J. VAIŠNYS, S. J.
GERBIAMASIS Redaktoriau,.
Jau eilė metų su pasigėrėjimu skaitau Jūsų redaguojamą žurnalą. Pareikšdamas šia proga dėkingumą, noriu iškelti vieną klausimą, į kurį aš pats nesurandu atsakymo. Šv. Rašte, Apaštalų Darbų skyriuje, yra du vienas kitam priešingi sakiniai, kurių, mano manymu, Šv. Dvasios įkvėptame veikale neturėtų būti. Atpasakojant Sauliaus kelionę į Damaską, rašoma: "Tie vyrai, kurie jį lydėjo, stovėjo nustebę; jie, tiesa, girdėjo balsą, bet nieko nematė" (Apd. 9, 7). Kitoje vietoje apie tą įvykį taip šv. Povilas kalba: "Buvusieji su manimi šviesą, tiesa, matė, bet negirdėjo balso to, kuris su manimi kalbėjo" (Apd. 22, 9). Patikrinau kitų kalbų vertimus. Visur tas pat. Reiškia, čia ne arkiv. J. Skvirecko vertimo klaida, bet pačios Vulgatos netikslumas. Labai prašyčiau man šį klausimą paaiškinti.
Pr. P.
Mielasis,
Labai yra girtinas Jūsų rūpestingas šv. Rašto skaitymas ir stengimasis pašalinti kilusius neaiškumus. Deja, yra nemaža žmonių, kurie panašiais atvejais visai nesirūpina išsiaiškinti kilusių nesuprantamų klausimų, bet labai paprastai nusprendžia, kad šv. Raštas nėra patikimas tikėjimo šaltinis. Tokiu būdu neretai susvyruoja ir visas jų tikėjimas. Iš to taip pat aišku, dėl ko Bažnyčia draudžia paprastiems tikintiesiems skaityti tuos šv. Rašto vertimus, kurie nėra jos patvirtinti ir kuriuose nėra sunkesnių šv. Rašto vietų paaiškinimo. Nors šv. Raštas yra skirtas visiems žmonėms ir parašytas paprasta kalba, tačiau nereikia užmiršti, kad jis buvo rašytas senosiomis hebrajų ir graikų kalbomis tais laikais, kai žmonių papročiai buvo skirtingi nuo dabartinių. Todėl, norint gerai šv. Raštą suprasti, reikia nemažo išsilavinimo tiek kalbos, tiek istorijos srityje. Net ir tie, kuriems šio išsilavinimo netrūksta, versdami šv. Raštą į modernias kalbas, kartais nepajėgia visko taip išreikšti, kad kiekvienam skaitančiam būtų aišku, kas originaliame tekste norėta pasakyti.
Panašios neaiškumo priežastys yra ir Jūsų minėtame tekste. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra kalbama apie tą pat dalyką, norint išreikšti mintį, kad Sauliaus palydovai girdėjo kažkokio žmogaus balsą, bet nesuprato sakomų žodžių; taip pat jie matė šviesą, bet nematė kalbėjusio žmogaus. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra kalbama apie tą pat dalyką ir norima išreikšti tą pačią mintį, bet yra vartojama šiek tiek skirtinga graikų kalbos sakinio konstrukcija, todėl kai kurie šv. Rašto vertėjai, versdami šias dvi vietas per daug pažodžiui, nepakankamai aiškiai išreiškė pagrindinę mintį. Ypač tai sakytina apie lietuvišką vertimą, kuris galėjo būti aiškesnis. Arkiv. Skvirecko vertime pasakyta: "Nieko nematė". Lotyniškame vertime yra: "Neminem videntes". Tad nesakoma "nihil", bet "neminem". Anglų kalboje neverčiama žodžiu "nothing", bet "no one"; vokiečių kalboje — ne "nichts", bet "niemand". Taigi, toje šv. Rašto vietoje norėta pasakyti ne tai, kad Sauliaus palydovai absoliučiai nieko nematė, bet tai, kad jie nematė jokio asmens.
Panašiai, ir kalbant apie balsą, norėta pasakyti, kad jie girdėjo žmogišką balsą, bet ne taip aiškiai, kad galėtų atskirti žodžius ir juos suprasti.
PROBLEMOS, ATĖJUS Į BAŽNYČIĄ
Viena ponia parašė redakcijai ilgą laišką, kuriame išdėsto įvairias jai kylančias problemas, atėjus į bažnyčią. Ištisai nespausdinsime to ilgo laiško, tik trumpai paminėsime jame iškeltus klausimus.
1. Poniai neaišku, dėl ko kunigai čia, Amerikoje, taip ragina žmones dažnai eiti išpažinties ir Komunijos. Jie net bara tuos asmenis, kurie eina išpažinties tik vieną kartą metuose, bet ji dar atsimenanti, kad, maža būdama, mokėsi katekizmo, kuriame buvę parašyta, kad reikia eiti išpažinties ir Komunijos bent kartą metuose. Dauguma žmonių Lietuvoje taip darydavę ir jokių nemalonumų neturėdavę.
Mums atrodo, kad tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra įvairių katalikų ir įvairių kunigų. Vieni katalikai eina išpažinties kas savaitė, kiti kas mėnesis, kiti kartą į metus, o pasitaiko ir tokių, kurie niekad neina. Taip pat yra ir įvairių kunigų: vieni pasitenkina tik tuo, ką penitentas pasako, o kiti dar paklausinėja ir duoda įvairių patarimų; vieni nieko nesako tiems, kurie tik kartą į metus eina išpažinties, o kiti jiems pataria eiti dažniau, arba kartais ir pabara, matydami žmogaus apsileidimą. Bažnyčios įsakymas liepia eiti išpažinties ir Komunijos bent kartą į metus Velykų laikotarpy. Tai jau yra pats mažiausias reikalavimas; jeigu kas ir jo neįvykdo, sunkiai nusikalsta prieš Bažnyčios įsakymą. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia jau yra visiškai patenkinta tais, kurie eina sakramentų tik kartą į metus. Jeigu žmogus tikrai supranta, ką reiškia gyventi pašvenčiamoje Dievo malonėje ir ką reiškia priimti Komuniją, tai jis stengsis kaip galima dažniau eiti Komunijos ir išpažinties. Tad kunigai tik atlieka savo pareigą, jeigu rūpinasi žmonių dvasine gerove ir jiems pataria dažniau eiti sakramentų. Kas eina tik kartą į metus išpažinties, yra labai sunku manyti, kad jis visą laiką gyventų pašvenčiamoje Dievo malonėje. O kas tik kartą į metus priima Komuniją, tai tikrai negali pasigirti Dievo meile.
2. Toliau toji ponia rašo, kad Lietuvoje Mišių metu paprastai žmonės klūpėdavo, o čia yra daroma nuolatinė gimnastika: stojama, sėdama, klaupiama.
Reikia žinoti, kad yra įvairių Mišių klausymo būdų. Niekas žmogaus neverčia vartoti vieną ar kitą būdą, kiekvienas gali pasirinkti tokį, kuris jam geriau patinka. Čia, Amerikoje, yra stengiamasi labiau prisiartinti prie Mišių liturgijos ir aktyviau dalyvauti įvairiose Mišių dalyse. Pvz. Evangeliją mes pagerbiame atsistojimu, Konsekraciją atsiklaupimu. Sėdėjimas kai kuriose Mišių dalyse yra leidžiamas, kad žmonės nepavargtų, visą laiką klūpėdami ar stovėdami. Kai kam geriau patinka, jeigu yra vienodumas, jeigu visi žmonės stoja, klaupia, sėda. Kitiems labiau patinka laisvumas ir individualumas. Jeigu kas nori visų Mišių metu klūpėti, niekas, net ir Amerikoje, jam to nedraus.
3. Ponia stebisi, kad Amerikoje yra paprotys moterims eiti į bažnyčią pridengta galva, tačiau kai kurios moterys, prisidengę galvą, ateina labai iškirptomis sukniomis.
Prie šio ponios nusistebėjimo ir mes pilnai prisidedame.
4. Pagaliau ponia sakosi nesuprantanti, kaip bažnyčiose galima vartoti po palaiminimo Švenč. Sakramentu tas čia taip įprastas maldas "Palaimintas Dievas". Ji mano, kad tai visiškai netinkama malda, juk kas gi Dievą palaimino? Pats Dievas juk yra visokios palaimos šaltinis!
Kai kuriose bažnyčiose vietoje "Palaimintas Dievas" sakoma "Garbinkime Dievą". Bet gal nei viena, nei kita forma lietuvių kalboje tiksliai neišreiškia to, kas suprantama, lotyniškai sakant "Benedictus Deus". Lotyniškai "benedictus" (palaimintas) reiškia maždaug tą pat, ką "sanctus" (šventas). Todėl tų maldų prasmė yra tokia: "Dievas yra šventas" arba: "Tebūna Dievo vardas mums šventas". Sutinkame, kad tų maldų lietuviškas vertimas nėra aiškus ir tobulas, bet kartais yra sunku tiksliai išversti ką nors iš vienos kalbos į kitą.