J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
 
 
CICERO VARPAI
 
Kai tamsiaakis rytas kelias veidą nusiplovęs 
Ir saulė viršum miesto bando perplėšti rūkus,
Iš žalsvo bokšto Cicero lietuviškos šventovės 
Išgirstam lekiančius graudžius varpus.
 
                    Ant rankų, nuovargio palaužtų, tupia,
                    Kaip paukščiai prijaukinti, glaudžias prie širdies, 
                    Kančių marias išpildami į visagalę laiko upę... 
                    Su jais pakelėje prie Rūpintojėlio vienišo meldies.
 
Atsiminimai burėmis išplaukia,
Kaip debesėlių žydrumoj lengvi laivai,
Kaip sunkūs akmenys pakelėse suklaupę,
Į kuriuos kojas sužeistas ne kartą užgavai.
 
                    Nedrąsiai palieti sunkias duris, ir slenka 
                    Į tave vitražų prieblandos minkšta vėsa...
                    O Dievas perkaltą vinim ištiesia ranką,
                    Ir šypsos Marija, stovėdama ant akmenio basa.
 
Girdi, kaip žvakių vaškas laša, —
Tame lašėjime visai klastos nėra, —
Albonis dar lietuviškąjį žodi neša,
Veronikos pridengęs kruvina skara...
 
                    Kad tame žodyje įspaustas Kristaus veidas 
                    Keliautų per miestus, marias, kovos laukus,
                    Kur Izraelio tautai buvo saulė nusileidus...
                    Visuose keliuose apšviestų Lietuvos vaikus...
 
Matau, lietuviška dvasia skliaute plezdena 
Prie kojų Dievo Tėvo, Dvasios ir Sūnaus...
Sukūrus Tautos Rūmą, kaip Kūrėjo žodis seną,
Ji svetimiems dievams nebetarnaus.
 
                    Kai rytas keliasi tamsos vartus sugriovęs, 
                    Atodūsiai varpų sugrįždami nuglosto vitražus, 
                    Nelietęs užraktų, iš Cicero lietuviškos šventovės 
                    Išeina Kristus pasitikt keleivių ir priglaust mažus.
 
     Be abejo, Tu jauti fizinio darbo sunkumą. Tu liūdi, kad vakare pareini iš darbo taip išvargęs, bet dar labiau liūdi, kad pasijunti esąs fabrike tik mažas mašinos ratelis. Tu dažnai turi klausyti kitu, daug mažiau už save išsilavinusiu. Tau atrodo, kad nustojai laisvės, asmenybes, taip tuščia Tau daros sieloje... Bet ar manai, kad tai yra neišvengiamas kelias, kuriuo turi eiti į nusiminimą ir dvasinį kankinimą? Visai ne! Juk tiek yra žmonių, kurie dirba tą patį darbą, kaip ir pats, jų praeitis taip pat buvo panaši į Tavo, bet dabar jie kitaip elgiasi, negu Tu Jie sunkiai dirba, bet jaučiasi laisvi ir patenkinti, darbas jų asmenybės kilnumui visai nepakenkė. Ar tai yra galima? Taip. Šio straipsnelio mintys gal Tau šiek tiek padės šiame taip skaudžiame klausime.
 
 Ratelis visuomenės gyvenime
 
     Ne, Tu neesi mašinos ratelis! Kaip kiekvienam žmogui, taip ir Tau yra pavesta tam tikra visuomeninio darbo dalis. Tu esi tos nuostabios visuomeninio darbo mašinos ratelis. Fizinis darbas yra žmonijai ne mažiau reikalingas už protinį, todėl jis yra nė kiek ne žemesnis. Tik pagoniškos tautos fizinį darbą laiko žemu vergų užsiėmimu. Kuo yra žemesnis žmogus, kuris vartoja įvairias mašinas, už tą, kuris jas išrado? Kaip jų išradėjas, dirbdamas savo protu, taip ir jų vartotojas, dirbdamas savo rankomis, dirba tam pačiam tikslui — žmonijos naudai ir gerovei. Juo tas darbas yra sunkesnis, juo daugiau jėgų Tu paukoji visuomenei, juo Tu esi garbingesnis ir kilnesnis žmogus.
 
     Gydytojas apsaugoja žmogų nuo ligų, kunigas nuo dvasinių priešų, advokatas nuo neteisingų užpuolikų, siuvėjas nuo šalčio, kepėjas nuo bado. Ar nekilnus yra kiekvienas iš šių užsiėmimų? Ar kuris jų nėra žmogui būtinai reikalingas? Tad kuo yra žemesnis kepėjas už gydytoją? Tas yra aukštesnis ir kilnesnis, kuris sąžiningiau atlieka savo darbą, kuris stengiasi būti naudingesnis savo artimui.
 
 Tai yra reikalingiausia
 
     Ne mašinos, geležinkeliai ir kiti technikos teikiami patogumai ir net ne menas, poezija ir mokslas yra visuomenei reikalingiausi dalykai, bet kilnus ir taurus pasišventimas kitam žmogui — savo artimui. Ir Marija Pečkauskaitė sako, kad be šito pasiaukojimo vienas kitam bematant viskas griūva, netenka savo prasmės, nepatenkina širdies, neša nelaimes.
 
     Žmogus neturi būti egoistas, jis yra bendruomeninė, socialinė būtybė. Tarnaudamas tik savo garbei ir malonumams, žmogus nebus niekados laimingas ir patenkintas. Gaila, kad modernusis žmogus to nenori suprasti. Jis ieško tik asmeninių džiaugsmų ir malonumų visuose savo užsiėmimuose, savo šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai yra baisi klaida, kaštuojanti daug pinigų, nervų, tragedijų, o ne kartą ir viso gyvenimo laimę. Žmogus nebus laimingas be pasišventimo kitiems, be meiles artimui. Jis trokš, kaip žuvis be vandens. Žmogus turi gauti iš kitu ir duoti kitiems.

 

 

Tėve Bružike,
 
     Man teko kalbėti su viena sesele vienuole, kuri pilna entuziazmo pasakojo apie Tamstos pamokslą lietuvybės klausimu. Man šis dalykas yra labai neaiškus, todėl iš anksto atsiprašau, kad gal nesutiksiu su kai kuriomis Tamstos mintimis. Man atrodo, kad Jūs, Tėve, klystate, taip smarkiai gindamas lietuvybę net per pamokslą ir ją beveik lygiagrečiai statydamas su katalikybe. Jūs Dievo vardu, sako, šaukėte, kad nevalia atsisakyti savo tautos, net ir ilgą laiką gyvenant kitur. Aš su tuo negaliu sutikti, dėl to prašyčiau man plačiau paaiškinti ši klausimą. Nekantraudamas lauksiu atsakymo.    Jūsų P
 
Brangusis,
 
     Tamstos atvirumas mane žavėte žavi, o tas troškimas išsiaiškinti lietuvybės klausimą —- dar labiau. Turiu pasisakyti, kad neesu lietuvis šovinistas, tai yra toks, kuris tik savo tautą girtų, aukštintų, o kitas tautas smerktų, jas niekintų ir jų nekęstų. Tai būtų ne tik nežmoniška ir negražu, bet būtų ir nekrikščioniška, būtų nuodėmė. Dėl to aš smerkiu išpūstą nacionalizmą, kurį Hitleris ne tik teorijoj (“Mein Kampf”), bet ir praktikoj vykdė. Jo supratimu, tik vokiečių tauta turi teisę gyventi ir plėstis, o kitos turi jai tarnauti arba žūti. Dar labiau yra smerktinas kruvinojo Stalino, tautų naikintojo, elgesys. Amerika drauge su UN kovoja už tautų laisvę. Dėl to ir mes, gyvendami Amerikoje, šioje didžiausioje Įvairių tautų šeimoje, pripažinkime ir ginkime kiekvienos tautos garbę ir teises. Tegul lenkai pasilieka lenkais, airiai airiais, italai italais, indijonai indijonais, negrai negrais, kaip ir lietuviai turi pasilikti lietuviais. Kaip kiekvienas žmogus turi įgimtą teisę gyventi, taip ir kiekviena tauta. Penktasis Dievo Įsakymas draudžia žudyti ne tik atskirus žmones, bet ir tautas. Visas tautas reikia lygiai vertinti, jas pripažinti ir gerbti.
 
     Krikščionybės ir katalikybės nestatau lygiagrečiai su tautybe, nes tai yra du skirtingi dalykai. Katalikybė, Kristaus atneštas mokslas, yra visoms tautoms ta pati, nesikeičianti. Ji turi apimti visas tautas, visas kalbas, visas rases ir šalis. Čia nėra nė mažiausio skirtumo tarp lietuvio, airio, lenko, ruso ar vokiečio. Visi yra lygūs katalikai.
 
     “Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, juk tas pats yra visų Viešpats”, sako šv. Povilas (Rom. 10, 12). O kitoj vietoj dar aiškiau pabrėžia, sakydamas: “Nes tikėjimu į Jėzų Kristų jūs visi esate Dievo vaikai. Čia nebėra nei žydo nei graiko, nebėra nei vergo nei laisvojo, nebėra nei vyriškio nei moteriškės, nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal. 3,26-28). Dėl to tikybinių klausimų nereikia maišyti su tautiniais. Kaip siela, nors pripildo kūną, bet skiriasi nuo kūno savo esme ir verte, taip ir tikėjimas pripildo tautą ir tautas ir jas jungia į vieną dievišką šeimą. Tikėjimas turi savo teises, o tautybė savo. Negalima nei vieno nei antro naikinti ar griauti. Dievas nori, kad kiekviena tauta sau įgimtu būdu garbintų Dievą. “Garbinkite Viešpatį visos tautos”, sako psal-mistas (Ps. 116).
Kunige, Jonai!
 
     Jau laikas Bažnyčiai peržiūrėti savo skelbiamų tiesų bagažą!
 
     Gyvenimas nestovi vietoje. Visur pažanga! Visi mokslai nusikrato senais prietarais, tik viena Katalikų Bažnyčia tebeperša žmonėms tas pačias dogmas, nežiūrėdama, ar jos betinka 20 amžiaus žmogui, ar ne. Juk kiekvienas apsijuoktų, jei šiandieną užsispyręs gyventų viduramžių civilizacijos rėmuose. Ar mes katalikai neišsistatome pajuokai, įsikandę besilaikydami senų senovės papročių?
 
     Imkime, kad ir skyrybų klausimą moterystėje. Gal buvo reikalinga surišti nekultūringą, pusiau laukinį žmogų nebeatmezgamu mazgu. Kitaip jis gal nebūtų įsigijęs atsakomybės jausmo savo šeimai. Bet taip varžyti mūsų laikų žmogų yra didelė klaida. Ar mes neišskiriame du susipjovusiu šuniu? Ar žmogus ne brangesnis už šunį? Kur išmintis neleisti išsiskirti nuolat besiriejančiai porai ir taip versti ją metų metus kankintis?
 
     Šitas skyrybų pavyzdys yra tik vienas iš eilės kitų. Bet jis, mano nuomone, yra labai opus ir svarbus. Juk šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių meta Katalikų tikėjimą dėl tokio nepajudinamo Bažnyčios užsispyrimo ir surambėjimo pasenusiose gyvenimo formose. Kuone visos kitos krikščionių bendruomenės jau yra prisitaikiusios prie mūsų laikų reikalavimų. Kodėl negali prisitaikyti Katalykų Bažnyčia?
 
     Suprantu, Jūs, kaip kunigas, privalote ginti Bažnyčios pozicijas. Jūs negalite pjauti šakos, ant kurios sėdite. Bet, vardan žmoniškumo, jūs kunigai ir vyskupai pasistenkite įsijausti į žmonių kančias ir nors piršta pajudinkite nepakeliamoms naštoms palengvinti tiems, kurie nebegali jų pavilkti! Ar Bažnyčia nesigiria esanti meilės religija? Kaip galima suderinti su meile tokį jos kietumą?
 
     Atleiskite, Kunige Jonai, kad taip žiauriai atvirai Jums rašau! Kalbu šimtų vyrų ir moterų vardu, kurie nedrįsta Jums to pasakyti. Gyvenimas moterystėje gali tapti be galo žiaurus, ko ir Sveikas negalite nepastebėti. O žiaurių dalykų negalima aprašyti švelniais žodeliais. Laukiu aš ir tūkstančiai laukia žmoniško, šilto, užjaučiančio žodžio, o ne to, kaip titnagas kieto: “Tu privalai!” — nors čia ir galą gautum.
 
Jus gerbiąs
 
Juozas L.
 
Brangusis Pone Juozai!
 
     Nežinau, ar bus mano atsakymas toks “žmoniškas, šiltas ir užjaučiąs”, kokio Jūs laukiate. Labai noriu, kad jis toks būtų. Deja, negyvas raides negalima prikrauti tos šilimos, kurią pajustumėte gyvame žodyje. Prašau priskirti visus šio laiško trūkumus žmogaus silpnumui, o ne stokai geros širdies.
 
     Trumpame savo laiške iškeliate du labai svarbiu klausimu. Pats svarbiausias, Jums ir šimtams kitų labiausiai rūpintis klausimas yra išskyrimas nelaimingai apsivedusių porų. Jūs, atrodo, esate įsitikinęs, kad čia kalti tik vyskupai ir kunigai, kurie kažkokiais sumetimais, nenori prisitaikyti prie moderniojo gyvenimo reikalavimų. Tas Bažnyčios laikymasis “senų gyvenimo formų” yra antrasis klausimas. Į jį atsakysiu pirmoje vietoje, nes tada bus lengviau suprantamas pirmasis.
 
 Kodėl Bažnyčia užsispyrusi?
 
     Kiekvienoje mašinoje yra įvairių dalių. Vienas jų gali pakeisti kitomis be didesnių nuostolių. Kitų jokiu būdu negali pakeisti nesunaikinęs pačios mašinos. Gali, pavyzdžiui, išimti automobilio langus, duris, gali nukelti stogą, gali išmesti šildytuvą, radiją, minkštas sėdynes ir vis dar bus šiok toks automobilis. Bet numauk ratą, arba išimk motorą ir stok! Nors ir puikiausiai Jūsų “mašinėlė” atrodytų, bet jau nebevažiuosi.
      Sakoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra 60 milijonų žmonių, kurie vartoja alkoholį. Apie tris milijonus yra viešų girtuoklių ir apie 600 tūkstančių visiškų alkoholikų. Paklauskim, kodėl tie žmonės geria. Turi būti kokia nors visiems bendra priežastis. Paprasti žmonės, kurie daug nenusivokia apie vaistus, alkoholi vadina “stimulant”, sužadinanti, sukeliantį žmogaus jėgas. Iš tikrųjų, alkoholis nėra “stimulant”, bet “depressant”, t. y., jis silpnina, migdo žmogaus jėgas.
 
      Yra įvairių šios rūšies vaistų (depressantų): sedatyvai, narkotikai, analgetikai, anastetikai.
 
      1.    Sedatyvas (ir dažnai kartu hypnotikas) yra toks vaistas, kurs ramina ir atleidžia nervų įtempimą, pavyzdžiui, sulfonalas, paraldehidas, uretanas, barbitalas. Visi hypnotikai yra tuo charakteringi, kad ramina ir migdo be intosikacijos.
 
      2.    Narkotikai yra tie vaistai, kurie mažina skausmą ir kartu sukelia gilų miegą, pav., morfijus. Jei vartosi mažą kiekį, skausmą galėsi sumažinti ir be miego.
 
      3.    Analgetikas yra vaistas, kurs mažina skausmą, ne būtinai migdydamas, pav., aspirinas.
 
      4.    Anastetikas mažina skausmą, pav., eteris, chloroformas, alkoholis.
 
      Dažnai žmonės alkoholi ir vartoja tada, kai nori sumažinti savo rūpesčius, vargus, nuliūdimus. Alkoholis mažina ne tik kūno, bet ir sielos jėgas: atmintį, sumanumą. Pasigėręs žmogus praranda mandagumo, padorumo ir gėdos jausmus.
 
      Darbo produktingumas ir tikslumas, išsigėrus alkoholio, labai mažėja. Tai galima lengvai išbandyti įvairiais būdais. Pamėgink, pavyzdžiui, kokią 10 minučių rašyti mašinėle, kai esi negirtas. Paskui išgerk kokią porą stikliuku ir po kokio pusvalandžio pamėgink parašyti tą patį. Matysi, koks bus skirtumas! Parašysi per tą patį laiką mažiau ir daugiau klaidų padarysi.
 
      Taigi, klaidingai elgiasi tie, kurie prieš egzaminus ar prieš kitą kokį svarbų darbą išsigeria “ant drąsos”. Drąsos gal ir bus, nes pranyks ar sumažės drovumo jausmas, bet darbo vertė bus daug menkesnė.
 
      Dabar kitas klausimas: kiek reikia išgerti, kad būtų galima sakyti, jog tas ar tas žmogus yra girtas? Tas turi labai daug reikšmės, vairuojant automobilį. Jeigu policija nutvers girtą vairuotoją, jį baus. Atsitinka, pavyzdžiui, automobilų nelaimė. Ateina policija. Mato, vyrai, kaip vyrai, bet jaučia, kad jų kvapas atsiduoda alkoholiu. Pirmiau teismas nieko negalėdavo daryti, nes būdavo sunku įrodyti girtumo laipsnį. Dabar mokslas atrado labai gerų priemonių girtumui patikrinti. Galima patikrinti kraują. Jeigu jame bus virš 0.05% alkoholio, tai toks žmogus jau skaitosi girtas. Jei žmogus kraujuje turės nuo 0.2 iki 0.4% alkoholio, jis bus jau be sąmonės. O atsiradus kraujuje apie 0.7% alkoholio, žmogus miršta. Stebėtina, kad palyginamai toks mažas alkoholio kiekis atneša mirtį.
 
      Bet norint sužinoti girtumo laipsnį, ne būtinai reikia tirti kraują. Dabar policija turi dar geresnių priemonių. Tai galima sužinoti ir iš žmogaus kvapo, vartojant tam tikrą aparatą, vadinamą alkoholometru. Šį aparatą jau vis labiau ir ir labiau pradeda policija vartoti
 
      Dabar gal paklausi, kiek reikia išgerti degtinės ar whiskey, kad kraujuje atsirastų 0.05% alkoholio. Tai priklauso ir nuo žmogaus svorio, bet paprastai 100 gramų užtenka. Geriant palengva ir kartu valgant, ne taip greitai pasigeriama, nes tada kepenys lengviau suspėja suskaidyti alkoholį.
 
 Praktiškos išvados
 
      Kartą profesorius skaitė paskaitą apie alkoholį. Kad žmonėms padarytų didesnį įspūdį, jis pasistatė stiklą su alkoholiu ir šalia slieką. “Matote, gerbiamieji, kaip alkoholis yra pavojingas”, — sakė profesorius, dėdamas slieką į stiklą degtinės. Iš tikrųjų, sliekas pasiraitę, pasiraitę ir padvėsė. Po paskaitos prieina prie stalo vyriškis, paima tą stiklą degtinės ir išgeria. Nustebusiam profesoriui jis sako: “Pone, profesoriau, aš turiu kirmėlių, todėl noriu jas nudvėsinti.”
Mielas Rimai,
 
      Tavo laiškas buvo tikrai atviras, nuoširdus ir įdomus. Jame buvo daug gražių sakinių, daug poetiškų išsireiškimų, tropų ir figūrų. O tie gyvi pavyzdžiai! Iš kur Tu jų tiek ir surinkai? Nemanau, kad pats būtum visa tai išgyvenęs. Juk Tavo amžius, kaip pats rašai, “dar vos tik išsiritęs iš saldžios vaikystės.”
 
      “Deja, išsiritęs,” rašai, “o kad jis vėl grįžtų Į tą ramią, gražią, pasakišką vaikystę!” Perskaitęs šį sakinį, nusišypsojau, bet vėl tuoj surimtėjau, nes žinau, kad ir Tu, jį rašydamas, buvai rimtas, taip, gal net perdaug rimtas. Bet tas Tavo perdėtas rimtumas, tur būt, ir buvo tos mano šypsenos priežastis. Gal būt, prisimeni kada skaitęs, kad koks nors gyvenimu nusivylęs poetas sušunka: “Sugrįžk, jaunyste!...” Šis prisiminimas ir iš Tavo lūpų iššaukė tuos žodžius. Šypsojausi, kad Tu, neužbaigęs dar nė šešiolikos metų, jau save lygini su tuo “gyvenimu nusivylusiu poetu”.
 
      O kokia to Tavo nusvylimo priežastis? Abejojimai, melancholija, ilgesys, kankinančios mintys... Daug apie tai rašai, norėdamas, kaip galima tiksliau atvaizduoti savo dabartinę sielos būklę, bet tos Tavo “kankinančios mintys” ir tos neišrišamos problemos yra labai paprastos. Nors man prirašei penkis didelius puslapius, bet visą tą laišką būtų galima suvesti į vieną sakinį, į vieną “Tave kankinantį” klausimą: ar galima, ar yra patartina draugauti su mergaitėmis?
 
 Draugavimo tikslas
 
      Pats rašai, kad nekalbi apie tokias “draugystes” (gerai, kad paimi į kabutes), kada jaunuolis pradeda bendrauti su mergaite, tik norėdamas ją suvedžioti ir išnaudoti. Aišku, tai yra žemas, niekšiškas, jaunuolio nevertas elgesys. Tikra draugystė turi turėti kokį nors kilnų tikslą. O kokie gali būti tie tikslai?
 
      Natūraliausias tų draugysčių tikslas yra, be abejo, moterystė. Jeigu jaunuolis ruošiasi moterystei, tai jis ne tik gali, bet ir turi pirmiau padraugauti su savo sužadėtine, kad geriau vienas kitą pažintų, kad nereikėtų po laiko gailėtis ir krimstis, kad padarė klaidingą, nepataisomą žingsnį.
 
      Bet apie šį priešmoterystinį draugavimą, arba apie susižiedavimo laikotarpį, pakalbėsime kita proga. Čia noriu tik atsakyti, ar yra leistinos ir naudingos tokios draugystės, kurių tikslas dar negali būti moterystė, nes iki to laiko dar daug vandens turės upėmis nutekėti...
 
      Bet gal ne visi jaunuoliai norės su šiuo teigimu sutikti. Kartais pasitaiko, kad trylikos ar keturiolikos metų berniukas “įsižiūri” kokią nors “simpatiją” ir svajoja apie būsimas vestuves. Bet tai yra tikrai vaikiška svajonė, kuri ilgai nesitęs. Bent devyniasdešimt devynis kartus iš šimto prieš tiek laiko “numatytos” moterystės neįvyksta, nes iki to laiko per jaunuolio širdį dar daug kitų “simpatijų” pereis. Kartais jos keičiasi dar dažniau, negu metų laikai... Taigi, jaunuoliui prieš dvidešimtus metus galima tik sapnuoti ir svajoti apie moterystę, bet rimtai galvoti yra neverta ir neprotinga.
 
      Tad ar verta prieš tą laiką draugauti su mergaitėmis, kokia iš to nauda? Kai kurie į šį klausimą tuoj atsako neigiamai: neverta ir nėra jokios naudos. Jie mano, kad kuo toliau berniukai bus nuo mergaičių, tuo geriau. Jeigu būtų galima, jie norėtų atskirai uždaryti kokioj nors pily berniukus, o kitoj mergaites ir neleisti jiems nė pasimatyti prieš vedybinį amžių. Bet toks “uždarymas” prigimties palinkimų vis tiek nepanaikins ir nei naudos atneš nei nuo nuodėmių apsaugos.
 Brangioji Birute,
 
     Tu manęs klausi, kas yra koketavimas ir flirtas, koks yra tarp jų skirtumas. Trumpai stengsiuosi atsakyti.
 
     Koketavimas paeina nuo prancūziško žodžio “coquette”, t. y., mergaitė, kuri nuduoda, vaidina kitą mylinti. Koketavimas yra moters ypatybė, vyrui jis netiktų, jis to nemokėtų ir jeigu mėgintų, būtų negražu. Koketavimas yra glaudžiai susijęs su moters dvasia.
 
     Pagal vyraujančius mūsų civilizacijos papročius ir pažiūras yra neįprasta, nepriimta, kad mergaitė aktyviai imtųsi iniciatyvos rinktis sau gyvenimo draugą. Vyras veda, o mergaitė išteka.
 
     Kartais galėtų taip pasitaikyti, kad mergaitė taip įsimyli ir prisiriša prie vyriškio, jog jam tenka jai sakyti “taip” arba “ne”. Bet dažniausiai taip būna tik filmose, o paprastame gyvenime vyras renkasi, o mergaitė sako “taip” arba “ne”.
 
     Mokslininkai diskutuoja, ar ta praktika, kad vyras o ne mergaitė “veda”, priklauso prie papročių ar tai išplaukia iš pačios lyčių esmės.
 
     Koketavimas yra mergaitės žaidimas su jaunuoliu: vieną kartą savo elgesiu ji sako “myliu”, o kitą kartą “nemyliu”, “taip”, “ne”, “patinki”, “nepatinki”. Jaunuoliui tampa neaišku, ką sakyti ir ką daryti. Psichologai stengiasi išanalizuoti tuos mergaitės jausmus. Atrodo, kad jai yra įdomu savyje pastebėti jėgas, kurios veikia į kitus, į vyrus.
 
G. Simmler (“Zur Psychologie der Frauen”) skiria tris koketavimo rūšis:
 
     1.    Pataikaujantis (schmeichlerischer) koketavimas: mergaitė tartum sako jaunuoliui: “Tiesa, tu galėtumei mane suvilioti, tu man patinki, bet vis dėlto aš tau nepasiduosiu.”
 
     2.    Žeminantis koketavimas: “Aš pasiduočiau suviliojama, bet tu to nesugebėsi, tu man nepatinki.”
 
     3.    Provokuojantis koketavimas: “Gal mane suviliosi, o gal ne — pamėgink.”
    ŽMOGAUS LAISVĖ IR ATSAKINGUMAS
 
Didžiai Gerbiamas Tėve,
 
     Žinau, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo darbus, bet nesuprantu, dėl ko. Girdėjau ne kartą sakant kunigus, kad be Dievo žinios nei plaukas žmogui nuo galvos nenukrentąs. Taigi, man atrodo, kad ir visi žmogaus darbai bei mintys priklauso nuo Dievo. Įvyksta taip arba kitaip tik dėl to, kad Dievas taip nori. Blogas žmogus daro nuodėmes ir už jas nesigaili, nes Dievas nenori, kad jis gailėtųsi. Ir jei kuris netiki, tai netiki dėl to, kad Dievas to nenori. Dievas žino, ar aš eisiu į Dangų ar į pragarą, taigi, ne nuo manęs priklauso mano išganymas arba pasmerkimas, bet nuo Dievo. Tad kam dar žmogui stengtis? Vis tiek ne nuo jo pastangų viskas priklauso.
 
Už atsakymą iš anksto dėkoju
 
B - tė
 
Gerbiamoji,
 
     Tamstos paliestas klausimas yra labai sunkus. Apie tai, kaip suderinti laisvą žmogaus valią su visų daiktų bei veiksmų priklausomumu nuo Dievo, smarkiai disputavo ir dar tebedisputuoja žymiausi teologai. Todėl nenusimink, jeigu ir Tamstai šis klausimas nebus visiškai aiškus. Stengsiuosi atsakyti, kaip galima aiškiau.
 
     Dievas sutvėrė žmogų ir apdovanojo ji įvairiausiomis malonėmis, jam visuomet padeda ir jį išlaiko. Viena iš kilniausių ir didžiausių Dievo dovanų, suteiktų žmogui, yra laisva valia. Žmogus, turėdamas laisvą valią, net ir pačiam Dievui gali pasakyti: “Ne”! Iš tikrųjų jis taip ir sako, darydamas kiekvieną laisvą nuodėmę. Juk jis žino Dievo įsakymus, Dievo norus, ir vis dėlto jis dažnai sako: “Ne, aš tų įsakymų nelaikysiu”! Ir nelaiko. Darydamas nuodėmę, žmogus tam veiksmui atlikti naudojasi Dievo suteiktomis dovanomis: savo protu, savo kūnu, savo jėgomis. Dievo suteiktas dovanas pavartoja sukilti prieš Dievą ir Jį Įžeisti. Koks nedėkingumas !
 
     Yra teisinga, kad be Dievo žinios nei plaukas žmogui nuo galvos nenukrinta, bet ar dėl to, kad Dievas žino kiekvieną žmogaus veiksmą, žmogus jau nebus už tą veiksmą atsakingas? Dievo žinojimas nepanaikina žmogaus laisvos valios.
 
     Kad būtų aiškiau, paimkime vieną kitą pavyzdį. Sakykime, kad Tamsta pažįsti savo kaimyną Baltrų. Žinai, kad jis yra didelis girtuoklis. Tau yra aišku, kaip dieną, kad jeigu Baltrus eis pro karčiamą, tikriausiai į ją užsuks. Štai matai jį einanti pro karčiamą. Sakai: galiu galvą guldyti, kad jis neatsispirs tai pagundai ir įeis į karčiamą. Iš tikro taip ir įvyksta, Baltrus įeina į karčiamą. Kokia iš to išvada? Ar dėl to Baltrus įėjo, kad Tamsta žinojai? Ar Tamstos žinojimas paveikė jo laisvą valią? Ar jis negalėjo neįeiti tik dėl to Tamstos aiškaus įsitikinimo? Be abejo, ne. Jis įėjo visiškai laisvai. Tamsta jo neprivertei, jis kaip paprastai, negalėjo atsispirti tik savo aistrai.
 
     Bet gal Tamsta pasakysi, kad ta jo aistra yra Dievo duota, todėl vis tiek Dievas yra kaltas, kad jis įėjo į karčiamą. Klysti. Ta aistra nėra Dievo duota, bet paties Baltraus įsigyta savo girtuokliavimu. Jis tai aistrai galėjo atsispirti, bent iš pradžios, bet nenorėjo, degtinė jam buvo brangesnė už viską.