Juozas Vaišnys. S. J.
THE BLUE ANGEL
Pirmą kartą šio vardo filmas, gamintas pagal H. Mann romaną, buvo rodomas beveik prieš trisdešimt metų. Pagrindiniuose vaidmenyse tada buvo Marlene Dietrich ir Emil Jannings. Dabar matome naują šio filmo laidą su naujais artistais: May Britt ir Curt Jurgens. Tie, kurie dar prisimena senąjį filmą, sako, kad dabartiniai artistai toli gražu neprilygsta buvusiems, ypač tai sakytina apie švedų kilmės artistę May Britt Lola-Lola vaidmenyje. Curt Jurgens vaidyba yra puiki ir įtikinanti, nors sakoma, kad Emil Jannings buvęs žymiai geresnis. Kaip ten bebūtų, dabartinis filmas yra neblogai pastatytas ir galvojančiam žiūrovui gana ryškiai stoja prieš akis botanikos mokytojo (Curt Jurgens) tragiškas gyvenimo posūkis, kai jis nejučiomis patenka į kabareto šokėjos ir dainininkės (May Britt) koketiškas pinkles.
Tas jau gerokai pagyvenęs viengungis berniukų gimnazijos mokytojas buvo gerbiamas ir vertinamas, bet ne dėl savo pedagogiškų sugebėjimų, o vien tik dėl smulkmeniško tvarkingumo. Su mokiniais jis buvo šaltas, oficialus ir griežtas. Jo manieros atrodė dirbtinos ir sustingusios. Jo protą ir širdį, atrodo, buvo nustelbusi labai kruopščiai dėstoma botanika.
Kartą pamokos metu jis pastebėjo, kad mokiniai savo knygose turėjo paslėptų kabareto šokėjos Lola-Lola paveikslų. Tuoj jis pradėjo teirautis, tardyti, klausinėti, iki pagaliau pats paskui mokinius nusekė į “Blue Angel” kabaretą, kur pamatė ir tą garsiąją mokinių garbinamą šokėją. Norėdamas sugauti mokinius, jis ir dažniau ten pradėjo lankytis. Bet pamažu pasikeitė lankymo motyvai — koketiška kabareto žvaigždė jau buvo suspėjusi pajudinti ir šio senyvo viengungio šaltą prigimtį. Pirmą kartą pajuto, kad jam kažko trūksta, kad jis iki šiol iš niekur nėra gavęs jokios meilės. Atsitiktinai susidėjusios gana keistos aplinkybės jį suveda į artimesnę pažintį su šokėja. Rūstus ir šaltas mokytojas visiškai pasikeičia, lyg atjaunėja, bet kartu praranda ir logišką protavimą — jis veda šokėją, nors toji ir stengiasi priminti, kad jos gyvenimo tikslas yra patikti daugeliui, o ne tik jam vienam.
Mokytojas tikėjosi, kad ji sutiks su juo pradėti kitokį gyvenimą ir iš kabareto išeis. Bet miško paukštis į mišką žiūri, teisingai sako patarlė, taigi, ir Lola-Lola negalėjo atsisakyti savo iki šiol įprasto gyvenimo. Vyras turėjo ją sekioti, jai tarnauti ir tik iš tolo ja gėrėtis. Bet vis tiek jis tik ją tematė, savimi pradėjo visiškai nesirūpinti, dažnai būdavo nesiskutęs, apsivilkęs nudėvėtais rūbais, panašus į tikrą gatvės valkatą. Pagaliau jis turėjo vaidinti juokdarį to kabareto scenoje. Kabaretui tai buvo gera propaganda, nes visi žinojo, kad jis gimnazijos mokytojas. Susirinko ir jo buvusieji draugai mokytojai. Čia ir buvo pats aukščiausias tragedijos punktas, kai jis išėjo į sceną juokdario rūbais, kai pradėjo lazdele barškinti jo galvą ir sakyti, kad ji tuščia, kai ėmė daužyti į jo galvą žalius kiaušinius ir pagaliau jam liepė pragysti gaidžio balsu. Jis matė su pasigailėjimu žiūrinčius savo buvusius draugus, jis suprato savo dabartinės padėties žemumą ir gėdą, todėl pradėjo labai klaikiai šaukti ir išbėgo iš scenos. Filmo užbaiga laiminga: jis pameta kabareto šokėją ir grįžta mokytojauti.
Kaip minėjome, Curt Jurgens vaidyba yra gera ir apgalvota. Kai kas pasigenda daugiau judrumo ir veiksmo, bet manome, kad kaip tik ir yra vaidybos menas aiškiai išreikšti mintį be didelio, kartais net perdėto judrumo. May Britt nėra savo vaidmeniui ideali. Be savo charakteringų į pelę žiūrinčios katės akių, ji šiam vaidmeniui kitų reikšmingesnių savybių neturi. Vis dėlto ir jos vaidybos negalima per daug peikti.
Bendrai, filmas galvojančiam žmogui gali būti labai naudingas. Jis vaizdžiai parodo, kur žmogus gali nueiti, kai pasiduoda aistrai ir lengvapėdiškai atsisako vadovautis proto logika. Taip pat yra labai rimta pamoka, kad nė vienas žmogus negali per daug pasitikėti savimi ir tyčia nevengti kai kurių vietų ar kitų aplinkybių, kurios veda į žemą Ir negarbingą gyvenimą.
BLUE DENIM
Apie šį filmą trumpai būtų galima tiek pasakyti: geras tikslas, bet abejotinos, o kartais net aiškiai blogos priemonės. Tikslas tikrai yra labai geras ir aktualus — parodyti, kur gali nueiti vaikai, kai tėvai jais per maža rūpinasi, kai nesidomi jų problemomis, kai mano, kad jų vaikučiai dar yra naivūs, geri ir nekalti, kai nuolat vaikus verčia klausytis tik kasdieninių materialinių šeimos problemų, kurios jiems visai neįdomios.
Taip elgėsi ir paauglio berniuko (Brandon de Wilde) tėvai. Jie savo keistu ir kartais net komišku elgesiu privertė sūnų eiti iš šeimos gyvenimo į rūsį, kur jis turėjęs ruošti pamokas. Ten pas jį ateidavo ir kiti draugai. Pamokų ruošimas jiems buvo ne galvoje, čia jie rūkydavo, gerdavo alų ir kortuodavo iš pinigų. Niekas čia jų neprižiūrėjo, nekontroliavo, tėvai, atrodo, lyg manė, kad tai saugiausia jų sūneliui vieta ruošti pamokas.
Ten pradėjo lankytis ir berniuko šešiolikmetė draugė (Carol Lynley), kuri tuoj pradėjo su juo amerikiečių paauglių apverktiną paprotį — “going ste'ady”. Ši draugystė privedė prie to, kad po ilgų psichologinių kančių bei rūpesčių, po galvojimo net apie savižudybę, mergaitė buvo nuvežta pas kažkokį šundaktarį padaryti aborto. Berniukas kelis kartus mėgino apie tai pasikalbėti su tėvais. Bet į jo nedrąsius mėginimus užvesti kalbą tėvai labai šaltai reagavo ir tuoj nukreipdavo kalbą į “savo” problemas, kurios jiems atrodydavo vienintelės vertos dėmesio. Jiems neateidavo nė į galvą, kad berniukas turėtų kokių nors rimtų problemų. Deja, pagaliau viskas paaiškėjo, ir tėvams tai buvo, nežinia, ar šalto, ar karšto vandens dušas.
Berniuko tėvas dar spėjo išgelbėti mergaitę iš to šundaktario nagų, bandomų suleisti į dar negimusią gyvybę. Tėvai susitarė, kad ši jaunoji pora išvažiuotų kur nors toli nuo namų ir susituoktų.
Pagrindinė šios tragedijos kaltė krinta tėvams. Žinoma, jokiu būdu negalima pateisinti nė vaikų, kurie, užmiršę savo pareigas, nuėjo labai toli neleistinais ir pavojingais keliais. Bet paskutinis tėvų sprendimas vėl atrodo labai keistas. Išsiuntimas tokių jaunų vaikų kažkur toli nuo šeimos yra labai nepedagogiškas.
Filme yra daug trūkumų, daug ką galima jam prikišti, jaunuoliams jis nieko gero neduos, bet tėvams gali atidaryti akis, todėl jiems ypatingai ir yra rekomenduotinas. Šių dienų tėvai turėtų daugiau domėtis vaikų problemomis ir nepasivėluoti su gerais patarimais, padedančiais jiems išvengti brendimo amžiaus klastingų pinklių.