J. Vaišnys, S. J.
NUOVARGIS FILMUOSE
Šiame numeryje yra straipsnis apie pavargusią krikščionybę, kur sakoma, kad visur galima šiandien pastebėti nuovargio žymių — net ir krikščionybėje. Tas pat sakytina ir apie filmų pasauli — ir čia pastebimas nuovargis bei išsisėmimas. Užtenka tik pamatyti keletą dabar rodomų filmų, ir tuo pilnai įsitikinsi. Kartais net yra sunku kino salėje išsėdėti iki galo: toks neįdomus būna filmas, taip viskas atrodo jau nudėvėta ir šimtus kartų matyta. Nei siužete, nei filmo pastatyme nesugalvojama nieko naujo. Šį nuovargį ir išsisėmimą filmų pramonininkai jau seniau pastebėjo, todėl pradėjo kaitalioti bent filmų gaminimo būdą. Po ilgų bandymų čia gimė Cinerama, Cinemascope ir kiti nauji filmavimo metodai. Bet nei vienas jų galutinai problemos neišsprendė.
Kai maždaug prieš metus šiame žurnale aprašėme penktąjį iš eilės Cinerama filmą “South Seas Adventure”, jau tada aiškiai pastebėjome išsisėmimo žymes ir pareiškėme nuomonę, kad Cinerama ilgai neišsilaikys. Juk visi penki filmai nedaug kuo vienas nuo kito skyrėsi — tai buvo tik jau bepradedančios įgristi įvairių kelionių ir įvairių pasaulio kraštų apžvalgos. Tos “pranašystės” išsipildymo ilgai laukti nereikėjo — štai jau paskelbta, kad Cinerama savo amžių baigia, daugiau šios rūšies filmų nebus. Žinoma, jeigu nebus išrasta ko nors nauja, kas galėtu dar keletai metų žiūrovus patraukti. Bet reikia tikėtis, kad tie, kurie iš filmų pramonės milijonus krauna, taip greitai nepasiduos ir stengsis ką nors išrasti, kuo nors vėl publiką sudominti.
Vidutinės ir žemesniosios klasės publikai paprastai patinka kaubojiški ir detektyviniai filmai. Dėl to pirmiau jais ir būdavo užverstos kino salės, bet dabar jie yra perkelti į televiziją, žinant, kad tų filmų mėgėjai nėra per daug pinigingi, todėl mielai pasitenkina televizija. Mėginama pritraukti žiūrovus ir baisiais fantastiniais vaizdais, rodant įvairias baisenybes “iš kitų planetų”. Bet šios rūšies žiūrovų grupė nėra perdaug skaitlinga. Visais laikais buvo ir yra daug meilės istorijų mėgėjų. Tad ir šios rūšies filmu yra gausu. Tačiau ir šioje srityje publikos skonis yra “išlepintas”, ji vis nori daugiau ir daugiau, o filmų moralės kodeksas, ypač Amerikoje, yra gana griežtas, tad ir čia nieko nepadarysi — su kabaretiniais pokštais filmui konkuruoti visiškai neįmanoma. Bet vis dėlto kas nors bus daroma, kas nors bus išgalvota, ką parodys netolima ateitis.
Šiame numeryje norime šiek tiek sustoti tik prie vieno dabar rodomo filmo “For the First Time”, kuriame pagrindiniame vaidmenyje žiūrovai turi progos paskutinį kartą pamatyti ir išgirsti neseniai mirusį tenorą Mario Lanza.
FOR THE FIRST TIME
Žiūrėdamas šio filmo dabar, kai Marijaus Lanza jau šiame pasaulyje nėra, pagalvoji, kad, tartum pramatant jo netolimą mirtį, buvo pagamintas šis filmas, norint jam pastatyti tinkamą paminklą. Šis paminklas tikrai Marijui Lanza tinka: jis nėra nei perdaug ištaigingas ir puošnus, nei perdaug kuklus ar vargingas. Jis atvaizduoja Marijų Lanza tokį, koks jis iš tikrųjų gyvenime buvo. Tai buvo puikus dainininkas, kai kurių nuomone, jis buvęs geriausias visų laikų tenoras po Caruso. Vis dėlto jis nepasiekė tai, ko galėjo pasiekti; meno pasaulyje jis nebuvo laikomas toje aukštumoje, kuri jam priklausė. Ar tai buvo jo savotiško charakterio kaltė, ar tik operos bei filmų vadovybės kapryzai — kas čia besupaisys! Juk visiems žinoma, kad yra daug naudingų ir nuostabių išradimų, kuriuos biznieriai nuperka ir užrakina spintoje, neleisdami jais naudotis žmonijai vien dėl to, kad nenukentėtų biznis. Gal panašiai buvo ir su Marijaus Lanza balsu, kuris buvo nustumtas į šalį ir beveik užmirštas. Ar su juo negalėjo susikalbėti režisieriai, ar jis su režisieriais — vėl ne mums spręsti. Ką rašo spauda, dažnai yra labai šališka ir neteisinga.
Ir apie šį filmą spauda atsiliepė labai šykščiai. Net ir žurnalas “Time” apie jį teparašė keletą ciniškų sakinių, nukrypdamas į smulkmenas ir nebodamas esmės. O vis dėlto mums atrodo, kad šis filmas yra labai gražus ir vertas pamatyti. Dainos mėgėjai čia galės išgirsti tikrai puikiai išpildytas operų arijas ir kitas visų mėgiamas melodijas, gamtos grožybių mėgėjai galės pasigėrėti nuostabiais Capri salos vaizdais, o kam patinka sentimentalios scenos, čia taip pat jų netrūksta.
Besišypsančios gamtos ir skambiai aidinčios dainos fone ramiai ir nekaltai vystosi meilės istorija tarp garsaus tenoro ir jo atsitiktinai sutiktos labai simpatiškos, bet kurčios jaunos mergaitės. Ji pasako tenorui, kad tik tada už jo tekėsianti, kai bus pagydyta nuo kurtumo, kai galės gėrėtis jo balsu. Ji yra vežiojama pas geriausius Europos specialistus, bet visi atsisako ją pagydyti. Pagaliau vienas gydytojas ryžtasi padaryti operaciją, nors neprižada, kad ji pavyks. Mergaitė sutinka rizikuoti, nes tai vienintelė viltis jos vedyboms. Operacija daroma Austrijoje, o tenoras tuo metu turi dainuoti Londone. Kai jis dainuoja Othello ir mato gulinčią jo paties pasmaugtą bejausmę Desdemoną, prisimena, kad dabar panašiai ant operacijos stalo guli jo mylimoji Christa (Johanna von Koczian). Suprantamas jo susijaudinimas ir pergyvenimas. Ne be reikalo po operos prie jo pribėga jo gerbėja (Zsa Zsa Gabor) ir pasako, kad šioje operoje jis buvo nuostabus. Savaime suprantama — juk jis čia ne vaidino, bet pergyveno. Pasibaigus operai, tuoj jis sėda į lėktuvą ir skrenda į Austriją. Ligoninėj randa tyliai gulinčią po operacijos savo mylimąją. Iš kažkur sklinda Schuberto “Ave Maria” giesmė. Ir jis pradeda giedoti šią dievišką melodiją šalia miegančios ligonės lovos. Staiga ji pabunda, atsisuka ir gėrisi nuostabiais “Ave Maria” garsais. Tai buvo pirmas jos girdimas balsas, pirmoji suprasta melodija. Ji pasijunta pagijusi, ir jų džiaugsmui nėra galo. Gydytojas tenorui pasako, kad jis ja rūpintųsi, nes girdėjimas vėl gali pražūti, ypač jeigu ji persišaldys. Dainininkas tai prižada, bet dėl savo lengvapėdiško būdo ne labai uoliai vykdo. Mergaitė persišaldo, eidama su juo lietingą vakarą į koncertą Londone. Jį vėl tampa kurčia. Tačiau greit pasveiksta, jos girdėjimas grįžta ir taip laimingai filmas baigiasi.
Taip, tai yra paminklas Marijui Lanza, nuostabiai gražaus balso tenorui. Tai yra paminklas ir jo truputį savotiškam, lengvapėdiškam charakteriui. Bet ar tai buvo jo kaltė? Tai ne mums spręsti.