Mylimieji,
Redaktorius neduoda man ramybės. Reikalauja, kad išsklaidyčiau tas “dulkes”, kurias sukėliau savo laišku “dypukui”. Daugelis prašo Redaktorių tokių laiškų daugiau nebedėti. Nežinau, ką jiems atsakyti, nes nė vienas iš tų nepatenkintųjų nedavė jokio rimto argumento, įrodančio mano minčių klaidingumą. Jei kuris nors įrodytų, būčiau patenkintas ir savo nuomonę pakeisčiau. Kiti, taip pat ir iš tremtinių, tuo laišku buvę labai patenkinti. Treti sakė, kad laiškas ne iš visų pusių nušvietęs tautos ir tėvynės meilės pareigą. Su jais pilnai sutinku.
Nebuvau pasiryžęs rašyti straipsnio apie tautos meilę. Norėjau tik iškelti vienui vieną, mano supratimu, labai svarbų faktą, kad mes, Amerikoje ar kitose šalyse nuo seniau gyveną lietuviai, esame dviejų tėvynių žmonės. Esame tartum dviejų motinų ir vieno tėvo vaikai. Mūsų motinos — Lietuva ir Amerika. Tėvas — Mūsų gyslomis tekąs tas pats lietuviškas kraujas .
Neteisinga būtų reikalauti, kad tie, kurie Amerikoje yra gimę, augę ir nuo mažens niekad lietuviškai nekalbėję nei Lietuvos nematę, labiau mylėtų Lietuvą, negu Ameriką. Lygiai ir Amerikoje gimusieji negali norėti, kad iš Lietuvos atkeliavę tremtiniai pamirštų savo gimtinę, savo kalbą ir papročius, kad jie nebemylėtų to, kas jiems šioje žemėje yra brangiausia.
Visiems, mylint savo gimtąjį kraštą, yra pareiga mylėt ir tą bendrąjį tėvą — lietuvių tautos kraują. Kas jo gėdisi, kas jo išsižada, tas elgiasi negarbingai. Kas nepadeda į vargą patekusiam tėvui, t.y. tautai, iš kurios jis yra kilęs (nors yra gimęs kitur ir priklauso kitai valstybei), tas yra išsigimėlis.
Šitaip suprasta tėvynės ir tautos meilė negali būti kliūtis mūsų sutarimui ir nuoširdžiai vieni kitų meilei.
Trokšdamas visiems lietuviams kuo didžiausios vienybės ir meilės.
Tavo sponsorius Džanas