Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     ČIA svarstysime dvasinio prado būtinumą moterystės meilėje, nes didžioji meilės atvejų dauguma yra atbaigiama ir apvainikuojama moterystėje.

     Yra būtina kreipti dėmesį ir skaitytis su tuo, kad moterystėn sueina ne vien kūnai, bet ir dvasios, nes su tuo nesiskaitymas ir praktiškas dvasinio prado paneigimas moterystėje gesina meilę, veda prie visokiausių nesusipratimų ir ardo šeimą. Moterystė, paremta vien kūno aistra, negali būti tvirta, pastovi ir laiminga.

     Žmogus yra psichofizinė esybė. Jis nėra vien tik kūnas. Štai dėl ko žmogus visomis savo gyvenimo apraiškomis turi pasireikšti ne tik kaip kūnas, bet ir kaip dvasia. Visa tai, kas įvyksta žmogaus gyvenime, daugiau ar mažiau turi būti sudvasinta. To dvasinio prado nepaisymas, ypač intymioje moterystės artimybėje, kitą pusę pažemina iki gyvulio laipsnio, paverčia ją tik priemone, t. y. daiktu, pasismaginti. Tad nenuostabu, kad protesto vardan pažemintoji pusė pradeda reaguoti. Ir toji reakcija, jeigu yra tinkamu būdu reiškiama, nors ir gimdo tam tikrą nedarnumą, tačiau yra sveika ir normali. Kaip norime pasauliui ne bet kokios, bet į teisingumą atremtos taikos, taip ir moterystėje negali būti reikalaujama taikingo sugyvenimo bet kuria kaina, t. y. nepaisant doros, artimo meilės ir gesinant dvasinį pradą. Tačiau kova už aukštesnįjį pradą moterystės meilėje turi būti vedama tinkamu būdu, nenusikalstant krikščioniškajai meilei, nes piktas nepašalinamas piktu.

A. Varnas Trys sesutės

     Į svarstomąjį klausimą pažvelgsime trejopu žvilgsniu, kad aiškiau išryškėtų, jog kūno aistra ir meilė nėra tas pat, kad vien tik kūno aistra paremtas sugyvenimas griauna meilę ir kad reikia dvasiniam pradui pirmauti moterystės meilėje, jeigu nenorime, kad moterystė iširtų. Tuos svarstymus apvainikuos išvada, kad dvasinio prado primenybė krikščioniškoje moterystėje išlaikoma abipusiu pasiaukojimu.

1. Meilė ir aistra nėra tas pat

     Materializmas, viską nudvasindamas, veržiasi į visas gyvenimo sritis. Daugelio sąmonėje jis yra skaudžiai nudvasinęs ir meilę. Materialistiškai galvojant, daugeliui atrodo, kad meilė ir kūno artimybė, meilė ir aistra yra sinonimai, o gal ir visiškai tas pat dalykas. Siekdami tik egoistinio malonumo, tokie žmonės bent kiek nutildo savo sąžinę, vadindami tą siekimą meilės vardu. Aistros patenkinimas yra vienintelis jų meilės tikslas ir įprasminimas.

     Neneigiant kūninio prado vaidmens svarbumo įteisintoje ir krikščionybės pašventintoje moterystės meilėje, reikia pabrėžti, kad kūninis pradas turi būti palenktas dvasiniam pradui, kad kūno aistra jokiu būdu nėra pati sau tikslas, o vien tik priemonė dvasiniam susijungimui. Jeigu aistra tiek išbujojo, kad, su nieku nesiskaitydama, vien savo tikslų siekia, tada ji gesina dvasingumą ir jai tenka pasakyti: sustok!

     Žvelgdami į gyvenimą be kaukės, negalime nematyti to fakto, kad meilė ir aistra dažniausiai išsiskiria, kiekviena nueidama skirtingais keliais. Čia turiu galvoje tą niekeno nevaržomą, ypatingai vienoje pusėje bujojančią, vienašališkai savų tikslų siekiančią aistrą, nes tokia aistra gesina meilę kitoje pusėje, ją laipsniškai paversdama neapykanta. Kad meilė ir aistra nėra tas pat, liudija ir tas faktas, kad aistra ir tasai gali degti, kuris nieko nemyli. Štai kodėl Alain tvirtina, kad aistra ne tik nėra meilė, bet nėra net kelias į meilę. Rašytoja G. Sand, labai prityrusi erotiniais ir seksualiniais klausimais, tvirtina, kad yra apsigavimas galvoti, jog aistra gali pavaduoti meilę; jausmai meilėje meluoja, ir tie, kurie visai nemyli, turėtų gyventi, pilnai susilaikydami. Aistra nėra viskas, tai tvirtina ir V. Hugo mylimoji J. Dronet, kuri po fizinio artimumo su juo pasisako jaučianti "neišmatuojamą tuštumą ir gilų liūdesį". Tą pat teigia ir Guy de Maupassant vyrų vardu, kai po moters išėjimo jis pajunta žaizdą širdyje, vienatvę ir apleidimą. Jeigu aistra būtų tas pat, kas meilė, tai šitokie jausmai būtų nesuprantami. Tad aistra ir meilė tikrai nėra tas pat, nes aistra praeina, o meilė, jeigu ji yra tikra,, yra nepalyginamai pastovesnė. Aistra — tai egoizmas, o meilė — altruizmas. Jau pati kova, kuri širdyje aistros momentais vyksta tarp aistros ir meilės, rodo, kad aistra ir meilė yra du visai skirtingi dalykai. Ypač tai ryšku pradžioje tais atvejais, kai meilė dar nėra įteisinta ir pašventinta. Aistra yra net labiau gimininga neapykantai negu meilei, nes aistros egoizmas siekia savo tikslų, net ir mindžiodamas kito gyvenimą.

A. Varnas Kur bakūžė samanota

 

     Čia vis buvo turima galvoje aistra be abipusės meilės ir tie atvejai, kai meilės ir aistros įtampa nėra vienoda. Abipusėje meilėje ir abipusė aistra yra visai kitokio pobūdžio. Ji tada tampa net meilės seseria. Ji meilę gali padidinti ir dvasias giliau sujungti. Abipusė meilė aistrą sudvasina. Bet vienoje pusėje meilei žuvus, kito aistra tampa grynu egoizmu, ji yra nesudvasinta, bendra meilė kitai pusei pasidaro biauri ir vedusiųjų sugyvenimą skaldo bei sužadina kenčiančios pusės neapykantą. Nenuostabu, kad tokio sugyvenimo skaudulys kartais pratrūksta tragiškomis scenomis. Įvertinant tokį gyvenimą neoficialiu dorovės mastu ir pritaikant Beethoveno mintį, kad "kūniškas naudojimasis be sielų susijungimo yra ir pasilieka gyvuliškas", galima suabejoti, ar toks gyvenimas yra laikytinas tikru žmogišku gyvenimu, nes Sutvėrėjo valia žmogus visur turi pasireikšti žmogumi. Tad svarstant ar vertinant kurių nors žmonių meilę, reikėtų žinoti ne tik jų intymių aistros ryšių atitikimą, bet dar labiau reikėtų susekti jų sielos nuotaikų stovį. Teisingai įspėja Pearl Buck: "Patikrink jo meilės kiekį ne jo kūno karščiu ir ne to karščio pareiškimo būdu. Tais momentais jis apie tave negalvoja — jis galvoja apie save... Atskirkit savo meilę nuo savo aistrų, nes vieną dieną, kai jūsų kūnai pasens, ir aistra praeis. Tada jūs patirsite gražiausią meilę". Čia dar galėtume ir turėtume pridėti : jei ir tada jūs patirsite tą gražiausią meilę, tai bus įrodymas, kad jūsų sielos tikrai buvo artimos ir jūsų moterystė nebuvo vien tik išorinė.

     Kalbant apie tai, kad aistros ir meilės nereikia laikyti tuo pat, galima prisiminti F. Mauriac dienoraščio mintį, kad mūsų laikais aistra yra visokia propaganda analizuojama, garbinama ir aukštinama, visa tuo apgaunant žmones, nes jie pamato, kaip yra skirtingas gyvenimo patyrimas nuo tos aistros "grožio", apie kurį meilės vardu buvo kalbama. Tas pats rašytojas kitoje savo dienoraščio vietoje pasisako: "Nėra abejonės, kad malonumas nėra laimė. Malonumas — tai negailestingas budelis, kurs palieka atvirą žaizdą, kurs tartum vėžys ėda. Nėra ateities aistrai, nes ji yra amžinos dabarties — pragaro vaizdas." Taip aistros malonumas, kurs nėra abipusis, kurio dvasios ryšys nepateisina, naikina meilę ir laimę.

2. Dvasinio prado nepaisymas — kančios šaltinis

     Moterystėje jautresnioji ir silpnesnioji pusė dėl dvasinio prado nepaisymo daugiausia kenčia. Dažniausiai tai būna moteris. Daugelio moterysčių bendras gyvenimas yra pagrįstas ir cementuojamas tik moters kančia. Štai keletas gyvenimu pagrįstų pasisakymų literatūroje, kurie pavaizduoja kalbamąją tiesą. R. Rolland savo "Užburtoje Saloje" šitaip vaizduoja vienos mylinčios moters, susirišusios su beminčiu ir bedvasiu partneriu, jausmus: "Atsiduodavo jam su geismo ir pasibiaurėjimo nusiminimu. Pilypas į nieką nekreipė dėmesio ir vis imdavo ja naudotis, kaip grynai egoistinis meilužis, visai negalvodamas apie tai, kad, nežiūrint sutikimo iš jos pusės, visada pasilikdavo joje žaizda... Tai jau nebuvo meilė, bet prostitucija." Pearl Buck knygoje vaizduojamai žmonai tik jos kūną mylinčio vyro jaunas, gražus ir linksmas veidas atrodė šlykštus, tartum skenduolio ar pūvančio lavono. Toliau romane aprašoma, kaip ji kunigui atidengia savo sielos jausmus, kai pareigos vardan reikia aukoti savo kūną metų metais, kad tik išlaikytų namų ramybę, nors širdis kenčia ir siela biaurisi. Vyras ir žmona, anot jos, vienas kito pradeda nekęsti, jeigu tik poruojasi kaip gyvuliai. Žmonės — ne gyvuliai. Tai ne kūnas yra mus jungiantis veiksnys. Tai yra rašytojos P. Buck mintys, kuri anaiptol neneigia kūno vaidmens dvasiniu ryšiu abipusiai surištų ir bendraujančių asmenų moterystės gyvenime.

     A. Rachmanova Dostojevskio gyvenimo aprašyme pateikia skaudžių ir šiurpulingų moters pasisakymų, kuri gyvena surišta su vyru, matančiu žmoguje tik kūną ir pamirštančiu dvasios bei širdies reikalavimus. Štai jos pasisakymai tokiam vyrui: "Ką aš po to galvoju, kas manyje dedasi, kas mano gyvenimą pripildo, tau visa tai visiškai nesvarbu. Tu po to mane vėl visai paprastai išbrauki iš savo gyvenimo ir gyveni tik savąjį gyvenimą, visiškai atpalaiduotą nuo manojo. Tokiame elgesyje yra kažkas, kas mane pasibaisėtinai kankina ir žemina. Tu mano sieloje kažką sugriovei. O kaip aš tave mylėjau! Bet tu, mano idealas, mano saulė, visada tik apie save galvojai, tik savo darbe skendai ir nė karto nepasirūpinai mesti žvilgsnio į mano sielą. Bet po kiekvieno tavo kūniško jaudinimo mano meilės gabalėlis tau nutrupėdavo ir pasikeisdavo į neapykantą, nes aš per gerai suprasdavau, kad tau svarbiausias dalykas buvo tik žemas naudojimasis kūnu! Tu pas mane ateidavai, savo jausmus manimi įkaitindavai ir po to pasišalindavai į savo kūrybos aukštąjį, švarųjį ir gražųjį pasaulį, o mane palikdavai vieną pažeminime! O, aš visa tai pirmiau visai kitaip vaizdavausi!"

     Taip, gal niekada kenčiančioji pusė nesijaučia taip beviltiškai vieniša, kaip tada, kai ji pajunta, kad ir kūno srityje ji susiduria su egoistu, kuriam kitos pusės vienokia ar kitokia reakcija visai nerūpi. Todėl yra gilesnio susimąstymo vertas Balzac įspėjimas vyrui, kad "vyro interesai ir jo garbė jam įsako niekad sau neleisti kūniškumo, kurio geidimo jis negalėjo sužadinti savo žmonoje".

3. Dvasinio prado pirmenybė meilėje

     Kaip yra suprantama dvasinio prado sąvoka? Tai dalykas, kuris ne tiek aptariamas, kiek pajuntamas kasdieniniame gyvenime. Tą dvasinio prado sąvoką ir jos neaptariamumą duoda nujausti C. F. Ramuz savo romane "Adam und Eva": "Kaip tu ją mylėjai?" klausia vienas kito. "Mylėjai kūnu? To neužtenka. Ką tu joje mylėjai? Kai jai dantis skaudėjo, ar ir tu jautei skausmą? To negana. Kai ji buvo nuliūdusi, ar ir tu liūdėjai? Kai ji buvo patenkinta, ar ir tu buvai patenkintas? Bet to neužtenka, nes čia visada liečiami tik tu ir ji. Tu gi esi tik tvarinys ir ji tik tvarinys".

     Dvasinį pradą leidžia nujausti ir toji tiesa, kad be kūno apvaldymo nėra vidaus gyvenimo, t. y. dvasinio gyvenimo, ir aistros yra gražios, kai jos yra valdomos, anot Mauriac. Šioji mintis apie tam tikrą kūno apvaldymą moterystėje, norint ugdyti dvasingumą, yra pagrįsta oficiale Bažnyčios askeze, kurioje taip pat yra sąvoka apie moterystės skaistybę. Teisingai Mauriac sako: "Jis myli, bet nieko nelaukia iš tos, kurią myli — visiškas atsižadėjimas. Šito atsižadėjimo kaina jo meilė pasiekia neprieinamą gilybę". Jeigu čia rašytojas būtų turėjęs galvoje ir nevedusius, tai vis tiek tai labai tinka ir vedusiems: valdoma kūno aistra didina meilę ir dvasingumą. Net išlaikymas moterystėje tam tikro laiko atstumo tarp ilgesio bei jo ugdomo grožio vaizduotėje, kuriuo apvelkamas mylimas asmuo, ir to ilgesio įvykdymo, dvasios pasaulį pripildo grožiu, kuris ugdo dvasingumą. Kai tarp ilgesio ir jo išsipildymo nėra tarpo, tas grožis nesuspėja dvasioje kilti ir nustojama dvasingumą ugdančio veiksnio.

     Alexis Carrel savo pagarsėjusioje knygoje, vardu "Man, the Unknown", tvirtina, kad savo medžiaginio tikslo nepasiekusi meilė praturtina dvasią, todėl, jei Dante būtų prie Beatričės fiziniai priartėjęs, gal visiškai neturėtume "Dieviškosios Komedijos" kūrinio. Gal būt, Kūrėjo planuose yra ir tai, kad aistros dažnumas nereiškia, jog ji turi būti tuojau patenkinama. Gal jos dažnus priepuolius jaučiame tam, kad, jai kai kada prieštaraudami, sustiprintume valią ir išsiugdytume asmenybę. Ar ne per daug esame pasidavę materializmui, kai visur tematome vien fizinį tikslingumą, pamiršdami dvasinį? Dvasinis pradas meilėje— tai tam tikra vedusiųjų askezė, susivaldymas ir atsilaikymas prieš jausmų hipnozę, kad pajustų aukštesnį grožį.

     Kalbėdami apie dvasinį pradą meilėje, suprantame, kad tokioje meilėje yra pagarbos, gailėjimosi, dėkingumo, užuojautos ir globos jausmų. Tokioje meilėje kitas turi tapti antruoju "aš". Tik tokioje meilėje siela pabunda iš jausmų apsvaigimo. Su ja pabunda ir dvasingumas; ypač kai vienas jų ilgesniam laikui suserga, tada jiems pilnai paaiškėja, ar jų meilėje buvo dvasingumo. Dvasiniai mylįs vyras turi jausti, kad jis savo žmonai atstoja jos motiną ir tėvą, nes jie savo dukterį jam pavedė. Kiekvieno nešvelnumo atvejyje jis turėtų pagalvoti, ką jaustų jos tėvai, jei tai matytų ir girdėtų.

     Dvasiniai besimylintieji visur bus kitoki negu eiliniai savimeiliai. Kai jie bučiuosis, tai jaus, kad jų lūpomis susiliečia jų sielos, kad ją bučiuodamas, jis bučiuoja jos sielą (Tetmajer).

     Dvasinio prado pirmenybę meilėje ugdant, reikia ugdyti ir tą altruizmą, kuris visada klausia savęs, kaip į jo veiksmą, žodį ar nuotaiką reaguos kita pusė. Tai yra nuolatinis vedusiųjų stygų derinimas.

     Dvasinį pradą ugdyti — tai pamiršti apie pareigas ir teises vienas kitam, o vadovautis tik meile. Jeigu vienos pusės paklusnumas kitai kūno atžvilgiu yra skelbiama kaip vedusiųjų pareiga, tai tuo jokiu būdu nepaneigiama artimo meilė ir jokiu būdu neatleidžiama nuo dar svarbesnės artimo meilės pareigos, kuri dažnai reikalauja susivaldymo. Juk nekartą paklusnumo reikalaujanti pusė išstato save rimtam pavojui nusikalsti artimo meilei. Dažnai čia galioja R. Tagorės įspėjantieji žodžiai: "Paliesdamas gali nužudyti, o toliau pasilikdamas gali laimėti" (t.y. nužudyti arba laimėti meilę).

     Dvasinį pradą meilėje išlaikyti padeda ir tai, jeigu viena lytis moka pažvelgti į kitą ne tik kaip į priešingos lyties atstovą, bet ir kaip į žmogų. Lytis — tai tik laikinė vertybė, nes amžinybėje, anot Išganytojo, nei ves, nei tekės ir bus tik žmonės, sielos. Krikščioniškai nusiteikusiam žmogui laikinė vertybė negali aptemdyti amžinų vertybių. Siela turi taip pat susirūpinti ir kitos sielos grožiu, turi padėti jai tobulėti, kad laimėtų Amžiną Gėrybę. Pirmaeilis vidaus kontaktas tarp vyro ir moters atsiranda tik sielų bendravimu.

     Dvasinio prado meilėje išlaikymui reikia abipusių aukų. "Meilė neateina žmogui kaip dovana... ji yra uždavinys, sunkus darbas, kurį reikia gyvenime atlikti" (R. M. Rilke). Pagrindinė auka, anot Balzac, yra ta, kad moteris paaukoja vyrui savo valią, o vyras, jai atsilygindamas, turi nugalėti savo egoizmą. Ir kilnieji seksologai žiūri į seksualinį gyvenimą moterystėje kaip į tikrojo altruizmo mokyklą.

     Dvasinei meilei ugdyti reikia ir dvasinio bendravimo, kai pasisakomi vienas kitam savi rūpesčiai, siekimai ir kančios. Didžiausias moterystės meilės priešas yra vienatvės jausmas, kurį viena ar kita pusė pajunta. Reikia dalintis mintimis, norint laimėti viens kito širdį. Nekartą, anot J. Michelet, bendrai iškentėta kančia atnaujina meilę. Pagaliau reikia žinoti, kad vienatvė ir negalimybė susikalbėti galutinėje sąskaitoje yra mūsų visų likimas. Tad mažesnių ar didesnių nesusipratimų ir labiausiai besimylintieji visada patirs ir juos turės pakelti aukos dvasioje.

     Šiomis mintimis nebuvo bandoma skelbti kažkokio kūną neigiančio dvasingumo, nes negalima pamiršti teisingo H. Senkevičiaus posakio, kad meilė, kuri nori būti tik dvasia, lieka tik meilės šešėlis, bet, antra vertus, visiškai nudvasinta meilė veda į suniekšėjimą. Čia taip pat nenorėta pasisakyti prieš abipuses teises ir pareigas vienas kitam intymiame moterystės gyvenime, bet buvo norima priminti, kad tasai gyvenimas turi labiau vadovautis dvasia, o ne paragrafu, nes yra nemaža atvejų, kai galime pasakyti, kad "baisiausia, kas yra pasaulyje — tai teisingumas, atskirtas nuo meilės" (F. Mauriac). Rašant šį straipsnį, buvo norima atkreipti dėmesį ir į tą skaudžią tiesą, kad didelė moterysčių dauguma — tai tik išorinis kūnų ryšys, o sielos ir toliau pasilieka nesusituokusios. Norėjome pabrėžti, kad šalia išorinės moterystės reikia ir vidujinės.

     Pagaliau buvo norima užaliarmuoti visus, nurodant, kad ir intymioji moterystės sritis turi būti sukrikščioninta ir sudvasinta, nes kaip tik toje srityje vyksta daug nežmoniškumo ir kančios, kurią turi pakelti viena pusė. Čia glūdi dažnai tasai paslėptas skaudulys, kurį ne viena šeima privalo krikščioniškosios tiesos šviesoje visame jo biaurume pamatyti ir, pasinaudojant Dievo malonės spinduliais, jį išdeginti, nes moterystė, kur nekovojama už dvasinio prado pirmenybę, yra tik iš vardo krikščioniška.