Spausdinti
Gerbiamasis Kunige Jonai!
 
      Dažnai galima išgirsti: “Žiūrėkit, koks kilnus ir doras tas žmogus; advokatas ir augina 7 vaikus.” Ir kunigai kiekviena proga skatina gausias šeimas. Panašią nuomonę skleidžiate ir Jūs savo skyrelyje “Prie Šeimos Židinio”. Tiesa, kadaise pats Dievas yra pasakęs “Veiskitės ir dauginkitės...’ Bet mūsų laikams šie Dievo žodžiai nebegalioja. Tada buvo pasakyta: “...ir pripildykite žemę.” Šiandien ji daugelyje vietų yra pripildyta, net perpildyta. Žmonių perteklius yra giliausioji paskutiniųjų baisių karų priežastis. Iš jo kyla beveik visos šių dienų socijalinės problemos. Argi nėra nusikaltimas sveikam protui, ar neužmerkimas akių tikrovei, ar nėra aklas pataikavimas savimylai gimdyti ir auginti daug vaikų, kad jie prisidėtų prie vargo padidinimo pasaulyje ir taptų mėsa patrankoms?
 
      Idealiai galvojant, gal ir būtų kokia išeitis. Bet tėvai gimdo vaikus ne idealui, o tikrovei.
 
Susirūpinęs lietuvis iš Belgijos
 
Mielas Susirūpinęs Lietuvi,
 
      Ta ir yra viena iš didžiausių mūsų laikų nelaimių, kad tėvai nebegimdo idealui, o tikrovei, kad daugiau ir daugiau žmonių užgesina visus žiburius ir nori gyventi patamsyje. Bet kur mes atsidursime, šitaip galvodami ir elgdamiesi? Teks su vilkais vilkiškai staugti! Rusijos ir kuone visos Azijos komunistų glėbin patekę tautos turėtų tuoj, “sveiku protu galvodamos”, ne kiek nebesipriešinti savo naujiems valdovams, o visa gerkle šaukti: “Valio Stalinui!”. Ir kam mūsų tautelei besispirti daug galingesniam priešui? Kodėl nepasiduoti skaudžiai “tikrovei” ir kodėl neiti kapan su senųjų gladijatorių šūkiu: Avė Caesar, morituri te salutant! — Sveikas Cezari, Tave sveikina mirsiantieji! Pasidavimas “tikrovei” nėra žmogaus prigimtyje. Visais laikais žmonija kovojo su tikrove ir tik taip iškilo iš primityvaus gyvenimo iki mūsų dienų civilizacijos ir kultūros. Taikymasis prie blogos aplinkos reiškia susmulkėjimą, nususimą, išsigimimą.
 
      Pagaliau ir Kristus neatėjo prisitaikyti prie esamosios tikrovės ir pataikauti vyraujančioms pažiūroms, bet atnešė kardą, suskaldžiusi gimines, draugus. Atnešė ugnį, ir jis norėjo, kad ta ugnis kūrentųsi.
      Jūsų gi baimė, kad žemė esanti jau perpildyta, yra be pagrindo. Taip, yra vienas kitas žemės kamputis perpildytas, kaip ir Jūsų gyvenamoji Belgija. Bet ar Jums nežinoma, kad yra kuone visai tušti milijonai hektarų žemės, kuri dar laukia, kad žmogaus rankos ją pajudintų? Ne, ne vietos stoka žemėje, ne turto stoka pasaulyje, ne maisto stoka varo kapuosna milijonus žmonių! Tai daro nekrikščioniška ir net nebe žmogiška galvosena. Per daug žmonių ir tautų elgiasi, kaip tie šunes: guli ant šieno kupsto, nei patys ėda, nei kitam duoda! Geriau sudegins milijonus centnerių kviečių, bet neduos jų pigesne kaina alkanoms tautoms. Suvers maišus kavos į jūras, leis supūti dirvose daržovių ir vaisių kalnams, bet nepasiūlys jų kitam, vargstančiam broliui.
 
      Gimimų sumažinimas nepakeis tos liūdnos ir žiaurios tikrovės. Tik naujos, gausios, gerai krikščioniškai auginamos kartos sukurs naują, šviesesnę tikrovę.
 
      Kad Dievas būtų pakeitęs savo įsakymą: “Aukite, dauginkitės ir pripildykite žemę”, neteko man patirti. O tie, kurie jį keičia, neturi jokių teisių jam pakeisti. Dievo išmintis žinojo, ką darė, duodama tą įsakymą. Ir ji yra nepakeičiama, kaip saulė nepakeičiama jokia, kad ir galingiausia elektros lempute.
 
Kunigas Jonas.