J. M. VENCKUS, S. J.
ŠIEMET sueina lygiai šimtas metų nuo darvinizmo pradžios. 1859 m. lapkričio 24 d. pasirodė Charles Darwin knyga, pavadinta "The Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle of Life". Visa pirmoji laida — 1250 egzempliorių — buvo išpirkta pirmą knygos pasirodymo dieną. Tuoj pat Darvinas paruošė ir antrąją laidą. Apie šią knygą Walter von Wyss taip sako: "Tos knygos pasirodymas priklauso prie didžiausių pasaulinės literatūros įvykių. Kai 22 metų jaunas vyras laivu "Beagle" išvyko į platųjį pasaulį, jis nenujautė, kad ši kelionė jį nustebins įdomiais reiškiniais ir paskui po dvidešimt uolaus tyrinėjimo, studijavimo, bandymų ir įtempto mąstymo metų jam duos progos parašyti knygą, kuri visam gamtos mokslui suteiks naują veidą" (Darwin, Zurich, 1958, p. 163).
Be to, šiais metais yra dar ir kitas Darvino jubiliejus — 150 metų nuo jo gimimo. Jis gimė 1809 m. vasario mėn. 12 d. nedideliame Shrewsbury miestelyje, Anglijoje. Jis gimė kaip tik tais pačiais metais ir tą pačią dieną kaip garsusis Amerikos prezidentas Abraham Lincoln.
Darviną vieni laiko pranašu, jį garbina ir kelia į aukštybes, o kiti jį smerkia ir niekina. Išgirdę jo vardą, kai kurie tuoj prisimena: žmogus kilo iš beždžionės. Daugelis dėl to jo neapkenčia, nes jaučiasi, kad yra užgauti jų giliausi religiniai jausmai. Kai kurie nenori nė pagalvoti, kad jie galėtų būti kilę iš beždžionės. Bet kad žmonės daugiau skaitytų šiuo klausimu, tai sužinotų, kad evoliucija netvirtina, jog žmogus būtinai turi būti kilęs iš beždžionės. Taip pat niekas nelaiko Darvino teologijos ar šv. Rašto autoritetu. Darvinas iš savo kelionės aplink pasaulį 1836 m. grįžo, visiškai praradęs tikėjimą anglikonų bažnyčios mokslu.
Darvino asmenybė
Karolis Darvinas buvo penktas vaikas šeimoje. Jo tėvas buvo gydytojas. Taip pat ir jo senelis Erazmas Darvinas buvo gydytojas, gamtininkas, poetas. Tai buvo įdomus žmogus, labai mėgstąs daryti įvairius moksliškus bandymus. Jis mėgdavęs kartoti žodžius: "Tik kvailas nedaro savo gyvenime eksperimentų". Nors religijos Erazmas ir nepraktikavo, bet vis dėlto pripažino Dievą, kuris sutvėrė pasaulį, bet juo visiškai daugiau nesirūpina ir Jam yra vis tiek, kaip žmogus gyvena; tam didžiam Dievui žmogus yra tik menka kirmėlaitė. Toks dievybės supratimas yra vadinamas teizmu, kuris ir šiandien yra paplitęs tarp gamtininkų. Erazmo Darvino veikale, vardu "Zoonomia", jau pastebimos aiškios idėjos apie evoliuciją, kurias jo anūkas Karolis galutinai išvystė.
Jo senelis iš motinos pusės buvo Josiah Wedgwood, kuris Anglijoje buvo išvystęs indų fabriką "Etruria". Darvino gyvenamoje aplinkoje niekas religijos nepraktikavo. Tai buvo tokia visur paplitusi karalienės Viktorijos amžiaus liberalinė dvasia. Visi šiandien pripažįsta, kad tai buvo laikai, kada Katalikų Bažnyčia prarado daugiausia inteligentijos ir darbininkijos: inteilgentija pasekė Darviną, o darbininkija — Marksą.
Karolis buvo tik 8 m. amžiaus, kai mirė motina. Tad jo jaunystė nebuvo pavydėtina. Tėvas visados buvo savotiškas tironas, o kai mirė motina, tai jau šeimos židinyje nebeliko jokios meilės. Karolį po motinos mirties auklėjo jo dvi seserys. Jis labai nemėgo mokyklos ir drausmės. Nuolat vaikščiodavo po laukus, rinkdamas augalus, vabzdžius, akmeniukus ir kt. Pamaldų metu bažnyčioje jis skaitydavo Homerą ir Virgilijų — kitokios maldos jis nepripažino. Pats Darvinas prisipažįsta, kad kalboms neturėjęs jokių gabumų, todėl jų ir nesimokė. Kartą užpykęs tėvas berniukui pasakė: "Tau niekas daugiau nerūpi, tik gaudyti šunis ir žiurkes; kada nors tu būsi gėda sau ir visai šeimai." Vaikas dėl to labai užsigavo ir nuliūdo. Deja, tėvo pranašystė neišsipildė.
Pabaigus pradžios mokyklą, tėvas sūnų išsiuntė į Edinburgą studijuoti medicinos, kur jis išbuvo nuo 1825 iki 1827 metų. Bet ten jis medicinos nestudijavo, o gilinosi tik į gamtos mokslus, iš šios srities parašydamas net porą straipsnių. Tėvas įsitikino, kad iš sūnaus nebus gydytojas, todėl jį perkėlė į Cambridge universitetą studijuoti teologijos, norėdamas, kad jis taptų anglikonų pastorius. Čia Karolis išbuvo nuo 1828 iki 1831 metų, labai daug skaitydamas. Ypač jam patiko veikalas "Natural Religion", parašytas W. Paley, žymaus protestantų teologo ir filosofo, labai tais laikais populiaraus. Jis buvo gerokai pasinešęs į laisvamanybę, nors pripažino pagrindinius krikščionybės dėsnius.
Savo gyvenimo pabaigoje Darvinas manė, kad Cambridge universitete veltui praleidęs laiką, bet iš tikrųjų jis čia daug ko išmoko. Jis čia susipažino su botanikos profesorium Steponu Henslow, žymiu savo mokslo srityje ir pamaldžiu pastorium. Darvinas labai su juo susidraugavo. Cambridge Darvinas labai laisvai ir išsiblaškiusiai gyveno: daug medžiojo, kortavo, priklausė prie vieno keisto klubo, kur buvo paprotys valgyti keisčiausių gyvulių mėsą, kad pažintų jų skonį; jiems parūpo net sužinoti, kokio skonio yra pelėdos mėsa.
Darvinas — gamtininkas
Henslow pasiūlė Darviną ekspedicijai, kurią "Beagle" turėjo atlikti aplink pasaulį. Kelionė prasidėjo 1831 m. gruodžio 27 d. ir tęsėsi penkerius metus. Kadangi Darvinas rašė dienoraštį, tai galima labai tiksliai sekti vietas, kurias jie aplankė. Laivas pasuko į Pietų Ameriką ir plaukė Brazilijos bei Urugvajaus pakraščiais, perplaukė Ugnies Žemės sąsmauką ir pateko į Pietų Amerikos vakarų pakrantes. Didelės reikšmės turėjo jo buvimas Galapagos salose. Tos salos yra toli Ramiajame Vandenyne. Darvinas pastebėjo, kad kiekvienoje saloje yra randama atskira vėžlių rūšis. Jam atrodė keista, kad Dievas nuo pat pasaulio pradžios būtų atskiroms saloms tvėręs skirtingus vėžlius. Čia jis galutinai atsisakė Tvėrimo (creationismo) teorijos. Jis klaidingai manė, jog šv. Raštas verčia tikėti, kad visos dabartinės augalų ir gyvulių rūšys buvo Dievo sutvertos nuo pat pasaulio pradžios ir, slenkant milijonams metų, naujų augalų ir naujų gyvulių neatsirado. Darvinas nežinojo, kad evoliucija šv. Raštui visiškai neprieštarauja. Jis buvo menkas teologas, todėl ir pats suklydo, ir kitus suklaidino, ir dar šiandien tebeklaidina.
Iš Galapagos salų jų laivas dar aplankė Naująją Zelandiją, Australiją, kai kurias salas ir 1836 m. sugrįžo į Angliją. Darvinas visados pabrėždavo, kad toji kelionė buvo pats reikšmingiausias jo gyvenimo įvykis. Jei ne ta kelionė, tai Darvinas pasauliui būtų likęs nežinomas. Jis ten subrendo ir praturtėjo įvairiomis idėjomis. Religiniu atžvilgiu jis tapo visiškas agnostikas.
Vasarą čia buvo vaikščiota, sėdėta, žaista ... o dabar tik šnara rudens vėjo purtomi nudžiūvę lapai...
Rūšių kilmė
Darvinas daug rašė apie koralų susidarymą, apie augalus, apie vulkanus. Svarbiausias jo veikalas — "The Descent of Man and Selection in Relation to Sex" (1871). Dar jam tebegyvenant, pasirodė šešios laidos jo knygos "The Origin of Species". Paskutinioji laida yra pati svarbiausioji ir visados perspausdinama. Šią knygą Darvinas pradėjo rašyti jau 1842 m. Jo mintys jam pačiam atrodė tokios naujos ir revoliucijonieriškos, kad jis ilgai bijojo jas spausdinti.
1858 m. Darvinas gavo laišką iš Russel Wallace, keliaujančio po Aziją.
Tame laiške jaunas gamtininkas išdėsto savo mintis, kurios buvo labai panašios į Darvino. Todėl Darvinas jau norėjo atsisakyti nuo savo minčių spausdinimo ir perleisti pirmenybę tam jaunam gamtininkui Wallace. Bet vis dėlto visiems atrodė, kad pirmenybė priklauso Darvinui. Pagaliau buvo nutarta, kad Darvinas ir Wallace drauge pasirodytų ir duotų savo pranešimus Mokslo Draugijai. Taip ir buvo padaryta 1859 m. lapkričio 24 dieną.
Darvinas prisipažįsta, kad savo atrankos (selekcijos) teorijai svarbiausią mintį gavo iš Malthus veikalo "Essay on Population". Malthus sako, kad žmonių gimsta per daug, kad žemė jų negalės išmaitinti. Buvo padaryta išvada, kad reikia mažinti žmonių skaičių. Darvinas perkėlė šią mintį į augalų ir gyvulių pasaulį. Gamta daug daugiau jų gamina negu reikia, bet vis tiek gamtoje yra pusiausvyra, nes gyvuliai vieni kitus naikina ir tokiu būdu mažina jų skaičių. Silpnesnieji paprastai žūva, stipresnieji ir vikresnieji pasilieka. Tad tarp gyvulių eina nuolatinė kova, kurioje gamta parenka išlikti geriau gyvenimui prisitaikiusius. Čia jau turime pačias svarbiausias Darvino mintis: kova už būvį (struggle for life), ir gamtos atranka (natural selection). Prie jų reikia priskirti ir trečią mintį — skirtingumų buvimą (existence of variation), t. y. kad augalai ir gyvuliai gimsta nelygūs, skirtingi, niekad nerasi dviejų visiškai lygių augalų ar gyvulių. Kai kurie skirtingumai pasirodys gyvenimo kovoje naudingesni, todėl gamta juos pasirinks ir pasilaikys, o kiti, mažiau pritaikyti kovai už būvį, mirs. Tokiu būdu gimsta naujos gyvulių ir augalų rūšys.
Tad kova už būvį, gamtos atranka ir skirtingumų buvimas yra tie paslaptingi išsireiškimai, kuriuos kiekvienas turi žinoti, norėdamas bent kiek suprasti darvinizmą. Paskui Darvinas pridėjo dar ketvirtą dėsnį: pasirodžiusieji skirtingumai (ar ypatybės) turi tapti įgimti. Tėvai turi perleisti vaikams gimdymo keliu savo geras ypatybes. Šis paskutinis dėsnis pasiliko darvinizmo teorijoje pats silpniausias, nes tada niekas negalėjo pasakyti, kokios tėvų ypatybės persiduoda ir kokiu būdu persiduoda. Pirmiausia buvo klausiama, iš kur gyvuliuose kyla tie skirtingumai. Paprastai būdavo atsakoma, kad čia veikia gamtos aplinkybės: temperatūra, drėgmė, šviesa. Visa tai turi įtakos mažiems pasikeitimams, kurie, eidami iš kartos į kartą, didėja ir pagaliau gyvulys įgauna kokią nors specialią ypatybę, pvz. žirafa ilgą kaklą. Kaip tos ypatybės įsišaknija tėvuose ir kaip lytiniu keliu persiduoda vaikams, buvo neaišku, kol dar nebuvo pasirodę Mendelio dėsniai.
Darvinizmo pasekmės
Minėjome, jog Darvinas pats suklydo ir kitus suklaidino, sakydamas, kad šv. Raštas moko, jog augalų ir gyvulių rūšys yra pastovios ir niekad nesikeičiančios. Šv. Raštas visiškai apie tai nieko nekalba. Nėra jokio sunkumo suderinti šv. Rašto mokslą su evoliucija. Darvinas buvo pavertęs šv. Raštą lyg kokia pasakų knyga, visai nesiderinančia su mokslu. Tad žmonės, norėdami būti ištikimi mokslui, atsisakė šv. Rašto. Gamtininkai ir medikai daugumoje tai padarė labai radikaliai. Iš šv. Rašto atmetimo seka visai suprantama išvada: jeigu negalima pasitikėti šv. Raštu, tai taip pat atpuola Bažnyčia, sakramentai ir kiti tikėjimo dalykai.
Dabar pažiūrėkime, kaip iš tikrųjų šv. Raštas kalba apie sutvėrimą. Visą sutvėrimo istoriją galima padalinti į du tridienius. Pirmos trys dienos yra paskirtos erdvei ir vietovėms. Pirmą dieną yra sutverta šviesa ir tamsa — diena ir naktis. Antrą dieną Dievas sutvėrė tvirtumą, atskirančią vandenis nuo vandenų: viena vandenų dalis pasiliko ore, o kita apliejo žemę. Čia buvo sukurta atmosfera. Trečią dieną žemėje buvo atskirtos jūros nuo sausumos. Tą pačią dieną sausumai buvo sutverti augalai. Toliau eina antras tridienis. Jau erdvė ir vietovės yra sukurta, dabar reikia visa tai pripildyti. Pirmiausia dienai duodama saulė, o nakčiai — mėnulis ir žvaigždės. Tai įvyksta ketvirtą tvėrimo dieną. Penktą dieną pripildomos vietovės, sutvertos antrąją dieną: oras pripildomas paukščiais, o vandenys — žuvimis ir visokiais rėpliojančiais gyviais. Šeštąją dieną yra pripildomos vietovės, sutvertos trečiąją dieną: sausuma augalus jau turi, tad belieka sutverti gyvulius ir žmogų. Žmogus, atsižvelgiant į jo svarbą ir kilnumą, turi atskirą sutvėrimo istoriją. Dievas juo daugiau užsiima ir jam daugiau duoda. Tik jį vieną Dievas sutveria panašų į save. Žmogus yra panašus į Dievą savo protu ir laisva valia.
Iš viso to yra aišku, kad pirmieji Genezės skyriai nenori mūsų mokyti nei kosmogonijos, nei geologijos, nei paleontologijos. Jie mums primena tik tai, kad Dievas yra visa ko Tvėrėjas. Darvinas labai suklydo, manydamas, kad šv. Raštas įpareigoja tikėti, jog visos egzistuojančios augalų ir gyvulių rūšys yra nuo pat pasaulio pradžios ir kad augalai bei gyvuliai nesikeitė per milijonus metų.
Darvinas atėmė iš pasaulio planą, bendrą vaizdą, suskaldė gyvąjį pasaulį į smulkius prisitaikymus aplinkybėms. Darvinizmas atėmė pasaulio tikslingumą: jis teigia, kad pasaulyje yra daug reiškinių, kurie yra pripuolami, ir niekas negali pasakyti, kas iš visa to išeis. Gamtos atranka atrodo didelis mokslinis dėsnis, bet jis neišaiškina konkrečių dalykų. Tas dėsnis yra perdaug bendras. Tai yra lygiai tas pat, jeigu kokio nors pamaldaus žmogaus paklausi, iš kur kyla ligos ir skausmai, ir jis atsakys, kad visa tai Dievas siunčia. Iš kur lietus? — Dievas siunčia! Kodėl tas žmogus mirė? — Dievas jį pašaukė! Kodėl tas žmogus tapo gydytoju? — Dievas jį į šią profesiją pašaukė! Galutinis atsakymas yra teisingas: be Dievo nieko neįvyksta, tačiau aš konkrečiais atvejais laukiu kitokio atsakymo į minėtus klausimus. Jeigu aš klausiu, dėl ko tas žmogus mirė, tai laukiu atsakymo, kad jo mirties priežastis buvo vėžys, širdies smūgis ar kitoks panašus įvykis. Tokiais atvejais aš neklausiu apie pirmąją metafizinę priežastį — aš tai jau žinau — man čia svarbu tik pačios artimiausios priežastys. Vietoje gamtos atrankos mes galime vartoti paveldėjimą. Pvz., jeigu paklausi, dėl ko šio žmogaus yra geltoni plaukai ir mėlynos akys, tai galėsi atsakyti, kad tai yra paveldėjimas iš tėvų.
Žmogaus kilmė
Savo mokslu apie žmogaus kilmę Darvinas įsigijo daug priešų. Jeigu jis būtų pasitenkinęs rūšių pasikeitimais tik gyvulių pasaulyje, tai niekas jam nieko nebūtų galėjęs prikišti. Juk panašų mokslą galima užtikti ir didžiųjų filosofų bei teologų raštuose. Bet Darvinas savo knygoje "The Descent of Man" aiškiai sako, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės, nors šiam teigimui neduoda jokių rimtų įrodymų. Iš šio savo teigimo jis padarė daug labai klaidingų išvadų: žmogaus protas, moralė ir religija esą taip pat gyvuliškos kilmės. Taigi, žmogus esąs ne kas kita, kaip tik labiau išsivysčiusi beždžionė. Šiuos svarbius klausimus Darvinas perdaug lengvapėdiškai svarstė.
Kaip mes turėtume iš tikrųjų žiūrėti į žmogaus kilmės klausimą, prileisda-mi evoliucijos teoriją? Nesileidžiant gilyn į paleontologiją, į Pithecanthropus, Australopithecus ar Neandertalio gyvius, galima pasakyti, kad būsimas žmogus pradėjo žmogėti pirmiausia nuo kojų, nuo rankų ir nuo dubens, kai jis atsistojo ant dviejų kojų. Tada jo rankos pasidarė laisvos, pradėjo keistis jo burna ir dantys. Ilgiausiai pasiliko panašus į beždžionės jo galvos kiaušas ir smegenys, todėl šiandieną sakoma, kad tai buvęs "žmogus su beždžionės galva". Atrodo, kad tokių esybių tai vienoje, tai kitoje žemės vietoje yra pasirodžiusių. Tos esybės nepriklausė prie vienos rūšies, jos buvo skirtingos, bet gyveno tuo pačiu
Saulės atsisveikinimas su diena
metu, ledynų amžiuje. Pagal tradicinę Aristotelio ir šv. Tomo filosofiją reikėtų manyti, kad tada vienai tų esybių rūšiai buvo duotas aukštesnis dvasinis principas — siela. Tada jau ir toji iki šiol buvusi beždžioniška galva tapo žmogiška. Ir žmonija pasiliko amžiais tos pačios rūšies, nežiūrint visokių įvairiausių temperatūros, drėgmės ir maisto sąlygų. Visos žmonijos rasės priklauso tai pačiai rūšiai, nes jos visos gali kryžiuotis ir veistis — tai yra rūšies vieningumo svarbiausias požymis.
Darvinizmo nuopelnai
Darvinui reikia pripažinti didelį nuopelną, kad jis galutinai į gamtą įvedė dinaminį principą — evoliuciją. Pirmiau gamta buvo laikoma statiška, o dabar ji tapo gyva, įdomi. Gyvuliai, augalai, o net ir pats žmogus tapo vieni kitiems giminingi. Gamta pradėjo turėti ir savo istoriją. Nuo Darvino gamtos mokslas pasuko visai kita kryptimi. Su Darvinu atėjo ir tam tikras naujas žmogaus nusistatymas, tam tikras natūralizmas, kuris į šalį nustūmė humanizmą. Humanizmui daugiau rūpėjo senosios graikų ir lotynų kalbos su jų literatūra. Virgilijus, Ovidijus, Homeras buvo humanizmui lyg kokie dievaičiai. Vis dėlto humanizmas laikomas aukštesniu žmogaus sielos atžvilgiu. Gamtos mokslai yra tik krūva faktų. Jeigu kuris nors pažįsta daug peteliškių rūšių, jeigu žino jų lotyniškus pavadinimus, tai tas dar nieko nesako apie jo žmogiškas vertybes.
Įdomu, kad fizika pasiliko nuošaliai nuo darvinizmo. Darvinizmas pilnai pasireiškė tik biologijoje, zoologijoje, botanikoje ir fiziologijoje. Tie mokslai studijuoja daiktų kiekybę ir kokybę. Bet kadangi į biologiją įeina naujas faktorius — gyvybės principas — mums fizikos dėsniai nepakankami, nes gyvybė turi aukštesnius principus. Biologai šiandien neklausia, ar darvinizmas ir neodarvinizmas yra teisingi ar neteisingi, bet klausia, ar darvinizmas yra vienintelė teorija, aiškinanti evoliuciją, ar kartais nėra kitų geresnių teorijų. Kaip tik dėl tų naujų atsivėrusių kelių mes kitaip žiūrime į darvinizmą, dėkodami Darvinui už jo nuopelnus praėjusiame šimtmetyje. Su viltimi žiūrime į kitą šimtmetį, kuris mums žada daug galimybių.