Visi Tavo laiškai man yra nepaprastai malonūs ir įdomūs, bet gal didžiausią įspūdį padarė ir labiausiai mane privertė susimąstyti kai kurie paskutiniojo laiško žodžiai. Ten, labai susirūpinęs, Tu klausi mane: “Sakyk, kas yra laimė? Kur ji yra? Kaip ją surasti?” —- “Taip”, —klausiau ir aš pats save, —“kur surasti laimę?”
 
      Atsimenu, tą klausimą girdėdavau, dar būdamas mažas, mamytės pasakose. Ji dažnai pasakodavo, kad kartą gyvenę trys broliai, du išmintingi ir vienas kvailas. Visiems kartu gyventi pasidarę ankšta, ir jie išėję laimės ieškoti. Išeina ir kiekvienas pasuka kitu keliu. Kiekvienas jų klausia save ir kitus: kur ieškoti laimės? Beveik visada tik tas kvailučiu laikomas brolis, kurs ieško laimės ne ten, kur kiti protingieji, suranda tikrą laimę.
 
      Man atrodo, kad tas Tavo rūpestingas klausimas ir anas taip dažnai pasikartojąs laimės ieškojimo motyvas liaudies pasakose išreiškia giliausią žmogaus troškimą: surasti kur nors sau laimę. Ieškodami laimės, žmonės eina įvairiais keliais, bet visus veda tas pats tikslas. Troškimas ir viltis surasti laimę duoda žmogui jėgų kovoti, ištvermės dirbti ir aukotis. Nustojęs vilties surasti laimę, būti laimingu, jis dažnai nustoja noro gyventi ir kartais žiauriai tą savo beprasmį gyvenimą užbaigia.
 
      Ir kur tik nebandė žmogus sau laimę surasti!
 
Kur laimės nerasi
 
      Ne vienas manė būsiąs laimingas, jei taps kokia pasaulio garsenybe. Jis dėjo didžiausias pastangas, griebėsi visų garbingų ir negarbingų priemonių, kad tik kiek galima labiau pagarsėtų ir savo vardą padarytų žinomą net kitoms kartoms. Bet pasikeitė politika, krašto padėtis ar valdovai, tas žmogelis pateko į nemalonę ar net turėjo skubiai nešdintis į svetimą kraštą ir čia pasidarė menku, nežinomu, nevertinamu. . .
 
      Kitas norėjo, sukūręs sau ramų šeimos lizdelį, taikoje niekeno netrukdomas gyventi ir manė ramybėje bei savųjų meilėje būti laimingu. Bet užėjo karo šmėkla ar piktas žmogus, jį nuo šeimos atskyrė, mylimuosius nuo jo atplėšė, ir jis vėl vienišas, nelaimingas ir bastūnas. . .
 
      Šių dienų žmogus taip bijo skausmo bei kančios ir mano, kad būti sveiku ir nekentėti yra laimė. Bet gal dar niekada nebuvo pasaulio ligoninės taip prikimštos ligonių, sužeistų ir niekada nebuvo girdėta ant žemės tiek dejavimų, kaip šiandien.
 
      Dar neesu matęs tokio turtingo žmogaus, kurs sakytų: aš esu turtingas ir pilnai laimingas. O jei kuris ir jautėsi kada nors toks esąs, tai greit atėjus liga ar mirtis tą jo laimę užbaigė. O juk niekada mirtis dar neturėjo tokios gausios šienapiūtės, kaip šiandien. Laimė, kuri baigiasi, nėra tikra laimė.
 
Gal jos visai nėra?
 
      Visai aš nesistebiu, kad Tau, matant kaip vieni, siekdami savo tariamos laimės, jos pasiekti neįstengia, kiti, pasiekę tai, ko norėjo, vis dėlto laimingi nesijaučia, kilo liūdna mintis, kad gal žmogui visiškai nėra lemta surasti laimę. Gal ir Tau jau atrodė geriau negyventi, negu gyventi, negalint patenkinti savo stipriausio ir giliausio širdies troškimo.
      Bet jeigu Tu nenori prileisti, kad žmogus yra iš visų padarų kvailiausias ir visai beprasmis, jeigu Tu sutinki, kad žmogus yra Dievo — begalinės Išminties kūrinys, tai gali visai ramiai tikėti tą visiems žmonėms įgimtą laimės troškimą neesant beprasmi ir neįvykdomą. Taip, žmogus gali pasiekti laimę, tikrą ir nesibaigiančią ir jeigu jam tai nesiseka, tai tik dėl to, kad jis eina blogu keliu, kad ieško laimės ten, kur jos nėra. Tas be galo geras ir išmintingas Dievas, kurs sukūrė žmogaus prigimti ir jai įdiegė tą nesiliaujanti laimės troškimą, turėjo duoti ir galimybę tą troškimą pasotinti. Iš tikrųjų, Jis taip ir padarė.
 
Tavo vadovas
 
      Pats žmogaus Kūrėjas, matydamas savo kūrinio bergždžias pastangas ir nepasisekusius mėginimus pasiekti savo didžiausią troškimą, atėjo parodyti kelią Į laimę. Tas Jo parodytas kelias yra tiesus ir tikras, tik, deja, eina per skausmus ir kryžių. Jei žmogus tą kelią pamiltų ir noriai juo eitų, nebūtų jis sunkus ir skaudus. Bet žmogus per dažnai iš to kelio išsisuka ir savo nuožiūra laimės pilis stato. Dievui tada tenka griežtai ir žiauriai tas apgaulingas laimės pilis sudaužyti ir žmogaus gyvenimą pakreipti i tikrąjį kelią.
 
      Dėl savo ir kitų žmonių nepasisekimų laimės kelyje Tu gali kaltinti politikus, piktus kaimynus, save, ir tai bus bent iš dalies teisinga. Bet neužmiršk, kad yra dar vienas “kaltininkas”, kurs kitų kaltėmis pasinaudoja, norėdamas išvesti Tave ir juos į gerą kelią. Kad žmogus gali pasipriešinti Dievo valiai, kad gali savo visagaliui Kūrėjui atsakyti: ne! —tai yra žmogaus didumas. Bet kad jis ta savo laisve pasinaudoja ir Dievui pasipriešina — yra žmogaus beprotybė ir menkumas. Kad Dievas davė žmogui laisvę neklausyti savo įstatymų, tai yra Dievo didumas. Bet kad Dievas moka ir gali žmonių nusikaltimus ir nuodėmes panaudoti galutiniam sielų išganymui, tai yra Jo didybės viršūnė.
 
      Dievas niekada nėra kaltas dėl karų, žudymų ir naikinimų — tai žmonių darbas. Bet Dievas, iš pagarbos žmogaus laisvei tai leisdamas, galų gale savo mylimiesiems viską išves į gera.
 
      Gal sakysi, kad yra perdaug žiauru, jog Jis leidžia žūti tokiems kultūros turtams? Bet kas yra visi kultūros turtai prieš vieną žmogų? Jie visi, kaip vaikų pastatyti smėlio nameliai, sugrius, o žmogus pasiliks amžinai. Bet sakysi: tiek žmonių gyvybių žūsta! Na, tai kas? Gal kaip tik tai ir buvo jų kelias į laimę, kad jie žuvo. Bet sakysi, kad tai yra per žiauru, Dievas galėtų parinkti malonesni kelią?
 
 Vienintelis kelias
 
      O, žmogau, kas tu esi, kad imi nustatinėti savo Kūrėjui, ką Jis gali ir ko negali? Jis yra Viešpats! O, be to, ar neturi gydytojas kartais žiauriai piaustyti gyvą žmogų, kai reikia gelbėti jo gyvybę nuo mirtino pavojaus?
 
      Ir tikrai, už žmogaus nuodėmę Dievas ne tik gali, bet ir turi būti žiaurus, jei Tu nori tai žiaurumu pavadinti. Senais laikais Jis net ištisus miestus sieros ugnimi išdegino. Jis buvo žiaurus net savo Sūnui, kurs už žmogaus nuodėmes turėjo kentėti ir mirti. Bus žiaurus tiems, kurie Jo malonę paniekins. Ir dabar Jis yra griežtas ir žiaurus, vesdamas žmones ir tautas į tą kelią, kurs maištininkui žmogui po jo nusikaltimo tik jis vienas ir beliko — į kryžiaus kelią.
 
      Jis net iš kiekvieno žmogaus ir iš Tavęs reikalauja, kad būtum griežtas, kietas ir net žiaurus pats su savimi, kai tas bus reikalinga užtikrinti laimę. Katalikų tikėjimas nėra išlepėlių ir minkštakūnių tikėjimas. Jis reikalauja iš savo sekėjų tikro griežtumo visame gyvenime.
 
      Bet iš kitos pusės, tai nėra stoikų ar Indijos fakyrų tikėjimas, kurs reikalautų save kankinti ir pačią kančią bei skausmą padarytų gyvenimo prasme. Ne, mums kančia, kryžius ir mirtis yra tik priemonės, vedančios į tikslą, į laimę. Kančia ir Kristui buvo tik priemonė mus išganyti ir duoti mums pavyzdi. Jis atėjo pašvęsti savo gyvenimo kitų tarnybai, dirbo ir mokė be poilsio, neturėdamas nė kur galvos priglausti, kol galų gale savo gyvybę už kitus atidavė. Tuo keliu Jis nuėjo į aukščiausią atsikėlimo garbę ir laimę, kviesdamas ir Tave sekti JĮ, kad drauge su Juo nueitum ten, kur kiekvienas Tavo laimės troškimas bus pilnai patenkintas.
 
      Jeigu būtų kitas geresnis ir saugesnis kelias į laimę, tai Kristus tikriausiai jį Tau būtų parodęs, nes Jis Tave taip myli.
 
 Keleivis ir kareivis
 
      Kristus visai nežada savo dieviška jėga apsaugoti Tavo gyvenimą nuo visų pavojų. Priešingai, Jis siunčia Tave tiesiog į pavojus, tarp vilkų, nors žino, kad Tu esi silpnas, kaip avinėlis. Jis liepia pasidaryti gudriu, kaip žaltys ir žiūrėti, kaip tų pavojų išsisaugosi.
 
      Tau niekas nėra čia žemėje taip brangu, kaip laisvė. Bet Kristus savo pavyzdžiu reikalauja paklusnumo, nes ir Jis pats tapo paklusnus iki mirties ant kryžiaus. Tu turi jaustis čia žemėje, kaip keleivis ir užtat čia laimės neieškoti. “Mes esame svečiai ir keleiviai čia žemėje” (Žyd. 11,13). “Čia mes neturime nuolatinės buveinės, bet ieškome busimosios” (Žyd. 13,14).
 
      Ir ne visuomet Tu galėsi keliauti ramiu ir patogiu keliu, dažnai turėsi “klaidžioti po dykumas, kalnus, lindynes ir žemės urvus, prislėgtas, suvargintas” (Žyd. 11,38). Kartais Tu pats sau tapsi priešu, vaitosi, kentėsi skausmus ir gal pasijusi taip vienišas, kad su nukryžiuotu Kristumi sušuksi: “Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai!”
 
      Ir visa tai Tu turi ne tik kantriai nemurmėdamas nešti, bet turi net su džiaugsmu tai priimti: “Lyg nuliūdę, nes tikrai, atrodo, būtų priežastis nuliūsti, o tačiau visada linksmi ir besidžiaugią” (2 Kor. 6,8).
 
      Bet kaip Tu pajėgsi tai padaryti, kur gausi jėgų? Tau padės tikėjimas Kūrėjui ir Jo pažadams, viltis ir pasitikėjimas Jo pagalba, o svarbiausia, meilė Kūrėjui, artimui, tikras noras pasiekti amžiną laimę. O savo sunkiausiose valandose stenkis išgirsti gilios meilės ir užuojautos balsą: “Palaimintas, jei dabar verki, nes eini tiesiu keliu į tikrą laimę, kurią pasiekęs, juoksiesi!”
 
Štai, kur yra Tavo laimė, štai, kur ją surasi.
 
Tavo Vl. Mikalauskas, S.J.