— Kodėl žmonės laukia, kad mes, moterys, tiktai gimdytume? Ar mes neturime teisių į trupučiuką malonumo? Kodėl jie galvoja, kad motinos meilė yra pakankamas atlyginimas už metų metus namų ruošos lažo? Ar mes tik tam esame gimusios? Aš taip nemanau!
Laimė, mielasis Kazy, kad Tu man atsiuntei tuos baisius žodžius, o ne juos ištarusi ponia! Jei ji pati būtų man rašiusi, nežinau, kaip aš galėčiau jai atsakyti. Bet Tau, dar nevedusiam, dar nepasinėrusiam šeimos gyvenimo painiavose, Tau, turinčiam vienui vieną svajonę—sukurti šeimą pagal Dievo planus, Tau aš galiu rašyti, nesibijodamas užgauti gyvų širdies, o gal net ir sąžinės, žaizdų.
Nežinau, gal ir taip kalbėjusioji ponia yra tokia pat nekalta, kaip Tu. Ji gal tik pakartojo svetimus, kai kurių “moderniųjų poniučių” nugirstus posakius, norėdama išgirsti joms tinkamą atsakymą. Kaip ten bebūtų, aš nemetu pasmerkimo nė vienam asmeniui, o tik stengiuos parodyti visą nedorumo prarają, atsiveriančią, žmonėms užsimojus išniekinti gyvybės šaltinius.
Iš tiesų, kokia bedugnė nesąmonės, kiek paniekos moteriškumui ir kiek maišto Kūrėjui yra pritvinkę tuose jos penkiuose sakinėliuose! Tik Tu pagalvok! Moteris klausia: “Kodėl žmonės laukia, kad moterys gimdytų”! Paklausk ją, kodėl žmonės laukia, kad obelys augintų obuolius, ar kad akis regėtų, kad ausis girdėtų, ar kad širdis varinėtų kraują. Taip, taip, ar tu tikėsi, ar netikėsi, bet tu, moterie, esi skirta gimdyti, kaip akis skirta regėti, ausis girdėti. Tai tavo moteriškasis uždavinys, ir garbė, ir laimė! Niekas kitas negali tavęs pavaduoti šitame viename darbe. Ir jei tu, galėdama, moterystėje tyčia atsisakai tos savo garbės dėl “trupučiuko malonumo” — vargas tau! Niekuomet tu nepasidžiaugsi tikrąja moters laime. Vargas tau, jei namų ruoša tau yra tik lažas, o ne moters širdies ir genijaus kūrybos laukas. Esi verta didžiausios užuojautos, jei pati nebejunti savo žodžių nežmoniškumo.
Kazy, tur būt, Tu nedavei tai poniai pasiskaityti mano antrojo laiško? Nors jis ir netobulas, bet vis dėlto aš tikiu, kad jis parodo gana aiškiai, jog ir Dievas ir žmonės daug daugiau laukia iš moters, negu “vien tiktai gimdymo”. Yra gimdančių, kurios niekuomet neturėtų gimdyti, nes jų auginami vaikai yra vargingesni už tikrus našlaičius. Ir yra niekuomet fiziškai negimdžiusių, bet šimtams brangiausių motinų. Tačiau dar ne laikas apie tai kalbėti. Dabar aš noriu Tau parodyti, kuriais atvejais ir kaip sunkiai nusikalsta vedusieji pirmajam moterystės tikslui, aprašytame laiške.
Nusikaltimas Dievui
Vaikučiai tėvams yra laimės šaltinis. Kas savimylos sumetimais atstumia kūdikį, tas atstumia savo laimę. Tyčia nerašiau tai savo žodžiais, kad nebūtų galima prikišti: tas kunigas neišmano, apie ką rašo. Aš pasiskolinau normalių tėvų žodžius, išsiveržusius iš laimės pertekusių širdžių. Dievo planai tikrai yra gražūs ir skirti patenkinti pačius švenčiausius ir kilniausius žmogaus troškimus. Bet jei žmogus tuos planus sujaukia, jei vedusieji lyties gyvenimą panaudoja ne kūrybai, o tik “trupučiukui malonumo” pasigaminti, jie nusikalsta Dievui, nes ardo Jo tvarką.
— Bet mes nieko pikto nedarome! sako.
— Mes neužmušame. Tik pasisaugojame.
Atsakymą randame Šventojo Rašto puslapiuose. Kai Onanas, tur būt, pirmą kartą žmonijos istorijoje, išmetė laukan gyvybės sėklą, tai Dievas ten pat ir tuojau pat jį nutrenkė, nes “jis padarė baisų, šlykštų darbą”. Pačioje žmonijos pradžioje Viešpats norėjo aiškių aiškiausiai parodyti, kaip Jis žiūri į lyties netinkamą naudojimą. Bet štai, ką begalinė Išmintis vadina “baisiu ir šlykščių darbu”, ką Dievo teisingumas turi bausti mirtimi, šiandien žmogus drįsta vadinti nekaltu žaidimu! Ar tai nėra prieštaravimas savo Kūrėjui? Ar nėra nesiskaitymas su savo geradariu, kurs pasidalino su žmogum savo meilės pertekliumi ir laukia iš jo bendradarbiavimo? Visiems kūriniams, visoms kūno dalims yra nustatyta, kada ir kaip veikti. Ir žmogaus lyties naudojimui Kūrėjas skyrė atlikti vieną uždavinį. Tai kaip nebus nedora, kaip nebus nusikaltimas laužyti tą Viešpaties nustatytą tvarką? Jei tai nėra nusikaltimas, ką begalima laikyti nusikaltimu Dievui?
Nusikaltimas žmogaus prigimčiai
Ką tik minėjau, kad kiekvienam organui yra skirtas ypatingas veiksmas. Plaučiai traukia orą, kojos nešioja visą kūną ir t.t. Jei žmogus vartoja savo kūno dalis ne tam, kam jos yra skirtos, jis ardo savo prigimtį ir jai nusideda.
Pagrindinis lyčių uždavinys yra sėti gyvybės sėklą į Kūrėjo prirengtą dirvą. Išskyrus žmogų, nė vienas gyvis nenaudoja savo lyties kuriam nors kitam tikslui, kad ir vien savo malonumui. Malonumas yra Dievo duota priemonė lytims suartinti ir drauge atlyginimas už vaikų auginimo vargus. Todėl, jei žmogus ima naudotis lytimi vien savo malonumui, nenaturaliu būdu trukdydamas jai įvykdyti savo pagrindinį uždavinį, t.y. pradėti kūdikį, jis eina prieš tą Kūrėjo nustatytą tikslą, jis nusideda savo prigimčiai, pačiai gyvybės versmei.
Įsivaizduok, Kazy, žmogų, prašantį Tavęs valgyti. Jis sako, jau keletą dienų nieko burnoje neturėjęs. Pasigaili. Nusivedi į valgyklą. Užsakai pietus. Jis ima kąsnį, kramto, kramto ir staiga spiauna lėkštėn. Ima antrą, trečią ir dar kitą kąsnį ir vėl staiga išspiauna. Ar Tu nenustebtu-mei? Ar Tu neklaustumei: “Kas yra? Ko tam valgiui trūksta?” Ir jei tas žmogelis atsakytų: “Nieko netrūksta, viskas gerai, tik aš visada taip valgau”, ar Tu nesuabejotumei jo alkiu? Ar tu nepamanytumei, kad tam vargšeliui “ne visi namie”? Protingas žmogus taip nevalgo. Valgyti reiškia nuryti kąsnį.
Dievas davė vyrams ir moterims lytinį alkį. Jis surėdė taip, kad tą alkį sotinant, yra sėjama naujos gyvybės sėkla. Bet žmogus gali pasielgti kaip tas “alkanasis”. Vietoj nuryti, gali išspiauti kąsnį. Vietoj sėti sėklą dirvon, gali išmesti ant kelio. Ar tai natūralūs žmogaus elgesys? Ar tai nėra savo prigimties apgaudinėjimas? Ar tai nėra vaidinimas, žaidimas didžiausia Dievo dovana? Ar tai ne gyvybės šaltinių išniekinimas? Jei toks veiksmas nėra nusikaltimas žmogaus prigimčiai, tai sakyk, Kazy, ką mes begalime vadinti nusikaltimu?
Nusikaltimas žmogaus didybei
Amerikietis jėzuitas Daniel Lord rašo vienoje savo knygučių: “Visais laikais žmonija skyrė dvi moterų (ir vyrų K.J.) rūši. Vienos laikomos “ištvirkėlės”, “gatvės moterys”, kitos garbingos motinos, madonos. Iš kur tas skirtumas? Fiziniai veiksmai vienų ir kitų vargiai kuo skiriasi. Jos skiriasi tuo, kad vienos laiko save šventomis jaunų gyvybių nešiotojomis ir saugotojomis, žmonių giminės motinomis. Kitos pasitenkina būti vyrų žaisliukais. Madonų klasei lytis yra neatskiriamai susijusi su motinyste, jų kūnai yra jaunų kūnelių šaltiniai; kūnelių, kuriuos apgyvens nemirtingos sielos. Ištvirkėlių klasei kūnas yra erzinimui vyro žemųjų geidulių, kibirkštis jų aistroms uždegti. Pirmosios gyvena meilei, antrosios aistrai. Pirmosios tekėjo duoti savo vyrams vaikų. Dėl savo vaikų jos yra gerbiamos. Joms meilė reiškia mylėti vyrą, kurs jose ieško ne tik gyvenimo draugės, ne tik savo giliausių jausmų patenkintojos , bet patikimos savo vaikų motinos. Gatvės moterims ir vyrams vaikai ne galvoje. O jei kartais ir pasitaiko vieno susilaukti, tai tas yra nelaukiamas, neapkenčiamas, nelaime skaitomas. Joms lytis tarnauja tik savo ar vyrų malonumui, kartais pasipelnymui, kartais duonos kąsniui lengviau užsidirbti. Už tai žmones jas niekino ir niekina.”
Kas atsitinka, jei susituokę vyrai ir moterys ima “saugotis vaikų”? Jie išmeta iš savo lytinių santykių vienintelį elementą, kurs juos kilnina, dorina ir daro moraliai vertingus. Tėviškumo ir motiniškumo idealą jie pakeičia gašlumo tenkinimu. Jie moterystėje gyvena gatvės moterų ir išdykusių vyrų gyvenimu. Jei tai nėra žmogaus asmenybės pažeminimas, jei tai nėra nusikaltimas žmogaus kilnumui, tai ką bevadinsim nusikaltimu, ką bevadinsim ištvirkimu ir ką doru gyvenimu?
Nusikaltimų nusikaltimas
Pasitaiko, kad nepaisant visų gudravimų, visų priemonių, tokios vaikų besisaugojančios poros pajunta prasidėjusią gyvybę. Normalūs tėvai tokiu atveju džiaugiasi, dėkoja Dievui ir išsiilgę jo laukia. Smaguriautojai išsigąsta, pyksta ir neretai savo valia užgesina pačių įžiebtą jauną gyvybę. Ką tai reiškia, Kazy? _Tai reiškia, kad tėvai, gyvybės šaltiniai, pasidaro žmogžudžiai. Koks išsigimimas! Koks sužvėrėjimas! Ne, yra žvėrių įžeidimas sakyti “sužvėrėjimas”. Liūtas ir tas sušvelnėja, atsiradus oloje mažyčiams. Višta šoka į akis ir žmogui ir vanagui, kai tie bando paliesti jos viščiukus. O pats tėvas, dar baisiau, pati motina drįsta žudyti savo meilės vaisių! Kaip tai galima? Galima tik todėl, kad tas vaisius nėra meilės vaisius, o aklos aistros. Nežabojama aistra žudo meilę, naikina žmoniškumą, nugramzdina žmogų žemiau gyvulio. Ar Tu, Kazy, tikėsi, kad vien tik J.A. Valstybėse kasmet yra nužudoma arti milijono negimusiu kūdikiu?!
Paskutiniojo karo metu nacių narlaivis paskandino vieną Anglijos laivą, gabenusį Kanadon 80 vaikučiu nuo oro bombardavimų apsaugoti. Koks pasipiktinimas nuskriejo per visą vakarų pasaulį! Laikraščiai rašė baisius straipsnius, Hitlerį išvadino barbaru, išsigimėliu, reikalavo jam didžiausios bausmės. O kai visose tautose išžudoma milijonai nekaltų gyvybių, kai jas žudo patys tėvai, mokyti daktarai, tai niekas, išskyrus Katalikų Bažnyčią, nekelia balso! Štai prie kokio išsigimimo priėjo žmonija! Bet jei nekalto Abelio kraujas šaukėsi Dangun keršto prieš jį užmušusį brolį, tai kokio keršto šaukiasi tų nekaltų kūdikių išlietas kraujas prieš savo beširdžius tėvus?
Ne vienas prikaišiojo Dievui karo metu, kam Jis leidžiąs šėlti tokioms baisioms žudynėms, kam Jis leidžiąs sugriauti kultūros centrus, išžudyti šimtus tūkstančių jaunų vyrų, moterų ir net vaikų. Mielas Kazy, gal aš atrodysiu žiaurus, bet mano įsitikinimu, jau vien tas masinis kūdikių žudymas yra pakankama priežastis Dievui užleisti žmonijai karo rykštę. Kraujas šaukia kraujo keršto. Teisingas Dievas negali palikti neatkeršytą nekaltų kūdikių kraują.
Mielas Kazy, baigiu šį savo liūdną ir, prisipažinsiu, baisų laišką. Kita vertus, aš džiaugiuosi, turėjęs progos jį parašyti. Seniai jau buvo mano, kaip kunigo, širdyje prisirinkę daug, daug skausmo, stebint žmonijos nusikaltimus gyvybės šaltiniams. O, kaip aš norėčiau perspėti kiekvieną moterystėn besirengiantį jaunuolį, jaunuolę, kad jie nepadarytų to baisaus nusikaltimo ir neužsitrauktų sau Dievo prakeikimo. Kazy, Tu rengiesi moterystėn. Bet jei Tu nemyli vaikų, jei Tu manai naudotis moterystės teisėmis vien savo gašlumui lenkinti, o ne su Dievu bendradarbiauti, tai verčiau nevesk. Tavo nuodėmių bus daug mažiau, ir jos bus daug lengvesnės. Bet jei Tu pilnai sutinki su Dievo planais, jei nori su juo bendradarbiauti — nesibijok nieko! Jis negali apleisti tų, kurie Juomi pasitiki ir stengiasi Jam patikti. Pasimelsk dažnai ne tik už save, bet ir už visus moterystėje gyvenančius, kad jie turėtų drąsos ir jėgos būti garbingi tėvai ir motinos.
Tavo Kunigas Jonas