Pasaulis yra užvaldomas ne fizine jėga, ne galinga kariuomene, bet dvasios galybe. “Dvasia viską gaivina” — sako mums pats Kristus. Žmogaus dvasia valdo medžiagą, jai duoda formas. Visų išradimų, užvaldymų šaltinis yra mūsų dvasia, josios mintys. Jos įstengia nutiesti tautoms kelius ištisiems šimtmečiams, jos veda kraštus prie karo ar taikos, jos Įstengia sukurti gražiausias valstybių gyvenimo formas. Šiandien skausme bei ašarose paskendusios žmonijos balsas gaivalingai šaukiasi taikos ir tikrosios laimės. Kas ją atneš? Ne atominė ar vandenilio bomba. Jos tegali sugriauti tai, ko žmogaus žiaurumas nesugebėjo padaryti per II Pasaulinį Karą. Taiką ir tikrą laimę atneš pasauliui tik žmogaus dvasia, besisemianti galingų jėgų iš dieviškų šaltinių, kurie dvelkia ramybe, taika, meile bei teisingumu. Tie šaltiniai tai mūsų tikėjimas. Bet jeigu tikėjime glūdinčios jėgos neįstengė atnaujinti pasaulio per 2000 metų, ką jos galės padaryti šiandien, taip man sakysi. Vien tikėjimo jėga išspręs visas sunkenybes ir šiandien, tik grįžkime prie tikėjimo esmės. Ji yra Visagalio šventoji Valia, besireiškianti pasaulio tvarkoje ir tuo pačiu duodanti šventąją pareigą josios laikytis. Ši Visagalio valia yra pasaulio tvarkos bei laimės pradžia ir pabaiga. Ji yra pradžia ir pabaiga ir Tavo, mielas Klausytojau, šviesios bei laimingos ateities! Visagalio tvarkančioji Valia nustatė gyvajai ir negyvajai gamtai nekintamus dėsnius. Ir visoje gamtoje niekas tai Valiai nesipriešina. Bet ši Visagalio tvarkančioji Valia, tėviškai švelnios meilės vedama, nustatė ir žmogui, savo meilės kūriniui, tikruosius laimės kelius. Ir Tu rasi savo gyvenime tik tiek laimės, kiek Tu tuo keliu eisi, jeigu Tau bus ir sunku. Bet kaip tai? Juk mes visi, Tu ir aš, visa širdimi norime būti laisvi, nepakenčiame jokios prievartos, kuri išplaukia visais amžiais iš tamsios ir piktos diktatorių jėgos. Ir mes kovosime už pilną žmogaus ir žmonijos laisvę, kuri remiasi kilniausia meile.
      Taip, tikroji žmogaus laisvė ir laimė remiasi tik meile. Ir tik toji gyvenimo tvarka, kurią mums nurodo meilė, neša mums tikrąją laisvę ir laimę. Ir štai Tavo gerosios motutės meilė, kai Tu buvai dar josios maloniame glėbyje, švelniai Tau prabilo apie gerumą, meilę, klusnumą. Dėkingai priėmei josios žodžius ir šventai pildei savo kūdikio pareigą, jausdamasis laisvas ir laimingas. Vėliau panašiais žodžiais prabilo į Tave—jaunuolį, jaunuolę Tavo miela Tėvynė Lietuva. Meilingai ji ragino Tave ją mylėti, varge jai padėti, ją ginti ir josios niekad neužmiršti! Kaip tikras taurus lietuvis laisvai ir mielai priėmei ir šią pareigą, nes norėjai būti pilnas ir laimingas žmogus. Bet ar Tu žinai, mielas Brolau, Sese, kad švelniomis Tavo Motutės lūpomis ir brangiosios Tėvynės balsu tada prabilo į Tave Amžinoji Meilė, Visagalis Dievas, pareikšdamas jau tada Tau savo meilingą valią, nešančią Tau tikrąją gyvenimo laimę? Klausyk, Brangusis, Brangioji, juk Tu nevadinai nei savo motutės nei mielos Tėvynės diktatoriumi, prievartautoju, nes jų žodžiai, skirti Tavo gyvenimo laimei, plaukė iš gilios meilės. Lygiai negali vadinti ir Visagalio Dievo prievartautoju, nes Jojo šventoji, meilingoji, Tau laimę nešančioji Valia, besireiškianti dieviškoje tvarkoje, apie kurią Tau kalba tikrasis tikėjimas, remiasi visų švelniausia meile ir gerumu. Lygiai, būdamas taurus, neturi pagrindo šias mintis skelbiančio savo brolio lietuvio vadinti diktatoriumi, kaip per nesusipratimą vienas laikraštis jau padarė. Tiesa, Tu gali pilnai dieviškos tvarkos nesilaikyti, jąją griauti. Tu gali pilnai laikytis tos menkos tvarkos, kurią Tau rodo Tavo, kaip žmogaus, ribota išmintis, bet tada žinok, kad kiek Tu nukrypsi nuo Dievo, Jojo tvarkos, tikro tikėjimo, tiek Tu nutolsi nuo savo tikrosios gyvenimo laimės, liek Tu nustumsi laimę ir nuo savo kenčiančios Tėvynes ir taiką bei ramybę nuo varge bei skurde skęstančios žmonijos.
Jonas Borevičius, S.J.