Spausdinti
Visiems ir visoms,
 
      Kurie, ar tai trumpesniu, ar ilgesniu laišku atsiliepėte į manuosius, aiškinančius Dievo planus moterystės gyvenimui, tariu nuoširdžiausią ačiū! O tokių atsiliepimų jau ateina iš įvairių pasaulio kraštų! Didelės paguodos teikia, kad ir toks paraginimas: ’’Kunige Jonai, rašyk daug, daug tuo klausimu, o Šventoji Dvasia Jums padės!“ Paguoda ir džiaugsmas ne vien dėl gryno pagyrimo, kurs, be abejo, patinka kiekvienam žmogui, bet ypač dėl to, kad jis yra aiškus ženklas, jog rašytojas yra sučiupęs žmonėms širdį labai kniečiantį klausimą.
 
      Ačiū Dievui, iki šiol atsiliepimai buvo palankūs. Bet nors būtų buvę ir nepalankių, vis tiek jie būtų mielesni už kapinyno tylą. Kai tavęs niekas nė žodeliu neužkliūva, tai imi abejoti, ar kas iš viso tave skaito, ar beverta toliau rašyti.
 
      Taip, atsirado ir tokių, kuriems nepatiko labai aiškus pabrėžimas pirmutinio moterystės tikslo — vaikučių gimdymo. Sako, pav.: “gauni įspūdžio, kad moterystė yra tik vaikų perykla!” Atsirado netikinčių, kad galima moterystėje gyventi “kaip brolis su seseria”.. Kiti pasigedo antraeilių moterystės tikslų paminėjimo. Visi tie prieštaravimai nėra Kun. Jonui taikomi priekaištai. Skaitytojai atrodo supratę, kad aš ne savo pažiūras dėstau. Jie nori išsklaidyti paskutinius neaiškumų debesėlius. Tokie laiškai yra labai brangūs, nes jie parodo tikrąsias žmonių sunkenybes, gyvenimo painiavas ir pasitikėjimą autorium, kad jis ras jiems reikalingą atsakymą. Juo daugiau tokių laiškų, juo geriau! Tada ir manieji taps dar gyvenimiškesni. Tada vis pajusite, kaip tas Bičiulis Argentinoje, kad “Laiškai Lietuviams” yra “mūsų laiškai”, kad “mes patys juos redaguojame, o dvasiški Tėveliai tik rodo mums reikiamą krypti.” To, tik to geidžia “Laiškų” leidėjai ir pats kunigas Jonas.
 
Dar ne viskas!
 
      Kantrybės, kantrybės! Viename kitame laiške neįmanoma išsemti visų šeimyninio gyvenimo reikalų. Jei Viešpats leis toliau gyventi, tai bus galima daugiau parašyti ir paliesti visus rūpimus klausimus. Šeimos laimei sukurti neužtenka žinoti Dievo planus. Reikia rasti tinkamų priemonių jiems įgyvendinti. Aršiausias šeimų ardytojas yra nesantaika. Todėl be galo svarbus klausimas yra, kaip palaikyti ar atstatyti taiką. Jaunuoliams turėtų rūpėti, kaip praktiškai pasirengti moterystei, kaip susirasti tikrąjį gyvenimo draugą-ę ir t.t. Į visa tai bus atsižvelgta, tik duokit laiko ir turėkit kantrybės palaukti.
 
      Po šitos ilgokos įžangos grįžtu prie paskutiniojo laiško temos: “Mes negalime turėti vaikų”. Girdi, “daktaras neleidžia, per silpna sveikata.” Būtų geriau, jei į tai atsakytų kuris nors mūsų gydytojų. Kunigui liesti medicinos sritį, tai ar ne tas pats, ką malūninkui imti siūti batus! Ar norės mielieji Skaitytojai priimti čia jo žodį už tiesą? Nepriimkite! Leidžiu kalbėti eilei žymiausių pasaulio gydytojų, o aš pasitenkinu perrašytojo vaidmeniu.
      Be abejo, yra atsitikimų, kad kūdikis neša motinai mirti. Dievą ir žmoną nuoširdžiai mylis vyras tuo atveju prisiima nešti nemalonų susivaldymo kryžių. Malda, sakramentai ir nusigalėjimas jam padės. Viešpats nepašykštės gilios dvasinės paguodos, kuri atsvers daug kitų nemalonumu.
 
      Tačiau yra nemažai atsitikimų, kad geriausi ir sąžiningiausi gydytojai suklysta.
 
      Vieno mano gero bičiulio motinai, po pirmojo kūdikio labai sunkaus gimimo, gydytojas kuo aiškiausiais žodžiais uždraudė daugiau gimdyti. Kitas vaikas būsianti tikra mirtis. Bet ji drįso nepaklausyti! Ir štai tas bičiulis yra vienuoliktasis vaikas šeimoje! Su kiekvienu naujagimiu motinos sveikata gerėjo ir ji sulaukė žilos, žilos senatvės.
 
      Viename Amerikos miestelyje jaunai lietuvei motinai gydytojas irgi uždraudė gimdyti. Atėjus jai ligoninėn laukti antrojo, tas ją pabarė už Dievo gundymą. Trečiojo laukdama, ji net testamentą parašė. Prieš kurį laiką ji susilaukė ketvirjo kūdikio ir jaučiasi kuo geriausiai. Kuo ne visos ligos išbyrėjo! Ir tokie atsitikimai nėra reti stebuklai, o beveik kasdieninis įvykis. Ką tai reiškia? Pirma: ir gydytojai nėra visa žiną. Antra: jei gydytojas ir neklystų, bet jei jis yra ne katalikas, ar tik nesusipratęs, šaltas katalikas, jis nekreipia dėmesio į visus Kūrėjo įstatymus, o tik į medicinos. Kai tik susiduria su kiek rimtesniu pavojumi, tuoj pataria “pasisaugoti”. Mediko akimis žiūrint, tai yra saugiausia, jokio rizikavimo sveikata ar gyvybe. Dievo Apvaizdos veikimas jam nežinomas. Maldos galybė jam lygi nuliui. Sąžinės kančios jam svetimos. “Pasisaugok”, ir baigta. O, kadgi būtų baigta! Bet taip nėra. “Nuo vilko bėgdamas, gali mešką užbėgti”. Taip ir čia: besisaugodami vaikų dėl sveikatos, dažnai įpuola į didesnes ligas. Didžiausios pasaulio medikų garsenybės, katalikai ir nekatalikai, amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, belgai, olandai ir japonai vienbalsiai tvirtina, kad vaikų saugojimasis labiausiai kenkiąs moterų sveikatai ir daugiausia jų nuvaro prieš laiką į kapus.
 
 Specialistų žodis
 
      Amerikos gydytojų sąjungos buvęs pirmininkas Dr. William G. Morgan liudija: “Žino kiekvienas patyręs gydytojas, kad visos gimdymą sukliudančios priemonės ir metodai, daugiau ar mažiau, tiesioginiai ar netiesioginiai, veikia dubens organus ir nervų sistemą. Esu giliai įsitikinęs, kad priešingai kalbąs daktaras, jei tik jis turi toje srytyje patyrimo, užmerkia akis kas dieną pasikartojantiems faktams.” (Hearings, pp 74-77)
 
      Jam pritaria Belgijos garsenybė Dr. Guchteneere: “Kiekvienas gimdymą kliudąs metodas ir priemonės yra be jokios išimties žalingos, nors kai kurios jų yra ypatingai kenksmingos, pav. nutraukti santykiai. Kai “saugojimasis” virsta įpročiu, jis nuodija moterį ir iš to kyla dubens organų pakrikimai..., pasibaigia visišku nevaisingumu. (ten pat pp. 80-81)
 
      “Visas moters organizmas yra skirtas gimdymui. Negimdymas ar nepakankamai dažnas gimdymas ardo moters visą metabolizmą” (celių ir audinių cheminį pasikeitimą. K.J.) Taip Prancūzijos Faurė, Dalchė, Siredy; Olandijos van de Velde; Sellheim, Stoeckel, Hirse Vokietijoje; Fredlander, Amber, Brown Amerikoje. Kuone visi jie yra nekatalikai.
 
      Štai svarbus įspėjimas jaunoms poroms: “Daugelį jaunųjų moterų varo nusiminiman nebepagydomas nevaisingumas, kilęs iš to, kad pradžioje vedybinio gyvenimo norėjo keletą metų išvengti motinystės naštos” (Faurė, Siredy).
 
      Gimdymo kontrolę lydi ne vien fizinė netvarka. Su ja lygia greta eina dvasios pakrikimas. Dr. Robert Armstrong Jones rašo: “Gimdymų kontrolė dažnai priveda moterį prie perijodinio pamišimo. Kur tik įsigali vengimas vaikų, ten tenka praplėsti pamišėlių moterų skyrių ligoninėse. Tai man yra žinoma iš mano paties, kaip gydytojo, patyrimo”.
 
      Dr. F.J. McCann: “Fiziniai moters išgyvenimai nenormalių santykių metu turi kenksmingos įtakos jos nervų sistemai. Ji vargsta, erzinasi, iki neurozė, neurastenija, ar net visiškas nervų pakrikimas nepaguldo ligoninėn”.
 
      Garsusis Belgijos ginekologas Dr. Van de Veide sako: “Man žinoma daugybė atvejų, kur ir labai atsargus naudojimasis apsaugos priemonėmis privedė prie protinio pakrikimo, kurs dažnai pasirodė susijęs dar su dvasinio pobūdžio priežastimis. Mano supratimu, du dalyku prisideda prie šitų ligų iššaukimo. Vienas, tai kaltės ir pasižeminimo jausmas, kitas - baimė, kad jų metodas gali pasirodyti ne tikras (t.y., kad ir besisaugodama moteris gali pastoti). O šitų abiejų priežasčių giliausioji šaknis yra štai kame: kiekviena moteris, nors sąmoningai viską daro nėštumui išvengti, nesąmoningai, pačiose savo prigimties gelmėse, jo trokšta. Sąmoninga ir įtempta valios kova su stipriu nors nesąmoningu natūros troškimu yra visų jos “bėdų” priežastis” (ten pat p. 86).
 
      Paskutinėje vietoje paminėsiu gydytojų nurodomą faktą, kad tūkstančiai moterų miršta kas metą nuo įsčios vėžio, kuris, jų nuomone, išsivystąs iš prigimčiai prieštaraujančių lytinių santykių. Taip, pav., rašo: Dr. Van Douwdijk-Bastiaanse.
 
      Medicinos mokslo daviniai apčiuopiamai įrodo, kad apgaudinėjama prigimtis skaudžiai keršija. Kad Kūrėjo įsakymų laužymas moterystėje susilaukia savo bausmės ne tik kitame, bet ir šiame gyvenime.
 
Ar nenukenčia vyrai?
 
      Visi gydytojų liudijimai liečia moteris. Jos, būdamos Dievo sukurtos tapti motinos, todėl daug švelnesnės ir jautresnės prigimties, besipriešindamos tai savo giliausiai paskirčiai, sunkiausiai nukenčia. Vyrai irgi neišvengia prigimties bausmės. Pirmoji ir didžiausioji bausmė jiems yra tokia serganti, nusilpusių nervų, ar net pamišėlių namuose atsidūrusi moteris. Kiekviena nevaldoma aistra pavergia žmogų. Tik prisiminkime girtavimą! Tą pati padaro ir nevaldoma lyties aistra. Gimdymų kontrolė atleidžia vyrą nuo bet kurių varžtų. Pataikaudamas savo aistrai, kiek panorėdamas, jis tampa vis aistringesnis, žiauresnis, tikras seksualinis tironas, kurio jautresnė ir švelnesnės sielos moteris ima neapkęsti visa širdimi. Jis prasimano visokiausių išdykavimų, kurie neturi nieko bendra su tikrąja meile, kurie be galo pažemina moterį, ir kurie užmuša jame pačiame bet kurį kilnesni padorumo jausmą. Pagaliau vyras nustoja atsparumo ir mažesnėms pagundoms. Ar tai žmonai ilgesni laiką sergant, ar tai kelionėn išvykus, ne vienas jų susigundo svetimoteriauti. Kiek barnių, neapykantos, kiek persiskyrimų kyla dėl tokio vyrų nužmogėjimo! Aistra užmuša tikrąją meilę ir palieka tik šeimos griuvėsius.
 
štai ko reikia!
 
      Reikia atgaivinti savo tikėjimą, jog “Dievas yra meilė”. Kad jis negaili žmogui nieko, kas neša jam tikrąją laimę. Jis davė širdis ir įsakymą mylėti. Jis nori, kad vedusiųjų meilė būtų vaisinga, kad vyrai ir žmonos dalyvautų Viešpaties kūrybinėje laimėje. Reikia atgaivinti pasitikėjimą Dievo Apvaizda, tikėti, jog “Jį mylintiems, viskas išeina į gerą”.
 
      Iš žmogaus pusės žiūrint, reikia kiekvienam sutikti, kad normalus lytinis gyvenimas šaukte šaukia susivaldymo. Ir moterystėje ne viskas galima, ką žmogaus vaizduotė žavingai perstato. Gali būti dienų ir mėnesių, o kartais ir metų pasiaukojimo, išsižadėjimo. Ir kiekvienam vyrui bei moteriai turėtų būti aišku, kad kaip tik tos aukos, tie susivaldymai, o ne lytinis smaguriavimas neša palaimą, taurina vedusius, teikia jiems didžios vertės. Kaip tik išmintingas savo lytinio gyvenimo sutvarkymas pagal Kūrėjo nustatytas gaires yra aiškus pažymys, kiek žmogus yra tikras žmogus, kiek jis yra nugalėjęs savyje gyvulį. Vienam tas savęs tvardymas yra sunkesnis, kitam lengvesnis. Bet kiekvienam normaliam žmogui įmanomas su Dievo pagalba. Ir čia labai tinka šv. Povilo žodis: “Visa galiu tame, kurs mane stiprina”. Lygiai teisingas yra čia ir Išganytojo įspėjimas: “Be manęs nieko negalite”. Todėl ir iš to kampo žiūrint, vėl yra aišku, kaip labai reikalinga vedusiems malda ir dažni sakramentai, jei nori žmoniškai gyventi.
 
Jūsų Kunigas Jonas.