ALFONSAS GRAUSLYS

     Dvasinė žmogaus kultūra ir jos lygis išbandoma, susidūrus su silpnesniais už save. Koks jis yra su tais, kurie nuo jo priklauso, apsprendžia jo paties dvasios turinį. Čia mes kalbėsime apie žmogaus elgesį su gyvąja gamta — gyvuliais ir augalais, išeidami iš dabar gyvenamo krašto patyrimo.

     Nekartą teko stebėti faktą, kad neturį šeimininko, t. y. neapsaugoti, šunes paprastai yra labai baugūs. Net ir švelniausią kvietimą girdėdami, jie skubiai pabėga. Reiškia, patyrimas juos pamokė, kad žmogumi pasitikėti negalima. Ir tikrai, vaikai juos erzina, apmėto akmenimis, dažnai tenka matyti šunį, negalintį atsistoti ant kurios nors kojos, nes ji sužeista. Nemačiau čia vaiko, kuris norėtų tokį gyvulėlį bent paglostyti. Net ir jaukiosios voveraitės yra vaikų gąsdinamos ir vaikomos.

     Nekitoks yra jaunimo elgesys ir su augalais. Ar daug čia rasi jaunuolių, kurie, praeidami pro medžius ar krūmus, nenuskintų (nežinia, kuriam tikslui!) kelis lapus ar nenulaužtų šakas? Visur, kur tik eini, matai nepagarbos gyvybei ženklus: sužalotus medžius ir krūmus. Neseniai čia teko matyti ypatingai vandališką vaizdą: "sportiškai" nusiteikęs jaunimas spardė didelius gėlių žiedus, stengdamasis juos nukirsti kojomis. Tokie ir kiti panašūs faktai nulėmė šio straipsnio atsiradimą.

Meilės gyvybei pagrindai

     Su viskuo, kas yra pasaulyje, mus jungia Tvėrėjo valia, kuri mus visus pašaukė į buvimą. Su visa tuo, kas gyva, mus jungia gyvybės paslaptis, kuri neišaiškinama be Didžiosios Paslapties. Štai kodėl už tvarinių stovi Dievas ir jie yra "įsidaiktinę Dievo žodžiai" (A. Maceina). Tai ypatingai jautriai pabrėžia R. Tagore. Anot jo, "paukščiai gieda Tavo vardą ankstyvais rytmečiais, nes Tavo vardas yra džiaugsmas... Kiekviena tvarinio giesmės gaida ateina iš Jo lūpų..." Antra vertus, tvariniai jaučia tą ryši su Tvėrėju, nes "medžiai tartum žemės ilgesiai pasistiepė ant pirštų, kad pažvelgtų į dangų... šitie dideli, aukšti medžiai yra maldos..."

     Visus, kas tik yra, jungia ir bendras uždavinys, kuris yra visa to, kas egzistuoja, ir viso buvimo turinys. Tai Dievo garbė. Išėję iš Dievo, jie turi išsaugoti savo dieviškos kilmės ženklą, kad gyventų Dievui. Neišmintingi negyvi ar gyvi tvariniai skelbia Dievą tais gamtos įstatymais, kuriais jie gyvena. Jie nekartą, kad ir nesąmoningai, labiau Dievą garbina negu žmonės, kurie sąmoningai Dievo įstatymui sąžinėje nenusilenkia. Nenuostabu, kad ir Šv. Raštas "Trijų jaunuolių giesmėje", pranašo Danielio knygoje, kviečia visą tvariniją garbinti Dievą. Čia yra kviečiama visa negyvoji ir gyvoji gamta: saulė, žvaigždės, lietus, rasa, augalai, žuvys, paukščiai, visi laukiniai ir naminiai gyvuliai.

     Pagarbos ir meilės gyvybei taip pat reikalauja ir krikščionybės artimo meilės įstatymas. Atrodo, kad šito įstatymo dvasią atitinka jo praplėtimas ne tik žmonėms, bet visa tam, kas gyva ir kas tam tikra prasme ilgisi meilės. Gyvuliai yra mums artimi ne tik tuo, kad toje pačioje žemėje gyvena, kad jų kūne yra tie patys cheminiai ir fiziniai pradai, bet ir tuo, kad, evoliucijos teoriją priimant, jų kūnai yra giminingi mūsų kūnams.

     Pagaliau įstatymas "Nežudyk!", gerai ir pilnai suprastas, saugoja kiekvieną gyvybę ir liepia mums kiekvieną gyvybę globoti, jai kančią mažinti ir be tikro reikalo gyvybės nenaikinti. Maitinimasis mėsa ir šiam reikalui gyvulių žudymas nėra idealus stovis. Anot kai kurių teologų. Dievo numatytas žmogaus gyvenimo rojuje stovis šitokio gyvulių žudymo ir jais maitinimosi nenorėjo. Kai kurie mąstytojai mano, kad gyvulių žudymas ir naudojimasis jų mėsa yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Štai dėl ko mėsos nevartojimas gali turėti kilnius moralinius ir net religinius pagrindus.

     Prie tų visų meilės gyvybei pagrindų reikia pridėti dar tai, kad gyvybės negerbimas ir jai žiaurumas pažeidžia žmogų ir jo žmoniškumą. Kas lengva širdimi įpranta kad ir lapus nuo medžių draskyti, tas pamažu pradės ir žmones užgaulioti. Kas yra žiaurus gyvuliams, sunku tikėtis, kad jis taptų švelnus žmonėms. Žiaurumas gyvuliams pažadina žmogaus prigimtyje snaudžiančius sadizmo jausmus, kurie vėliau pradeda reikštis ir žmonių atžvilgiu. O rūpinimasis gyvuliais ugdo pagarbos sąmonę silpnesniajam.

Nusikaltimai gyvybei

     Nusikaltimų ir žiaurumų gyvybės atžvilgiu yra nemaža net ir šiaip jau, rodos, humaniškai nusiteikusioje visuomenėje. Ar nežiaurus būdavo tasai nusikratymas šunimis ar katėmis, kai juos kur nors toli nuo namų nuveždavo ir paleisdavo? Ar neugdo žiaurumo jau mažuose vaikuose meškeriojimas, kai gyvas sliekas draskomas ir užkabinamas ant kabliuko, arba kai pagauta žuvis neatsargiai, žiauriai, jos žiaunas žalojant, nuo kabliuko nutraukiama? Ar nėra širdies žiaurinimo mokykla medžiojimas, prie kurio jau maži vaikai pratinami, šautuvėliais paukščius šaudant? Vaikams, kurie jau rodo palinkimą į medžiojimą, reikėtų paskaityti ir paaiškinti, kad ir mūsų rašytojo J. Biliūno graudų medžiojimo vaizdelį, pavadintą "Kliudžiau".

     Labai žiaurus yra ir lėtas gyvulio žudymas, vykdomas žydų tikybos žmonių, norint pagaminti "košer" mėsą. Yra kraštų, kur toks gyvulio skerdimas yra įstatymais uždraustas. Prieš gyvulių kalinimą zoologijos soduose ir cirkuose labai aštriai protestuoja ir žinomasis "San Michele knygos" autorius A. Munthe: "Kol šitoji gėda mūsų įstatymų yra toleruojama, mes labai maža turime vilties, kad busimosios kartos mus laikys civilizuotais žmonėmis".

     Subtilus vokiečių rašytojas J. Wassermann, savo "Mauricijaus byloje" aprašydamas anų laikų Čikagos skerdyklas, dramatiškai jas vaizduoja, kaip slegiantį nusikaltimą gyvulių atžvilgiu. "Galingas baubimas drebina orą", rašo jis, ''gal nematomos žvaigždės taip pat dreba. Pastatų kolonos juda nuo galingų kūnų, milžiniškos salės ir sandėliai dvelkia salstelėjusiu kraujo garu. Visą miesto padangę nuolat dengia kruvinos miglos. Kraujo kvapu persisunkę žmonių rūbai, jų lovos, bažnyčios ir namai, kraujo skoniu atmiešti jų valgiai, jų vynas, jų pasibučiavimas".

     Nėra taip pat abejonės, kad tos pramogos ir papročiai, kur pvz. suvedami gaidžiai kruvinai tarpusavei kovai, ar gyvuliai žudomi žmonių tiems patiems tikslams, yra nemoralūs. Bulių kautynės Ispanijoje ar kituose lotynų kraštuose šaukiasi pasmerkimo. Retai kam

Visiems mieliesiems skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams linkime džiaugsmingu šv. Kalėdų ir laimingu Nauju Metu!

yra žinomas tas faktas, kad Pijus XII nepriėmė milijono pezetų dovanos iš ispanų toreodorų, tuo būdu smerkdamas šitą sportą. Kalbant čia apie popiežius, negalima neprisiminti šv. Pijaus X, kurs savo paveikslą užrašė Neapolio Gyvulių Globos Draugijai, pridėdamas palaiminimą visiems tiems, kurie kovos prieš žiaurų elgesį su gyvuliais.

Šuo — žmogaus draugas

     Kažin ar yra pasaulyje kitas kuris gyvulys, kuris labiau prisirištų prie žmogaus, kuris būtų jam ištikimesnis, kaip šuo. Kiekvienas, kurs seka spaudą, neretai užtinka jaudinančių šuns ištikimybės žmogui įrodymų. Nenuostabu, kad minėtasis A. Munthe, rašydamas apie šunis, tvirtina, jog "iš visų padarų jie yra labiausiai verti meilės". Tai tvirtindamas, jis duoda ir ypatingai jaudinančių pavyzdžių iš šuns elgesio, kai jo šeimininkas serga ar miršta.

     V. Hugo savo romane, vardu "Žmogus, kuris juokiasi", viename skyrelyje, pavadintame "Ir šuo būna angelu sargu", vaizduoja asmenį, kuris, jau rengdamasis nusižudyti, pamato tamsoje prie savo kojų besiglaudžiantį ir cypiantį šunį ir susigraudinęs susilaiko nuo savižudybės. Autorius, tą faktą pateikdamas, pastebi: "Niekas net nežino, kaip daugeliu pavidalų gali Dievas apsireikšti. Kas yra žmogui tasai žvėris? Apvaizda!"

Disneyland — fantastiškas pasakų pasaulis vaikams.

     Kaip šuo yra jautrus geram žmogaus žodžiui ir meilumui, nevienam šunų mylėtojui tenka įsitikinti. Labai dažnai užtenka tik vieno kito meilaus kreipimosi, ir tuoj pradeda šuo tave sekti. Pradėjęs pradžioje loti, vėliau tą savo lojimą jau pakeičia uodegos vizginimu. O dar vėliau tasai "piktasis" šuo prisiartina, prašydamas paglostyti. Nedaug yra šunų, kurie būtų piktume užkietėję prieš švelnų kalbinimą. Kartą šias eilutes rašančiam teko pergyventi gąsdinantį įvykį. Anais laikais vasarodamas Palangoje ir visai pamiršęs, kad vakare buvo neleidžiama eiti į Tiškevičiaus parką, nes būdavo paleisti rūmų šunes, ėjau link Birutės kalno. Staiga iš rūmų kiemo išbėgo keliolika didelių šunų ir, apsupę iš visų pusių, ėmė loti, atrodo, rengdamiesi sudraskyti. Ramiai stovėdamas ir nesi-blaškydamas, pradėjau švelniai ir priekaištingai tais pačiais raminančiais žodžiais kalbėti: "Šuneliai, mieli šuneliai, kaip jums ne gėda..." Po kelių minučių, kai vis kartojau tuos žodžius, lojančiųjų skaičius vis mažėjo, kol pagaliau vienas po kito, tartum nusivylę, kad nerado priešo, subėgo atgal į kiemą. Jeigu taip šunes reaguoja į svetimą, tai galima įsivaizduoti, kokio draugiškumo jie gali parodyti savajam, kuris juos maitina ir jiems širdies parodo.

Didieji gyvulių mylėtojai

     Tikrovė ir legendos rodo mums šv. Pranciškų Asyžietį, kaip didįjį gamtos ir visa to, kas gyva, mylėtoją. Paukščiai ir žvėrys jam buvo broliai ir seserys. Pijus XI savo enciklikoje apie šv. Pranciškų sako, kad jis "žavėjosi gyvos tvarinijos grožiu ir, tartum Adomas rojuje, suprato gyvulius, su jais draugaudamas ir kalbėdamas". Tik prisiminkime, kaip, anot legendų, jis sakydavo pamokslus paukščiams ir žuvims, kaip sugėdino ir prijaukino vilką, draskantį gyvulius ir žmones. Jis jaudindavosi, matydamas surištus ir piauti vežamus avinėlius, išpirkdavo ir laisvėn paleisdavo sugautus paukščius, numesdavo nuošalėn ant kelio besiraitantį slieką, kad jis nebūtų sumindytas.

     Artėjant į mūsų laikus, didysis indų vadas M. Gandhi skelbė, kad indų kultūra esanti aukštesnė už vakarų, nes indų kultūroje galioja dėsnis, kurs neleidžia skriausti nieko, kas gyva ir juda, kurs liepia saugoti kiekvieną gyvybę. Jis priekaištavo vakarams maitinimąsi mėsa, dėl ko turi būti žudomi gyvuliai.

     Mūsų laikų protestantų teologas ir misijonierius, medikas ir muzikas A. Schweitzer, kurs jau daug metų dirba Afrikoje, ypatingai skelbia pagarbą kiekvienai gyvybei. Jo šūkis: "Esu gyvybė, norinti gyventi, tarp gyvybių, norinčių gyventi!" Todėl jis pakelia nuo kelio slieką, padeda iš vandens išsigelbėti skęstančiam vabzdžiui, vasarą prie uždegtos lempos dirbdamas, uždaro langus, kad atskridę naktiniai vabzdžiai nenudegtų sparniukų.

     Poetas R. M. Rilke, kurs taip gėrėjosi šv. Pranciškum Asyžiečiu, pasisako, kad kai kuriais gyvenimo laikotarpiais savo vienatvėje jis su nieku nebendravo, tik kalbėdavosi su šunimis, puikiai su jais susikalbėdamas.

     Mūsų didysis poetas O. Milašius, anot A. Godoy, nekartą nusivylęs žmonėmis, dažnai sakydavo: "Tik paukščiai, vaikai ir šventieji yra įdomūs". Jis taip paukščius mylėjo, kad vienas jo draugas savo parašytai apie paukščius knygai pridėjo šį įrašą: "Mano šventojo draugo Milašiaus, paukščių žavėtojo, atminimui". Nenuostabu, kad paukščiai jį pažindavo, nutūpdavo jam ant pečių, šaltos žiemos metu atskrisdavo į jo kambarį pernakvoti. Ne tik paukščiai, bet ir visa, kas gyva, jį domino. Nekartą draugai matydavo, kaip jis stebi drugelio skrajojimą, bites ir kitus tvarinius, bandydamas atspėti jų gyvenimo paslaptį.

* * *

     Tie, kurie auklėja jaunimą, turi stebėti jo elgesį gyvosios tvarinijos atžvilgiu. Turi reaguoti į kiekvieną žiaurumo pasireiškimą. Turi jaunuoliams paaiškinti, kad visa žemesnioji gyvybė gyvena ir yra Dievo leista tik tam, kad savo buvimu liudytų Dievą ir džiaugtųsi gyvybe, kad toji laikinė gyvybė yra jų viskas, ir kad tą gyvybę nuskriausti — tai atimti jai viską. O atimti viską yra pats žiauriausias darbas. Paprastas, bet įspūdingas yra rašytojo J. Green dienoraštyje įrašytas įspėjimas: "Kaip jūs drįstate mušti šį šunį? Juk tai Dievo šuo!" Šis įspėjimas turi būti praplėstas visai gyvajai gamtai. Viskas yra Dievo, todėl viskas yra pavesta mums globoti, saugoti ir mylėti.

     Reikia pratintis nenumesti į atmatų dėžę valgio liekanų ir duonos trupinėlių, nes jais galima maitinti paukščius ar kurį kitą skriaudžiamą ir neglobojamą gyvulėlį. Tačiau ir tvarinių globojimo srityje gali būti kraštutinumų ir nesveikų pasireiškimų. Kai šeimoje glamonėjamas ir bučiuojamas šuo užima vaiko vietą, tai yra nenormalu. Perdėtai ir kraštutiniškai gyvulį mylint, kaip parodo patyrimas, dažnai pritrūkstama meilės žmogui.

     Jaunimas niekada neprivalo pamiršti, kad globojimas visa to ir visų, kas yra bejėgiai, silpni ir nuo mūsų priklausą, yra riteriškumo ir dvasinės kultūros pasireiškimas. O šitos silpnesniųjų globojimo dvasios savyje neugdant, yra didelis pavojus tapti viską naikinančiu vandalu.