Spausdinti

 

    Šeštame “Tėvų Kelio” numeryje yra du dėmesio verti rašiniai. Tai Kan. F. Kapočiaus laiškas Venezuelos lietuvių kapelionui ir “Revoliucijonierius Klebonas’’.
 
    Pirmajame rašoma: “Kaip yra su mūsų lietuviais? Ar jie visi tiki? Ar jie visi tikri krikščionys? Juk pas mus ateina tiek įvairių gandų, kad, girdi, ten Pietų Amerikoje lietuviai subedievėję, nebeina į bažnyčią, nebesimeldžia ir t.t. Aš netikiu, kad lietuvis gali būti bedievis!... Aš nei vieno neradau bedievio! Jie visi tiki Dievą ir visi Dievo trokšta ir, galiu sakyti, net Dievą myli. Tik pas juos kartais tikėjimas yra labai paslėptas širdyje. Kaip žarija pelenuose. Reikia tik šilto, malonaus vėjelio, kurio lietuvis nebijotų ir tuojau tie pelenai nudulka ir pasirodo gražus lietuvio tikėjimas. Visa bėda, kad lietuviui dažnai trūksta tokio jaukaus, širdį glostančio, vėjelio. Kaip siūbtels ant lietuvio ištisa audra su perkūnais, tai, žinoma, nušluoja ir pelenus ir pačias žarijas! Va, ir sakoma tada, kad, štai žiūrėkite, yra lietuvių bedievių.
 
    Kaune būdamas, turėjau vieną labai artimą savo draugą, profesorių-chirurgą K., kuris neidavo į bažnyčią. Bet tai buvo tiesiog šventas žmogus. Kiek jis gero yra vargšams padaręs, kiek jis yra žmonėms padėjęs, sunku nupasakoti. Jis, žmonėms gera bedarydamas, persikamavo ir staiga mirė. Aš jį lydėjau į kapus ir sakiau pamokslą. Susirinko minios žmonių; tarp jų daugybė vargšų, darbininkų. Kapai virto tikra “ašarų pakalne.” Ir pats negalėjau ištverti neapsiverkęs. Jo dukros giliai tikinčios... Žinau gerai, kad ir jis pats buvo giliai tikintis... Daug panašių pavyzdžių galėčiau prirašyti. Vieną tik galiu pasakyti, kad lietuvio bedievio aš neesu suradęs. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad lietuviai yra gilaus tikėjimo žmonės.”
 
 Revoliucijonierius klebonas
 
    Antrame “Tėvų Kelio” straipsnyje randame šių svarbių minčių: “Kažin ar yra kitas katalikų kraštas, taip nutolęs nuo katalikybės, kaip Prancūzija. Vadinamas šviečiamasis amžius išvedė jos šviesuomenę iš bažnyčios. Paskui ją patraukė ir liaudis. Šviesieji Prancūzijos kunigai suka galvas, kaip prieiti prie tos atšalusios liaudies, kaip grąžinti į bažnyčią tą, kurią prarado jų primatakų nerūpestingumas.
 
    Kunigas Remillieux, 1919 metais paskirtas St. Alban parapijos klebonu, ėmė laužyti sustingusias bažnytinio gyvenimo formas savo parapijoje ir keisti jas šių laikų žmogui tinkamesnėmis. Apie šį “revo-liucijonierių” kunigą Tėvų Jėzuitų Vokietijoje leidžiamas žurnalas “Stimmen der Zeit” labai šiltai atsiliepia. Pagal juos, klebonas R., įvesdamas naujoves, išėjo iš dviejų pagrindinių dėsnių: 1) bažnyčios lankytojams turi būti viskas išaiškinama ir įprasminama, atskleidžiama tiesa; 2) iš bažnyčios lankytojų reikia sudaryti aktyvią maldos šeimą, bendruomenę.
    Todėl jo pamokslai buvo liturgijos ir šv. Rašto aiškinimas. Sakramentai turėjo būti teikiami tik įsąmoninus jų prasmę. Daug dėmesio klebonas R. kreipė į Krikšto sakramentą. Iš zokristijos iškėlė tas apeigas į bažnyčią, dalyvaujant visai parapijai. Prieš krikštą jis gerai išaiškina krikšto tėvams jų pareigas. Bažnytinės jungtuvės be tikėjimo ir be malonės, vien dėl tradicijos ar įpročio, ar dėl to, kad tėvai kartais ar seneliai taip nori, kunigui R. yra tik komedija. Nuo tokių jungtuvių bažnyčiai teesanti tik žala. Sakramento išniekinimas, piktnaudojimas...
 
    Baisus dalykas yra pinigas. Kai atvyko į St. Albaną naujasis klebonas, parapijiečiai buvo susilažinę, kad pirmiausia jis primins jiems pinigines pareigas parapijos išlaikymui. Nusivylė. Tas klebonas ne tik pirmame pamoksle apie tai neužsiminė, bet iš viso atsisakė įprasto bažnyčioje pinigų rinkimo būdo. Bažnyčios prieangyje jis pastatė skrynutę, kurion tikintieji kas mėnuo laisvai deda savo auką voke.
 
    Kad tas klebonas galėjo šitais keliais vesti į katalikybę, daugiausia nusipelnė jo apaštališka dvasia. Tikintieji ir abejingieji matė ir jautė, kad jų klebonas tiki, tiki tuo, ką jis skelbia. Visi matė, kad jis nieko daugiau nesiėmė, kaip vien tik artimui ir Dievui tarnauti.”
 
    Kaip gera būtų, jei atsirastų “apaštališkos dvasios” su kai kuriomis moderniškesnėmis formomis, kad pūstelėtų ir Pietų Amerikos lietuviams (ypač nutolusiems nuo bažnyčios) “šiltas malonus vėjelis, kurio lietuviai nesibijotų" ir grįžtų į bažnyčią!    K. Jurandė.