DANUTĖ MITKIENĖ
|
* * *
Kaip lenkiasi nendrė,
Kai pučia ja vėjas,
Taip aš vingių vingiuos
Ant kelių parkritus —
O Dieve, kurs kalto
Mirties nenorėjęs,
Šaukiuosi laisvėjimo ryto ...
Putojančios bangos,
Erškėčiai ant tako
Užliejo man širdį
Ir sužeidė kojas,
Klupau tad nekartą ...
Jėgų neužteko,
Kai nerimo gelmės grūmojo,
Beplaukiant pasaulio
Audrų vandenyne ...
Pakėliau akis
Į padangių mėlynę,
Ir liovėsi skausmas kankinęs.
Nors vėtros vis ūžia,
Ir sukas verpetai,
Ir mažas laivelis
Nugrimst juose gali,
Golgotos viršūnėje
Kryžius man matos —
Meldžiuos Jam:
Padėk, Visagali!
|
* * *
Mes sakome: dangus aukštai,
O žemė — žemė motina,
Jos veide pats save matai,
Ir tai tave pasotina.
Mes sakome: širdis kalta,
Jai duoklę atiduodame ...
O ji taip mainos: čia šalta,
Čia gundanti, lyg nuodėme.
Ką statėme, vėl griovėme
Ir laidojom griuvėsiuose.
Rankas sunėrę stovime
Prie židinio išblėsusio.
Atomais, televizijom
Taip veržiamės i priekį mes,
O Tavo meilės vizijų
Širdim nebepasiekiame.
Žmogaus širdie, paklydėle,
Akla ir nesiryžtanti!
Kai Meilė tokia didelė
Ant kryžiaus mirti grįžta vis.
|
* * *
Tiek daug pasauly garsaus džazo,
To girto šokio rock ’n roll,
O susimąstymo tiek maža
Tematome lig šiol.
Tiek daug pasauly šoka valsą,
Tiek maža šaukia de profundis ...
O Agnus Dei, ar Tu pakelsi
Visas peccata mundi?