Mielas Rimai,
Tavo laiškas buvo tikrai atviras, nuoširdus ir įdomus. Jame buvo daug gražių sakinių, daug poetiškų išsireiškimų, tropų ir figūrų. O tie gyvi pavyzdžiai! Iš kur Tu jų tiek ir surinkai? Nemanau, kad pats būtum visa tai išgyvenęs. Juk Tavo amžius, kaip pats rašai, “dar vos tik išsiritęs iš saldžios vaikystės.”
“Deja, išsiritęs,” rašai, “o kad jis vėl grįžtų Į tą ramią, gražią, pasakišką vaikystę!” Perskaitęs šį sakinį, nusišypsojau, bet vėl tuoj surimtėjau, nes žinau, kad ir Tu, jį rašydamas, buvai rimtas, taip, gal net perdaug rimtas. Bet tas Tavo perdėtas rimtumas, tur būt, ir buvo tos mano šypsenos priežastis. Gal būt, prisimeni kada skaitęs, kad koks nors gyvenimu nusivylęs poetas sušunka: “Sugrįžk, jaunyste!...” Šis prisiminimas ir iš Tavo lūpų iššaukė tuos žodžius. Šypsojausi, kad Tu, neužbaigęs dar nė šešiolikos metų, jau save lygini su tuo “gyvenimu nusivylusiu poetu”.
O kokia to Tavo nusvylimo priežastis? Abejojimai, melancholija, ilgesys, kankinančios mintys... Daug apie tai rašai, norėdamas, kaip galima tiksliau atvaizduoti savo dabartinę sielos būklę, bet tos Tavo “kankinančios mintys” ir tos neišrišamos problemos yra labai paprastos. Nors man prirašei penkis didelius puslapius, bet visą tą laišką būtų galima suvesti į vieną sakinį, į vieną “Tave kankinantį” klausimą: ar galima, ar yra patartina draugauti su mergaitėmis?
Draugavimo tikslas
Pats rašai, kad nekalbi apie tokias “draugystes” (gerai, kad paimi į kabutes), kada jaunuolis pradeda bendrauti su mergaite, tik norėdamas ją suvedžioti ir išnaudoti. Aišku, tai yra žemas, niekšiškas, jaunuolio nevertas elgesys. Tikra draugystė turi turėti kokį nors kilnų tikslą. O kokie gali būti tie tikslai?
Natūraliausias tų draugysčių tikslas yra, be abejo, moterystė. Jeigu jaunuolis ruošiasi moterystei, tai jis ne tik gali, bet ir turi pirmiau padraugauti su savo sužadėtine, kad geriau vienas kitą pažintų, kad nereikėtų po laiko gailėtis ir krimstis, kad padarė klaidingą, nepataisomą žingsnį.
Bet apie šį priešmoterystinį draugavimą, arba apie susižiedavimo laikotarpį, pakalbėsime kita proga. Čia noriu tik atsakyti, ar yra leistinos ir naudingos tokios draugystės, kurių tikslas dar negali būti moterystė, nes iki to laiko dar daug vandens turės upėmis nutekėti...
Bet gal ne visi jaunuoliai norės su šiuo teigimu sutikti. Kartais pasitaiko, kad trylikos ar keturiolikos metų berniukas “įsižiūri” kokią nors “simpatiją” ir svajoja apie būsimas vestuves. Bet tai yra tikrai vaikiška svajonė, kuri ilgai nesitęs. Bent devyniasdešimt devynis kartus iš šimto prieš tiek laiko “numatytos” moterystės neįvyksta, nes iki to laiko per jaunuolio širdį dar daug kitų “simpatijų” pereis. Kartais jos keičiasi dar dažniau, negu metų laikai... Taigi, jaunuoliui prieš dvidešimtus metus galima tik sapnuoti ir svajoti apie moterystę, bet rimtai galvoti yra neverta ir neprotinga.
Tad ar verta prieš tą laiką draugauti su mergaitėmis, kokia iš to nauda? Kai kurie į šį klausimą tuoj atsako neigiamai: neverta ir nėra jokios naudos. Jie mano, kad kuo toliau berniukai bus nuo mergaičių, tuo geriau. Jeigu būtų galima, jie norėtų atskirai uždaryti kokioj nors pily berniukus, o kitoj mergaites ir neleisti jiems nė pasimatyti prieš vedybinį amžių. Bet toks “uždarymas” prigimties palinkimų vis tiek nepanaikins ir nei naudos atneš nei nuo nuodėmių apsaugos.
“Geležinė uždanga”
Dar mažas būdamas, kažkur Suvalkijos kaime nugirdau tokį pasakojimą, kurs man įstrigo į atmintį. Buvęs toks tėvas, kurs norėjo, kad jo naujagimis sūnus užaugęs būtų kunigu. Kad jį galėtų geriau šiam pašaukimui išauklėti ir apsaugoti nuo visokių pavojų, nutarė išvežti į tokią vietą, kur niekuomet neateitų jokia moteris. Ten jis mokė tą savo sūnų visokių gražių dalykų, bet niekuomet nekalbėjo nei apie moterystę nei apie moteris. Ir taip tas vaikas užaugo ir subrendo, visai nematęs savo gyvenime jokios moters. Sulaukus jam reikiamo amžiaus, tėvas pasakė, kad tuoj jį vešiąs į seminariją, kur galės tapti kunigu. Sūnus buvo patenkintas, kad galės pirmą kartą pamatyti platesnį pasaulį, kad galės tapti kunigu, apie kurį tėvas jam visuomet taip gražiai kalbėdavo.
Atėjus sutartai dienai, juodu išvažiavo. Sūnui viskas buvo nauja, jis nuolat tėvą klausinėjo ir teiravosi apie visa tai, ką keliaudami matė. Pakelėj stovėjo mokykla.
— Kas čia? — paklausė sūnus.
— Tai mokykla, vaikeli, — atsakė tėvas, — ar norėtum čia užeiti ir išmokti visokiausių įdomių dalykų?
— Oi ne, tėveli, jau tu mane mokei visą gyvenimą, užteks, keliaukim toliau.
Privažiavo bažnyčią.
— O kas čia? — teiravosi sūnus.
— Bažnyčia, mano mielas, užeikim pasimelsti.
Keletą minučių pasimeldę ir apžiūrėję bažnyčią, išėjo.
— Ar nenorėtum, sūnau, visuomet pasilikti šioje bažnyčioje, kur yra taip gražu?
—- Jokiu būdu, tėveli, ką aš čia veikčiau visą laiką?
Važiavo toliau. Sutiko keliu einantį kunigą.
— Kas yra tas žmogus? — paklausė sūnus.
— Tai kunigas, vaikeli, — atsakė tėvas, — tuoj ir tu toks būsi, gal nori sustoti ir su juo pakalbėti?
— Ne, geriau važiuojam toliau,— atsakė nuobodžiaudamas sūnus.
Tėvas šiek tiek stebėjosi, kad jo sūnus toks apatiškas ir per mažai viskuo domisi. Toliau važiuodami, sutiko mergaitę.
— Tėveli, o kasgi čia? — be galo įdomaudamasis, sušuko sūnus.
— Et sūnau, nekreipk dėmesio, tai yra pakusa (gundytoja, suvedžiotoja), — suraukęs kaktą, atsakė tėvas.
— Brangus tėveli, nupirk man tokią pakusukę, — jį meiliai glostydamas, maldavo sūnus...
Šio pasakojimo išvados aiškios. Mūsų laikais apie tokį “uždarą” auklėjimą yra kalbama tik pasakose... Prievarta jaunuolio širdies neuždarysi tam, kam ji iš prigimties atvira . Jaunimo auklėjimas, užrišus jam akis, yra labai klaidingas. Tokio auklėjimo pasekmes kartais tenka karčiai apverkti. Jaunimui nereikia užrišti akių, tik reikia parodyti pasauli tokioje šviesoje, kokioje ji sukūrė Dievas, reikia saugoti, kad tos šviesos neužtemdintų ignorancija drauge su sukilusiomis aistromis.
Draugavimo nauda
Taigi, mūsų nuomonė yra tokia, kad rimtas ir nuosaikus berniukų bendravimas su mergaitėmis yra naudingas ir berniukams ir mergaitėms. Jį drausdami, nieko gero nepasiektume, jaunuolių palinkimo į kitą lyti nepanaikintume ir nesušvelnintume, priešingai, dar paaštrintume, nes užgintas vaisius visuomet yra skanesnis.
Žinoma, perdaug dažnas santykiavimas berniukų su mergaitėmis yra kenksmingas tiek vieniems, tiek kitiems. Kai nuolat maišosi berniukai ir mergaitės, kai jie žaidžia tuos pačius žaidimus, kai įdomaujasi tomis pačiomis problemomis, nė nepajunta, kai pasisavina vieni kitų ypatybes ir savybes: berniukai sumoteriškėja, o mergaitės suvyriškėja. Tai yra prigimties sudarkymas. Tarp vyro ir moters prigimties turi būti ir visuomet pasilikti įgimti skirtumai, kad paskui moterystėje galėtų vienas kitą papildyti ir jaustų, kad vienas be kito negali gyventi, kad lyg kažko trūksta. Kai susituokia sumoteriškėjęs vyras su suvyrėjusia moteria, tokios sutuoktuvės arba greitai išyra, arba abudu padaro nelaimingus per visą gyvenimą.
Iš protingo, nuosaikaus ir džentelmeniško draugavimo yra daug naudos abiem, nes vienas kitą geriau pažįsta, pamato, kad šalia jo asmeniško pasaulio yra ir kitas skirtingas pasaulis. Čia labiau išryškėja kito žmogaus supratimo, altruizmo jausmas, yra sutramdomas ir nuslopinamas egoizmas. Kiekvienas pamato, kad pasaulyje be “aš” yra dar “jis” ir “ji”.
Kartais berniukai, kurie užauga visai nedraugavę su mergaitėmis, būna šiurkštūs, nemandagūs, “miškiniai”. Mergaitės įtaka sušvelnina berniuko sielą, jį padaro riteriu, džentelmenu. O mergaitės, draugaudamos su rimtais berniukais, taip pat turi naudos, jos pamažu pradeda gėdytis tų savo lengvapėdiškų “dūsavimų” ir “alpimų”, nustoja sakyti kiekviename žingsnyje tuščius ir beprasmiškus komplimentus, vienu žodžiu, surimtėja. Pamato, kad vyrui patinka jos tikras moteriškumas, bet jis nori taip pat ją matyti rimtą moterį, o ne “vėjo rodyklę”.
Matydami vienas kito skirtingas ypatybes, turi stengtis jas suprasti, Įvertinti ir gerbti, bet ne pajuokti. Iš tų draugysčių nereikia ieškoti sau naudos, bet stengtis kitam būti naudingu, tik tada turėsi naudos ir tu. Jeigu ieškosi tik savo naudos, neturėsi jos nei tu nei kitam neduosi.
Būk rimtas ir atsargus
Mergaitės draugavimas su berniuku neturi būti tik nuolatinis koketavimas, juk yra rimtesnių bei naudingesnių klausimų. Tokiu savo elgesiu mergaitė berniukui nepadarys įspūdžio. Jeigu ir atrodys, kad jį domina ir džiugina jos draugystė, bet savo širdyje jis dažnai pagalvos: “tai kvailiukė”.
Ne mažesni reikalavimai yra ir berniukui. Kad tos draugystės jo nenužemintų, reikia daug riteriškumo, susivaldymo, nusigalėjimo. Jis turi ypatingai mergaitėje gerbti tai, kas jai yra brangiausia ir ką praradusi, ji nustoja savo kilnumo ir vertės — jos skaistybę. Jaunuoli, Tu juk gerbi savo motiną. Bet atsimink, kad kiekviena mergaitė, ir ta mergaitė, su kuria Tu draugauji, vieną kartą bus motina... O gal ji bus Tavo vaikų motina... Todėl artinkis prie mergaitės su didele pagarba. Būk atsargus savo elgesy, gestuose ir žodžiuose, kad jos neužgautum.
Nebūk šventvagiškas plėšikas, neišniekink ir neišplėšk jos šventenybės, jos brangiausio turto — nekaltybės, bet saugok ją, gink nuo kitų priešų, kaip tie senovės riteriai gindavo moteris nuo visokių priešų ir pavojų. Tarp niekšo vagies ir tarp kilnaus riterio yra didelis skirtumas. Bet žinok, kad iš tos aukštos kilnybės gali nuslysti į žeminantį purvą labai greitai, todėl būk atsargus!
Tavo Juozas V aišnys, S. J.