Būrelis linksmų jaunuolių, vienos kolegijos skautai, karštąsias vasaros dienas leido kalnuose. Nemaža ir gražių iškilų padarė, užkopdami net į snieguotas viršūnes. Kartą, užlipę ant gražaus gūbrio, tarp daubų, sumanė ten pernakvoti, kad galėtų pasidžiaugti gražia vėsia rugpjūčio naktimi ir išvystų bundančią iš miego saulę.
 
      Miegoti jie nė nemanė: visus stebino ryški dangaus mėlynė su išpintais joje brilijantais — tūkstančiais įvairaus didumo žvaigždžių. Mėnulis atverta burna šaipėsi virš jų, tarsi koks išdykėlis mokinys iš nusisukusio nuo jo mokytojo.
 
      —    Man atrodo, kad mėnulis lyg juoktųsi, o gal jis puikybės pilnas, kad toks didelis, kai žvaigždutės yra tik nykštukai prieš jį. Jis jaučiasi esąs dabar dangaus karalius, kai saulė, karalienė, pavargusi nuo dienos kelionės, nuėjo miegoti, — tarė trečiaklasis Paulius, visų poetu vadinamas dėl savo gausios vaizduotės kalboje.
 
      —    Ne, Poviliuk, danguj kaip tik priešingai yra, negu mums atrodo,— tarė ekskursantų globėjas kunigas kapelionas,—jei mėnulis žinotų, koks jis esąs mažas, palyginus su žvaigždėmis, tai iš gėdos rautųsi plaukus, jei turėtų.
 
      —    Papasakokit, Tėveli, ką nors apie tas žvaigždes. Jos tokios gražios, lyg angelų lemputės, ir blizga, tarsi mano mažos sesers akutės,— įsikišo dar vienas.
 
      —    Gerai, jeigu jau taip norite... tik turėkit kantrybės, ir viską paeiliui. Kad jau pradėjome apie mėnulį, tai ir varykim. Paskui teks eilė ir žvaigždutėms, — tarė kunigas, kurs žvaigždžių moksle buvo užtenkamai prityręs.
 
      Visi nutilo ir ištempę ausis, klausėsi dvasios vado žodžių:
 
      —    Norite patirti, koks yra mėnulis? Jis yra 49 kartus mažesnis už žemę. O kaip jis atrodo, sugretinus su saule? Astronomų apskaičiavimu, į mūsų saulę galima sukišti vieną milijoną ir 300 tūkstančių tokių rutulių, kaip mūsų žemė, taigi, mėnulių ten tilps 49 kartus daugiau. Bet ir saulė, pastačius ją greta kai kurių žvaigždžių, atrodytų, lyg prie žemės prisišliejusi žibutė prieš šimtametį išskėstašakį ąžuolą. Giedrią žiemos naktį matyti gražus Oriono žvaigždynas. Virš jo, kairėj pusėj, spindi maža žvaigždutė. Tikrai maža ji atrodo, bet už saulę ji yra didesnė 50 milijonų kartų!
 
      —    Bet kodėl jos nešviečia? Kad ir kažin kiek jų ten prisagstyta. Be mėnulio naktį taip tamsu, kad nors pirštu durk į akį, nieko nematyti,— prasiveržė dar vienas žingeidus balsas.
 
      —    Tai dėl to, kad mėnulis visai arti žemės, jis gauna nuo saulės šviesą ir ją mums persiunčia. Tik 384.500 km. mus nuo jo skiria. Lėktuvas, skrisdamas 400 km. per valandą, jį pasiektų per 40 dienų. Bet, negalvojant apie atmosferos trūkumą, toks drąsuolis ten nieko gero nerastų. Mėnulio diena užima 14 mūsų dienų, naktis taip pat tiek laiko tęsiasi. Dieną karštis tuoj pakyla iki 120 C., o naktį termometras nukrinta iki 100 C. žemiau nulio. Nei oro nei vandens ten nerastum, vien dykumos ir pliki kalnai, kaip Himalajai, iki šešių kilometrų aukštumo.
 
      Šiam kartui pakaks apie mėnulį, pažvelkim į saulę. Ši mūsų geradarė savo paviršiumi yra 12,000 kartų didesnė už žemę. Jos skersmuo apima 1,391,000 km. O ir sveria ji nežmoniškai: 333,432 kartų daugiau už žemę. Saulės kunkuliuojanti masė yra šiek tiek tirštesnė už vandenį ir sveria 2000 kvadrilijonų tonų (du su 27 nuliais). Visi saulės palydovai, nors kai kurie jų be galo dideli (pav., Jupiteris yra 1,300 kartų didesnis už žemę), ir visi kartu paimti, sudaro tik vieną penki šimtai šešiasdešimtą dalį saulės dydžio. Saulė tik dėl to mums atrodo tokia maža, kad ją skiria nuo mūsų 152 milijonai kilometrų. Jei paimtume traukinį, nušvilpiantį 100 km. per valandą, tai jis saulę pasiektų tik per 171 metus. Per erdvę keliaudamas, turėtum pajusti 273 laipsnių šaltį, o pasiekęs kelionės galą, būtum spirginamas 6500 laipsnių karščio.
 
      Skysta saulės masė tavęs neišlaikytų, ir nusmegtum į jos vidurį, kur, mokslininkų apskaičiavimu, galėtų būti apie 30-50 milijonų laipsnių šilimėlės!
      Kaip mėnulyje, kur yra maža traukos jėga, 90 kg. žmogus tesvertų, kiek žemėje 15 kg. kūdikis, taip saulėje būtų priešingai. Ten svoris dėl didelės traukos jėgos padidėtų 28 kartus, vadinas, 76 kg. vyras ten svertų 21.000 kg.!
 
      —    Didis yra Dievas, kurs tokias galybes iš nieko padarė!— prakalbėjo, iki šiol žodžio netaręs, išmintingasis Kazys. — Bet girdint vis milijonus ir milijonus, jauti, kad tai dideli dalykai, vis dėlto vaizduotės jie nepatenkina. Kaip galima šiuos skaičius apčiuopiamiau išreikšti?
 
      —    Teisingai galvoji. Geriau galėsi įsivaizduoti, kas yra milijonas, jei atsiminsi, kad jam suskaičiuoti, ištariant po vieną skaičių kas sekundė, reikėtų dvylikos parų!
 
      Tūkstantis milijonų sudaro milijardą; tūkstantis milijardų—bilijoną; tūkstantis bilijonų—trilijoną; tūkstantis trilijonų— kvadrilijoną (24 nuliai). Palaukit truputėlį ir pamatysit, kad tai žinoti jums bus naudinga.
 
      Grįžkim vėl prie saulės. Edingtono apskaičiavimu, ji kasmet netenka 20 bilijonų šviesos masės tonų. Žemei tetenka tik maža dalelė saulės šviesos ir šilimos, visa kita tenka kitoms planetoms arba išsisklaido erdvėje. Koks geras yra Dievas, kad mums sutvėrė tokią galingą saulę! Jis viską per ją mums duoda. Kas antgamtinėje srity Marija, per kurią Dievas mums teikia malones, tas gamtinėje srity yra saulė, per kurią Jis išdalina savo dovanas. Brangi tu mums esi, gražioji saulute, juk be tavęs nebūtų nei oro, nei šviesos, nei šilimos, nei jokios gyvybės,, visur vien tik mirtis viešpatautu.
 
      Gal jau užteks, jau privargote, eikite ką nors užkąsti, paskui pakalbėsime apie žvaigždes,— pridūrė šypsodamasis kunigas.
 
J. Sukackas, S.J.