ALFONSAS GRAUSLYS
(Iš dienoraščio)
Viesulas, kuris visas šviesas užpučia; šaltis, kuris kiekvieną šilimą iščiulpia; srovė, kuri viską pagauna ir su savim neša; stabdys, kuris ir veikliausią gyvenimą sustabdo; tvanki kaitra, kuri kiekvieną augmenį suvytina, — tai mirtis. Mirtis — tai prie gyvenimo vienatvės pastatytas taškas, nes nėra vienišesnio veiksmo žmogaus gyvenime, kuriame niekas kitas negali dalyvauti, nes "am Ende ist Mensch immer ganz allein" (Goethe). Rudenį krinta lapai, bet juk ir "žmogus yra taip pat nykstantis kaip medžio lapas; dar daugiau: lapus tik ruduo nupurto, o žmogų gali pakirsti kiekviena akimirka" (A. Stifter).
Menka mūsų gyvybės liepsna. Jai palaikyti reikia nuolatinio kurstymo. Kad neužgestų, reikia ja nuolat saugoti. Ir taip mirties šešėlyje plazda gyvybė. Miegas ir valgymas, lova ir valgomasis stalas — tai veiksmai ir vietos, kur už gyvybę prieš mirtį kovojame. Ne veltui vienas pagonių filosofas sakė: "Mano miegamajame sėdi mirtis". Gydytojai ir vaistai — tai tos gyvybės ramsčiai. O tačiau pradėti gyventi — tai tas pat, ką atsistoti ant kelio, vedančio į mirtį. Mirtis ir gyvybė eina ranka rankon, kad ir vos tik pradėjus gyventi. Vos tik pradėję gyventi, jau mirštame. Gyvendami mirštame. Medicinos profesorius W. Koskowskis savo veikale apie senatvę sako, kad senėjimo procesas prasideda nuostabiai anksti. Jis prasideda, lytiniai bręstant.
Žmogaus gyvenimas, lyg gėlės pumpuras, išsiskleidžia ir žydi iki jo nenuskina nematoma ranka ...
Šilimos produkcija jau pradeda mažėti nuo 5 metų amžiaus. Vėliau pakyla, o nuo 20 metų amžiaus vėl pradeda pastoviai kristi. Gyvybinių procesų ir įvairių liaukų veikimo silpnėjimas jau prasideda jaunystėje. Štai kodėl galime moksliškai tvirtinti, kad gyvybė yra persunkta mirties, kad mirimo procesas prasideda su gimimu ir kad tarp oficialios jaunatvės ir senatvės yra tik tas skirtumas, kad pirmosios lėtas mirimas tik mokslininkų yra žinomas bei susekamas, o antrosios irimo procesą gali pastebėti kiekvienas.
Pamažu mirštame, kol pagaliau mirštame paskutiniu mirimu. Mirštame ir esame marinami. Miršta mūsų gyvenimo energija, miršta džiaugsmas, entuziazmas, miršta pasitikėjimas žmonėmis. Esame marinami atsisveikinimų, atsiskyrimų, nusivylimų, ir "mūsų mirties diena skiriasi nuo kitų dienų tik tuo, kad šitą dieną paskutinė mūsų gyvenimo dalelė miršta" (Graef). Kiek yra žmonių dar nemirusių, bet mums mirusių, nors buvo mūsų pažįstami, regisi, draugai ir mylimi! Kiek daug kam mes esame jau dvasiniai mirę, nors dar fiziniai ir gyvi! Tad kaip teisingi yra O. Milašiaus žodžiai: "Iš kiek kurčių beviltiškų mirčių sudėtos mūs gyvybės dienos!"
Laikas ir amžinybė taip vienas kitame paskendę, vienas kitu persisunkę, kad laikas pranyksta amžinybės fone. Mūsų gyvenimo laikas — tai tik amžinybės iškarpėlė. "Tarp dviejų amžinybių pakabintas mūsų gyvenimas, tasai trapiausias dalykas pasaulyje" (Pascal). Tai yra amžinybė iki mūsų atsiradimo ir amžinybė, mums mirus. Mūsų gyvenimo laikas — tai tik lašelis amžinybės jūroje. Tad yra juokingas mūsų skirstymasis pagal amžių. Visi esame tik momento blykstelėjimas. Amžinybės perspektyvoje šį rytą gimę kūdikiai skiriasi nuo suaugusiųjų tik tuo, kad vidudienį jie taps jaunuoliais, vakare subrendusiais, o rytoj rytą mirs; kai tuo tarpu mes, subrendusieji mirsime šį vakarą. Dvasingiau į šį klausimą žvelgdami, galime su Graef tvirtinti, kad "jau mes stovime amžinybėje... Mūsų laikiniame gyvenime formuojasi mūsų amžinasis gyvenimas. Mūsų laikas ir mūsų amžinybė vienas kitam priklauso, sudaro vienybę, tartum kūnas ir siela... Su mirtimi mūsų amžinybė nustoja vystytis ir augti. Paskutinis išsivystymo stovis bus mūsų amžinybės stovis. Mes įaugame į amžinybę ir to nepastebime. Mūsų gyvenimas jau yra danguje arba pragare".
Ar tad mūsų gyvenamas laikas nėra panašus tam vandens lašui, kurs, kritęs ant įkaitintos plytos, sušnypščia, išgaruoja ir nepalieka jokio ženklo? Ar bežiūrint į verkiančius laidotuvėse neprisimena mums žavingi E. Ožeškienės žodžiai, kad "esame šešėliai, kurie verkia šešėlių"?
***
Gyvename medžiaginių gėrybių krašte, kuriame dvasinės vertybės stovi antraeilėje vietoje, kur dėl to trūksta žmonėms gyvenimo rimties supratimo. Bet tai yra laicistinės — pasaulietiškos dvasios daugelyje kraštų įsiviešpatavimo pasekmė. Štai kodėl kapai, tie pastatyti ir nuolat statomi mirties paminklai, čia yra taip neįspūdingi. Nėra antkapių, nėra gėlių. Maža to. Mirties tragiškoji rimtis yra profanuojama vaikų karnavalinės nuotaikos elgetavimu po namus Vėlinių išvakarėse. Mirtis čia profanuojama, anot vysk. Fulton Sheen, ir tuo, kai laidojimo įstaigos kosmetikos būdais panaikina jos žymes veide, ją pagražina ir tartum žmogų atgaivina. O juk, anot didelio, bet pasaulietiškai nusiteikusio rašytojo T. Mann, "mirštantis — tai savos rūšies šventenybė... Laidotuvės turi savyje kažko dorinančio... Mirtis — tai didelė galybė. Prieš ją nukeliame kepurę ir prie jos artėjame pirštų galais..." Todėl ir F. Mauriac sako, kad mirtis yra didelė auklėtoja, nes "kiekvienas kapas duoda sielai orientacijos"; todėl ir jo aprašomas poetas Lafon yra pasakęs: "Tai ji, tai mirtis, kuri sukūrė manyje naują sielą, ji — didžioji auklėtoja..." Štai dėl ko šitą mirties ir kapų auklėjamąją vertę mūsų tėvai ir protėviai jautė, nes kiekvieną sekmadienį ir šventadienį jie miestuose ir miesteliuose popiečiais drauge su vaikais lankydavo kapus.
Pasaulietiškos ar net antireliginės nuotaikos įtakoje, nors ir prisidengus higieniškų sumetimų kauke, šiandien ne viename krašte, o ypač už geležinės uždangos, kapai yra nukeliami į tolimus užmiesčius, kad juos būtų galima pasiekti tik retais atvejais, laidotuvių proga. Bijoma mirties prisiminimo, nes bijoma, kad jis gali sukliudyti "gyventi". Čia galima prisiminti poetės Konopnickos žodžiai: "O gyvenime, tavo putojančios taurės dugne yra mirtis!" Pamirštama, kad mirties prisiminimas ne tik mus brandina mirčiai, bet ir gyvenimą brandina, jį papildydamas ir įprasmindamas amžinuoju gyvenimu.
Ypatingas šiuo atžvilgiu yra mūsų proto silpnumas ar savęs apsigaudinėjimo galia, kai kasdien matome laidotuves, o netikime savo asmenine mirtimi; kai kasdien juntame jos dvelkimą, kad ir kokio nors suskaudėjimo pavidalu, o atrodo ji mums labai tolima; kai miršta mūsų artimieji, nekartą jaunesni už mus, o mes galvojame, kad dar negreit mirsime. Gal tasai netikėjimas savo asmenine mirtimi — tai savotiška mirties baimės išraiška? "Aš gyvenimu naudojausi, kiek galėjau. Kas naudojasi, tas bijo mirties", — taip sako vienas asmuo Bernanos kūrinyje. O tas naudojimasis tai yra vis didesnis įaugimas į šį gyvenimą, tai drauge yra ir nujautimas to įaugimo gilumo ir todėl to būsimo skausmo, kai to įaugimo šaknys turės būti mirties išrautos. Tad atsimindami, kad tasai išrovimas ir mums yra neisvengiamas, ar neturėtumėm savęs tam išrovimui paruošti ir pribrandinti? Juk, anot R. Tagorės, "anksčiau ar vėliau reikės mirti, todėl yra gera būti ant šventojo Gango kranto, kol dar nėra per vėlu".
Dieviškoji Apvaizda mus mirčiai brandina. F. Mauriac, svarstydamas tai, kad sendami vis labaiu daromės vieniši, vis mažiau mylimi, kol pagaliau visai nustojame būti mylimi, klausia: "Mano Dieve, jeigu mus vis labiau apsupi tyla ir padarai mumyse tylą (čia, atrodo, rašytojas galvoja apie aistrų nutilimą senatvėje, A. G.), ar tai ne tam, kad Tave girdėtume?" Taip, ypač senatvei atėjus, žmogus yra pastatomas Dievo akivaizdoje, kad pradėtų Jo ilgėtis ir išgyventų mirties nuojautą, kaip būsimą susitikimą su Juo.
Dieviškoji Apvaizda mus mirčiai brandina ir ugdo palaipsniui. Anot V. Woolf, mirtis mums pateikiama mažomis dozėmis, tartum vaistas, nes vienu kartu neįstengtume jos praryti. Tos mažos dozės — tai įvairios didesnės ar mažesnės ligos, skausmai ir susigraužimai.
Tokiom dozėm gali būti ir žmonės, kuriuos mylime, bet su kuriais negalime būti: savo nebuvimu jie pripratina mus prie mirties. Todėl ir nelaiminga meilė gal labiau ugdo žmogų mirčiai negu kiti gamtiniai veiksniai. "Kam tu negali pažvelgti į veidą, tai yra ne tavo paties, bet mylimo tvarinio mirtis" (F. Mauriac). Šia mintimi autorius nori pasakyti, kad mylimo asmens mirtis jautriam žmogui yra labiau nepakeliama negu jo paties mirtis. Jeigu ji nepakeliama, tai tuo pat ir labiausiai kankinanti, sargdinanti ir marinanti. Koks tad nuostabus paradoksas: aukščiausias dvasinės gyvybės suklestėjimas — meilė yra taip artimas ir giminingas mirčiai!
***
Anot S. Weil, turime ir patys sąmoningai bręsti mirčiai, nes "reikia, kad minties akis nuolat būtume nukreipę į tą valandą". Bręsti mirčiai reiškia įstengti pažvelgti ramiai į jos atkreiptas į mus akis.
Viduramžių paveiksluose, vaizduojant skaistyklą ar pragarą, buvo vaizduojami žmonės, pusiau praryti žemės. Koks gilus šio gyvenimo pavaizdavimas! Juk kiekvienas žmogus jau iš dalies yra palaidotas, nes dalis jo buvimo jau yra neatšaukiamai žuvusi ir amžinybėn prasmegusi. Juk ir "liga — tai neužbaigta mirtis" (Bunin). Tad bręsti sąmoningai mirčiai yra skaitytis su tuo faktu, kad mirtis jau yra, tartum parašiutininkas, nusileidusi į mūsų gyvenimo vidaus tvirtovę ir, kuriam laikui praslinkus, ją užkariaus.
Bręsti sąmoningai mirčiai tai reiškia, dar čia gyvam esant, bent dalinai atpalaiduoti ir išrauti tas į žemę per gilaus įaugimo šaknis, kad mirties valandą tasai išrovimas būtų ne taip skaudus. Tai apaštalo taktika, kurs yra rašęs: "Aš kasdien mirštu..." (1 Kor. 15, 31).
Tokia šaknis, nekartą labai giliai įaugusi į šį laikinį buvimą, yra prisirišimas prie turto. Atsipalaidavimas nuo to prisirišimo palengvina mirtį. Rašytojas Bernanos, svarstydamas senatvės silpnumą, pastebi, kad senatvėje pirštai tokie sustingę, tokie nepajėgūs ką nors laikyti ir todėl tai yra ženklas, kad reikėtų juos paleisti, t. y. nieko nelaikyti, į nieką per daug neįsikabinti ir neprisirišti. Todėl, anot prof. Maceinos, "juo žmogus mirties akivaizdoje yra laisvesnis nuo ryšių su daiktais, juo lengviau jis apsisprendžia Viešpaties atžvilgiu" (Saulės Giesmė). Tą gyvenimišką tiesą pavaizduodamas, jis pamini šv. Pranciškų Asyžietį, kurs, visą gyvenimą buvęs beturtis, laukdamas mirties, išsivelka iš paskutinių rūbų.
Bręsti mirčiai — tai mokėti iš anksto pažvelgti iš tos neįprastos, nesuprantamos ir slaptingos aukštumos (taip vadinu mirties valandą) į viską ir, naujomis akimis pažvelgus, nustatyti, kad "viskas yra tik sapnas, tik sapno šešėlis" (Bernanos).
***
Kai prisimeni mirtį, negali neprisiminti to ypatingo gyvybės nebranginimo mūsų laikais. Atsirado diktatūrinių santvarkų, kurių programose veikia kad ir nerašytas savo politinių priešų grobimo, naikinimo ir žudymo įstatymas. Ištisos tautos pasmerktos mirti. Charakteringa tai, kad, pradėjus toms santvarkoms žudyti Dievą žmonių sielose, lygiagrečiai prasidėjo ir Dievo panašumo — žmonių žudymas. Štai kodėl ateizmas, tasai prievartinės mirties skleidėjas, yra žmonijos savižudybė!
Saulės atokaitoje bręsta varpos piūčiai... Visokeriopos kančios kaitroje, ašarų lietaus laistomos, bręsta mūsų gyvybės mirčiai, bet ar jos bręsta
Dievui? Ar Kristaus Sekimo žodžiai, "kantriai mes artinamės prie Tavęs, prie savo kelionės viršūnės", yra mūsų gyvenimo teisa? Ar Dievas tikrai išgyvenamas kaip mūsų žemiško buvimo viršūnė ir ar mes, neišvengiamai prie Jo fiziniai artėdami, artėjame ir dvasiniai?
Kokie reikšmingi šiuo klausimu yra Šekspyro žodžiai: "Būti pribrendusiam yra viskas" (Karalius Lyras).