Mūsų dienomis net ir spaudoje kartais tenka išgirsti balsų, kritikuojančių Šventųjų metų keliones Romon. Kiek pinigo toms kelionėms išleidžiama! Ar nebūtų geriau, jei už tuos pinigus sušelptume skurdan patekusį brolį? Gražūs pasiūlymai, bet ne vietoje. Brangiausi dalykai yra tie, kurie mus stiprina tikėjime ir pakelia dvasioje. Tai gali padaryti ir kelionė Romon, jei ji bus atliekama su tinkama intencija. Vargšai per mažai pajunta meilės ir pagalbos ne dėl šventkelionių Romon, bet dėl stokos gyvo tikėjimo ir religinio entuziazmo, iš kur paeina ir Dievo bei artimo meilės trūkumas. Užtat ir kelionės Romon gali bent netiesioginiai padėti reikalingiems pagalbos.
 
      Dabar, Šventaisiais Metais, mūsų mintys daug dažniau, negu kitais laikais, krypsta į Romą, į visuotinės Bažnyčios centrą, kur yra sukrauti neįvertinami dvasiniai turtai. Ten ilsisi didieji mūsų šventieji, ten gyvena 263-čiasis Jėzaus Kristaus Vietininkas, Šv. Petro įpėdinis. Ten jis valdo, meldžiasi, kenčia ir nepailstamai aukojasi.
 
      Kas turi progos šiais metais iš arčiau Romoje stebėti žmonių antplūdį, pamato, kad Roma tikrai yra visuotinės Bažnyčios centras. Kas buvo, pavyzdžiui, Velykų iškilmėse, išgyveno neužmirštamą vaizdą. Šv. Petro aikštė ir jon vedančioji plati Via della Conciliazione gatvė talpino apie 400 tūkstančių žmonių! Tarp jų buvo apie 100 tūkstančių iš svetur atkeliavusių. Kas juos girdėjo kalbant kuone visomis pasaulio kalbomis ir matė, kaip juos visus jungė tikėjimas ir Kristaus meilė, ištikimybė Bažnyčiai ir vyriausiajam jos Ganytojui, tas galėjo pergyventi nepaprastą vidujinį džiaugsmą ir suprasti, ką reiškia būti kataliku.
      Metų pradžioje audiencijos dar būdavo palaiminimų salėje (aula benedictionum), kurioje telpa apie 5000 žmonių. Dabar jau nė šios milžiniškos salės nepakanka, ir audiencijos būna pačioje Šv. Petro bazilikoje. Į šias audiencijas dažnai susirenka 20 — 40 tūkstančių žmonių. Jų metu Popiežius yra įnešamas ant sosto (sedia gestatoria), visiems džiaugsmingai su ovacijomis jį sutinkant. Tai yra svarblausias Romos kelionių momentas. Visi džiaugiasi, galėdami matyti Kristaus Vietininką, gauti jo palaiminimą ne tik sau, bet ir artimiesiems bei namieje pasilikusiems ligoniams. Iš jo visos laikysenos trykštančiu tėvišku gerumu visi jį matantieji yra nepaprastai sužavėti. Didžiausią įspūdį darąs pats Šv. Tėvo asmuo: sudvasintas išblyškęs veidas su aiškiai pastebimais nuogąstavimo bruožais. Atrodo, lyg kokia nežemiška būtybė.
 
      Kas iš arčiau pažįsta dabartinį Popiežių bei jo šiandieninį gyvenimą, neturi laiko stebėtis, bet su užuojauta ištarti: “Vargšas tas Šv. Tėvas!” Ar jūs galite įsivaizduoti, ką reiškia per dienų dienas būti apgultam šimtų tūkstančių interesantų?... Kasdien keliolika audiencijų — atskirų grupių, atskirų tautų... Jas priimti, pasveikinti, prabilti įvairiomis kalbomis. Kartais tik per vieną dieną tenka kalbėti visomis mokamomis kalbomis (itališkai, prancūziškai, vokiškai, angliškai, ispaniškai, portugališkai). O čia neužtenka vien tik tėviško žodžio. Kalbant reikia orientuotis ir prisitaikyti prie atskirų tautų padėties arba pasakyti svarbias, visai Bažnyčiai kryptį nubrėžiančias kalbas. Pridėk dar nepaprastą atsakomybę ir kitų kasdieninių valdymo darbų naštą, ir gausi vaizdą kokiais “pyragais” Popiežius minta... Negali atsistebėti, kaip jis tokiame amžiuje (74 metų) gali tai pakelti.
 
      Kaip visa tai Popiežių vargina ir kankina, galima nugirsti tik iš artimai supančių Šv. Sostą asmenų. Neperseniai Šv. Tėvas palaiminimų salėje turėjo laikyti Milano studentams Mišias. Prieš Mišias jis buvo taip nusilpęs, kad visą valandą gulėjo be sąmonės. Bet kai buvo atgaivintas, Mišias atlaikė paskirtu laiku. Velykų rytą jis buvo taip pavargęs, kad jau neįstengė, kaip buvo numatyta, būti per Šv. Petro aikštę soste perneštas, bet tik iš balkono suteikė Urbi et Orbi (miestui ir pasauliui) palaiminimą.
 
      Šventkeleivių lankymasis Romoje pravedamas labai sklandžiai ir tvarkingai. Po miestą ekskursijas vedžioja įvairių Popiežiaus kolegijų studentai. Beveik kiekviena tauta, neišskiriant nė lietuvių, čia turi savo kolegiją. Taigi, beveik kiekviena grupė turi galimybės išgirsti aiškinimus savo gimtąja kalba. Bet Roma yra tokia plati ir tiek daug čia yra ko pamatyti, kad lankytojams neužtektų net ne visos savaitės, kad galėtų pamatyti bent svarbiausius dalykus.
 
      Lankytojų grupėms yra paskirtos jau iš anksto atskiros bažnyčios. Čia jie ir pamokslą išgirsta savo gimtąja kalba, nes kiekvienai grupei dažniausiai vadovauja patys tos šalies kardinolai arba vyskupai.
 
      Daug žmonių, daug kalbų ir papročių, bet visų yra tas pats tikėjimas, ta pati viena Bažnyčia, vienas Ganytojas, kaip vienas yra Kristus.
 
G.S.J.