Gerbiamas Redaktoriau,
Būdamas tikintis katalikas, norėčiau išsklaidyti kai kuriuos savo abejojimus. Taigi, prašyčiau bent trumpai atsakyti į čia mano paliestus klausimus.
Sakoma, kad nepraktikuojantieji katalikai negalės patekti į Dangų. Bet ir jie juk tiki į Dievą ir į Kristų. Jei netikėtų, taptų laisvamaniai arba pereitų į kitą tikybą.
Man atrodo, kad svarbiausia nepraktikavimo priežastis yra pasenęs išpažinčių klausymo būdas, kurį reikėtų pakeisti. Juk dabartinis išpažinčių klausymo būdas yra įvestas inkvizicijos laikais. Pirmaisiais krikščionybės amžiais išpažinties visai nebuvo. Kristus jos niekad neįsteigė. Tie žodžiai, kuriuos kunigai paprastai vartoja išpažinties Įsteigimo Įrodymui, t.y. “ką surišite žemėje, bus surišta ir Danguje ir ką išrišite žemėje, bus išrišta ir Danguje”, ne nuodėmių atleidimui buvo taikomi. Kristus, juos sakydamas, gal turėjo mintyje tikėjimą ir krikštą, t.y. priėmimą į krikščionių bendruomenę.
Už savo nuodėmes žmogus yra atsakingas tik prieš Dievą, todėl tik iš jo gali gauti atleidimą, o ne iš kunigo. Žmogus niekuomet negali atverti visos savo sąžinės kitam žmogui, tai gali padaryti tik Dievui .
Man atrodo, kad šių Šv. Metų proga Popiežius turėtų pakeisti dabar praktikuojamą išpažinčių klausymo būdą. Žmogus, atsiklaupęs prieš altorių, galėtų pačiam Dievui pasakyti savo nuodėmes ir prašyti Jo atleidimo.
P. Samanis
Praktikuojantieji ir nepraktikuojantieji
Gerbiamasis,
Jeigu esi tikintis katalikas, tai turėtum stengtis geriau pažinti savo tikėjimą, skaitydamas geras katalikiškas knygas. Iš laiško atrodo, kad būsi prisiskaitęs arba prisiklausęs protestantiško mokslo.
Tikru kataliku gali vadintis tik tas, kurs praktikuoja. Jei kuris nors sako tikis į Dievą ir į Kristų, bet nenori pripažinti to, ką moko Bažnyčia, apgaudinėja pats save. Jeigu kas neklauso Bažnyčios, neklauso nė Kristaus, nes Bažnyčia moko tik tai, ką yra mokęs pats Kristus. Bažnyčią Įsteigė Kristus ir liepė jos klausyti, sakydamas: “Kas jūsų klauso, manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina ” (Luko 10, 16). Nepakanka sakyti tik žodžiais, kad tiki, reikia tai parodyti darbais ir visu savo gyvenimu.
Kas įsteigė išpažintį?
Išpažintis yra Įsteigta paties Kristaus, todėl niekas šioje žemėje, net nė Popiežius, jos panaikinti arba pakeisti negali. Klaidingas yra protestantų aiškinimas, kad tais žodžiais “ką surišite . . .” Kristus kalbėjo tik apie tikėjimą ir krikštą. Jei paskaitysi tą pačią vietą Šv. Jono evangelijoj, aiškiai pamatysi, kad ten kalbama apie suteiktą apaštalams (ir jų įpėdiniams) galią atleisti nuodėmes: “Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos sulaikytos” (Jono 20, 23).
Kad išpažintis buvo įvesta inkvizicijos laikais, yra tuščias Bažnyčios priešų užmetimas. Bažnyčios Tėvai (Atanazijus, Ire-nejus, Origenes, Tertulijonas) ir visuotiniai susirinkimai mums liudija, kad išpažintis buvo praktikuojama jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Ji buvo dažnai praktikuojama dar sunkesniu būdu, negu dabar. Savo nuodėmes žmogus išpažindavo viešai. Jam ir atgailą kunigas viešai uždėdavo, ir ta vieša atgaila kartais tęsdavosi daugelį metų.
Kunigas — teisėjas
Suprantama, kad už savo nuodėmes žmogus yra atsakingas prieš Dievą, bet tai dar nereiškia, kad jo negali teisti kitas asmuo (kunigas), kuriam ta pareiga yra paties Dievo pavesta. Juk panašiai yra ir valstybėje. Sulaužydamas koki nors įsakymą, nusikalsti prieš to įsakymo davėją, kuris gali būti, pavyzdžiui, karalius arba prezidentas. Bet už tą nusižengimą tave teisia ne pats karalius ar prezidentas, o jo tam tikslui paskirtas asmuo — teisėjas. Kaip teisėjas teisia ne savo, bet karaliaus arba respublikos vardu, taip ir kunigas duoda išrišimą arba neduoda Dievo vardu.
Kad nuodėmes atleidžia ne tiesiog pats Dievas, bet kunigas Jo vardu, yra taip nustatyta Kristaus, todėl mes turime to laikytis, nesvarbu, ar tai bus malonu ar ne.
Argi jau taip sunku?
Nemanyčiau, kad pasakyti kunigui savo nuodėmes būtų jau toks sunkus dalykas. Juk turi žinoti, kad kunigas niekam apie tai nepasakos, net su tavim kita proga jis negali apie tas nuodėmes kalbėti be tavo sutikimo. Katalikybės istorijoje nėra atsitikimų, kad kunigas būtų sulaužęs išpažinties paslaptį. Bet ne vienas yra paaukojęs savo gyvybę, nenorėdamas išduoti šios paslapties.
Kunigui nepadarysi blogo įspūdžio, sakydamas net ir biauriausias nuodėmes, priešingai, jis tave dar labiau gerbs, kad turi drąsos jas pasakyti ir pasiryžti daugiau jų nebedaryti.
Sakai, kad žmogus negali kitam atidaryti savo sąžinės. Bet tai nėra tiesa. Visai nesunku atverti savo sąžinę tiek, kad kunigas suprastų tavo nusikaltimo didumą. Kaip atvirai viską pasakai gydytojui, o jis iš tavo pasakojimų pažįsta ligą ir prirašo tinkamus vaistus, taip gali būti atviras ir su kunigu, kai kalbi apie savo dvasines ligas.
Jei gerai suprasi, kas yra išpažintis, ir mokėsi ja tinkamai naudotis, tai ji tavęs nevargins ir nekankins, bet atneš daug ramybės ir paguodos. Jeigu žmogui yra lengviau, kai jis išsikalba apie savo vargus su kitu, kuris jam nieko negali padėti, ar neturėtų būti dar lengviau, jei žinai, kad išsikalbėjęs apie savo dvasinius vargus ir nelaimes su Kristaus atstovu, gausi išrišimą, kurs tave padaro, lyg iš naujo atgimusį ir vėl užmezga tarp tavęs ir Kristaus draugiškumo bei giminystės ryšius.
Išpažintis yra viena iš didžiausių Kristaus mums suteiktų malonių. Nuo mokėjimo ja naudotis gali priklausyti amžinas mūsų likimas. Todėl jeigu kam nors iš skaitytojų kiltų kokių abejojimų ar neaiškumų, prašome parašyti Redakcijai, o mes stengsimės visuomet atsakyti ir paaiškinti.