SIMAS SUŽIEDĖLIS

I E L A S   T Ė V E ,

     Esate prašę dešimtmečiui šio žurnalo, kurį taip sumaniai redaguojate ir puošniai išleidžiate, "ką nors trumpai parašyti". Aš supratau, jog tai turėtų būti dar vienas laiškas tarp daugelio kitų laiškų lietuviams, vadinasi, lyg ir sau pačiam parašytas. Aš gi mielai "Laiškus Lietuviams" skaitau, tikėdamas, kad jie ir man, kaip lietuviui, rašomi. Šitaip pripratau žiūrėti nuo anų dienų, prieš dešimtį metų, kai dabartinis žurnalas buvo pradėjęs eiti laiškų forma, dar mums tebegyvenant Vokietijos stovyklose. Tie laiškai norėjo stiprinti mūsų krikščionišką ir lietuvišką dvasią. Jie ir dabar tokį pat tikslą tebeturi. Tad leiskite parašyti nebe laišką, o išreikšti džiaugsmą, kad buvo ryžtasi priminti ir dabar visą laiką primenama, kas gyvenimui duoda tvirtą atramą ir jį įprasmina. Esame maža tauta, išsklaidyta, savoje žemėje prislėgta. Tad kuris lietuvis galėtų nejausti atsakomybės prieš Dievą ir savo Tautą dėl beprasmio savo gyvenimo, tokio gyvenimo, kuris tereikštų gyvybės plazdėjimą be aukštesnių dvasios polėkių? Kaip aš tai suprantu, norėčiau trumpai ir parašyti, paklusdamas Jūsų prašymui.

*  *  *

     "Tauta be dvasios yra griaučiai" — rašė poetas Adomas Mickevičius savo "Jaunystės giesmėje". Rašė ir kovojo, kad būtų su griaučiais — stipri ir atspari, laisva ir kūrybinga. Jungdamasis į kovą net už kitų tautų laisvę, jis tuo pačiu siekė išlaisvinimo savo tautai, kurios dvasia buvo svetimos vergijos smelkiama.

     Bet jokia dvasia, silpna ar stipri, neatsiranda tautoje pati iš savęs. Ji susikaupia iš atskirų jos narių. Kiekvienas asmuo yra tos sutelktinės, dažniau mūsų vadinamos tautinės dvasios kūrėjas arba slopintojas. Tai priklauso nuo atskiro asmens gyvenimo. Jei atskirų tautos narių gyvenimas bus seklus, be aukštesnių idealų ir siekimų, sakytumei, pavožtas po žemės grumstu, kuris žmones taip traukia prie jo prilipti, tai negalima laukti, kad ir visa tauta pasikeltų aukščiau kasdieniškos pilkumos, kad ji tarp kitų tautų sušvytėtų savo kūrybiškumu. Tai iš tikrųjų tebus tauta be dvasios, bus tik jos griaučiai.

Tėvas Juozas Venckus, S. J., gana daug rašęs apie įvairias sektas, o taip pat ir biologiniais klausimais.

     Praeityje kapinės užklojo nebe vieną tokią išglebusią tautą. Palaidojo ne vien dėl to, kad fiziškai silpnesnė tauta buvo užgožta stipresnės, bet kad apsilpo atskirų asmenų dvasia, apgedo papročiai, išklibo moraliniai ramsčiai. Anos tautos velionės (kai kurios buvo gana didelės) pamokomai įspėja ypač mažas tautas, kurios negali pagarsėti nei kalavijo garbe, nei savęs apginti. Garbę ir apsaugą joms tegali duoti stipri dvasia, anot St. Šalkauskio, "moralinė tautos didybė".

     Kai mes savai tautai ieškome tos stiprios atspirties, ir ieškome nuoširdžiai bei giliai, it konvertitai tiesos, mūsų ieškojimas ateina iki konvertito Giovanni Papini žodžių, surašytų "Kristaus istorijos'' užsklandoje: "Viešpatie, juk tai mes Tavęs ieškome!" Kiek kitais žodžiais tą patį pasako Ateitininkų Credo: "Nieko nėra, ko mes siektume be Tavęs, mūsų Viešpatie, Žmogau ir Dieve". Dievas yra kiekvienos būties priežastis, tad ir kiekvieno žmogaus ir jo tautos stipriausia atrama, pats gyvenimo pagrindas. "Tavo, Tėve, apvaizda visa valdo", — sako Šventosios Išminties knygos, — "nes ir jūroje Tu davei kelią ir tarp bangų labai tvirtą taką". Tautų takai susibėga arba perkerta Dievo nužymėtą kelią. Čia jų stiprybė arba silpnybė.

     Lietuvių tauta yra seniai ir giliai tą tiesą supratusi. Dar savo alkuose, giraitėse garbino Praamžių šventos ugnelės žėrėjimu, o paskui bažnyčiose nuolankiai giedojo "Dievas — mūsų prieglobstis ir stiprybė". Toji gili lietuvių nuojauta, kame glūdi tautos stiprybė, galėtų mums paaiškinti ir tai, ką rašytojas Antanas Vaičiulaitis užsimena viename savo rašiny: "Lietuvio kova buvo ne dėl teritorijų, bet dėl dvasios turtų, dėl lietuviškojo palikimo". Likusios iš praeities žinios iš tikrųjų liudija, kad lietuvis ne tiek grūmėsi dėl išlaikymo savo valstybės sienų, kurios nyko rytų toliuose ir svetimose tradicijose, kiek atkakliai laikėsi vakaruose, kur valstybės ežia ėjo palei gimtąją pirkią. Pro tą sieną glėbiais gabeno uždraustąją spaudą, savo dvasinį turtą, nes jame ir buvo maldaknygė su anos psalmės žodžiais: "Dievas — mūsų stiprybė".

     Atkurdamas savo valstybę, lietuvis taip pat nesiekė visų anksčiau valdytų plotų, kaip tai darė ir tebedaro kitos tautos, net gretimi kaimynai. Lietuvis kruvinai gynė savo žemės lopą, kurį buvo apstatęs kryžiais, koplytėlėmis ir rūpintojėliais. Kai kas dabar norėtų lietuviškus kryžius ir koplytėles laikyti tiktai liaudies meno paminklais. Juose ieško anos žilos senovės, kai kryžiai dar šlamėjo girioje šimtamečiais ąžuolais. Bet toksai ieškojimas praeina užmerktom akim pro lietuvio krikščioniškąją sielą, jo ilgėjimąsi Dievo, kurį jisai iš medžio drožinėjo žemiškom pakelėm saugoti ir kurį siekė savo malda ir giliu atodūsiu. Rūpintojėliu lietuvis išsakė tai, ką Mikalojus K. Čiurlionis pasakė apie marių siūbavimą: "Jame girdi tartum religišką ilgėjimąsi ir nežemišką nuliūdimą". Tai primena mums ir šv. Augustino atdūsį Viduržemio pamarėje: "Mano siela liūsta. Viešpatie, iki Tavyje atras savo atilsį".

     Kai kam gali rodytis, kad ramstymasis Dievu tėra atskiro žmogaus, jo sąžinės reikalas. Tai gali rūpėti Bažnyčiai, o tautom ir valstybėm nebūtina. Joms pakanka atsiremti mokslu, kultūra, tautinėm tradicijom, ūkine stiprybe. Visi tie dalykai geri ir reikalingi, net ir karinė stiprybė, bet jie visi pasidaro sausi žagarai žmogaus dvasiai, kai netikėjimas tautoje plačiau išsilieja. Ateizmo srautas tada sunkiasi j kiekvieną žmogų. Jis savo dvasia glėbsta. Kartu silpsta visa tauta, kuri savo šaknis turi atskiro žmogaus širdyje, nes tos šaknys "ima džiūti" — įspėja Šv. Raštas.

     Kas nenorėtų tuo patikėti, gali įsitikinti iš gyvenimo patirties. Ji parodys, kad, nykstant tautoje tikėjimui, ima joje atsileisti bendruomeniniai ryšiai. Tauta, kaip bendruomenė, pradeda krikti, nes ji susiskaldo pačiu esminiu žmogui klausimu: kam jis yra ir kam yra jo tauta, kur jį veda ir ko ji siekia? Kai tautos siekimai nulinksta nuo Dievo, tikinčiam žmogui nebelieka savo tautoje užuovėjos ir atgaivos dvasiai. Jis skaudžiai tai išgyvena, užsidarydamas savyje arba pakildamas kovai, kuri, tautai neneša gero. Tai galima matyti dabar rusų tautoje. Ten nebe vienas gyvena uždarą ir baimės bei pagiežos pritvinusi gyvenimą. Žmonės išlaikomi krūvoje tiktai išviršinės tvarkos, it malkų pagaliai, sukrauti į rietuves. Jose jie džiūsta ir dūla, kol bus kada apimti ugnies — pritvinusios neapykantos, kurios prasiveržimo ir šėlsmo negalima linkėti jokiai tautai. Bet joms tai ateina pagal Izaijo žodžius: "Jūs pametėte savo Viešpatį, kurie keliate puotą laimės dievaičiui. Aš jus suskaitysiu kalaviju, ir visi krisite žudynėse". Tautos suskilimas Dievo klausimu veda į tas tarpusavio žudynes, nes pačių žmonių rankomis Dievas išvarto stabus ir apvalo pamatus sugriautiems altoriams.

     Kas pranašo Izaijo yra pasakyta apie laimės dievaitį, vardu Gadą, yra gana būdinga bolševizmui. Jis daugiausia kalba apie žemiškąją laimę, atremtą į medžiaginę kultūrą, kurią Stalinas yra pavadinęs "aukščiausiu žmogaus siekiniu ir jo gyvenimo viršūne". Tai vienintelis bolševikų siekimas, neapdengtas apgaulės. Jie nuoširdžiai tiki žemiškąja palaima ir visas savo pastangas lenkia jai priartinti, nors dabartinėje negerovėje žūsta milijonai. Žmonėm sakoma, kad tos jų

Algimantas Kezys, S. J., studijuodamas teologiją, domisi ir fotografijos menu. Jo nuotraukomis buvo iliustruoti keli “L. L.” numeriai.

aukos atnešiančios gero, nes dideli dalykai nepasiekiami per metus ar dešimtį metų. Taip rusų tautoje palaikoma viltis, kaip alkano įsitikinimas, kad jis gausiąs tą kepsnį, kurio tiktai kvapsnį užuodžia...

     Amerikiečiai yra gerokai priartėję prie tos žemiškos gerovės. Bolševikai godžiai jos pavydi ir tariasi aplenksią. Tiktai lenktynės eina iš atvirkščio galo, negu paprastai galvojama. Amerikinė gerovė, vadinama "prosperity", kai kam yra apsukusi galvas ir užtemdžiusi akis: jie bėga link bolževizmo savo praktiškuoju ateizmu, atitokimu nuo aukštesniųjų žmogaus idealų. Amerikos vyskupai tai pastebėjo paskutiniame savo rašte. Mes galime tai pastebėti savo aplinkoje, kur po vienu stogu susieina nekenčiamas bolševizmas kaip sistema, bet išpažįstamas gyvenimo praktika — tokia pat ateistine laikysena. Tai mūsų laikų nelaimė, nelaimė išaugusi iš nukrikš-čionėjusios dvasios.

     Aš norėčiau tą nelaimę pavaizduoti vienu Mikalojaus K. Čiurlionio paveikslu. Paveikslo viduryje regime į kupetą suaugusius kiparisus, arba tikriau — Dzūkijos smėlynų kadugius, ėglius. Kraštuose jie keroja eilėmis, vis žemesni ir žemesni, sudarydami it kokius kupstus. Tai ir viskas. Tik nuo paveikslo atsitraukus, iš jo šmėkšteli tamsi žmogysta. Jos viršugalvis lenda iš už horizonto, o milžiniškos krumplėtos saujos kabinasi nagais į žemę. Tas baidas lindi toje vietoje, kur turėtų tekėti saulė. Jis saulę užstoja ir ją atstoja. Iš rytų, iš dykumų platumos, iš stepių kyla vaiduoklis, įsikabinęs dantimis į visą žemės kamuolį. Nereikia aiškinti, ką šiandien mums toji pabaisa simbolizuoja.

     Aną paveikslą Mikalojus K. Čiurlionis piešė Vilniaus seimo laikais

Kęstutis Trimakas, S. J., žadas dar daugiau rašyti įdomiais ir aktualiais teologiniais klausimais.

(1905), kada per visą Rusiją ir Lietuvą vilnijo pirmoji rusų revoliucija. Jau tada sklido ir antrosios, bolševikinės, revoliucijos šūksniai. Istorijon žygiavo žmogus su kai kuriom pribrendusiom ir būtinom reformom, prasiveržusiom revoliuciniu sraumeniu, bet jisai su savim nešė ir daug pikto. Jeigu pikto ir gero pažinimas eina kartu su žmogumi per visą istoriją, tai naujaisiais amžiais piktas prisiėmė tokį pavidalą, kad jis sugundo ne tiktai skurdžias nemokytas mases, bet patraukia ir tariamus šviesius protus. Vienus masina duonos ir laimės pažadais, kitus — pažangios kultūros žadiniais. Bet vieni ketinimai pasibaigia akmenine duona, o kiti — pikto pagarbinimu.

     Tokių gundymų kalnas minimas Evangelijoje. Tačiau jisai tebestovi mūsų gyvenime, nes Evangelija yra gyvenimas.

     Deja, mūsų laikais Kristaus religija, kaip pastebi kun. Friedrichas Klehkas, S. J., "nebėra viešojo gyvenimo centre, o jo pakraščiuose", ir dėl to "visa atnaujinti Kristuje" (alle Dinge in Christus zuerneuern) yra tiek pat aktualu, kaip ir šv. Povilo laikais. Bet šiuo atžvilgiu vienoks ar kitoks apsisprendimas geriausias yra jaunais metais, kurie yra palankūs idealiems nusiteikimams. Veržli ir atvira gėriui jaunystė prasilaužia pro gyvenimo rutiną ir neša jam naują judėjimą. Kada jis prasiskleidžia visoje tautoje, padaro ją kilnios, gajos ir stiprios dvasios tautą, kuri pajėgia "laužti ko protas nepajėgia ir siekti, ko vyzdys neužgriebia". Tai yra taip pat Adomo Mickevičiaus žodžiai. Jais išreiškiamas tautos pajėgumas siekti didelių, visuotinai reikšmingų idėjų ir jomis save įturtinti.

*  *  *

     Mielas Tėve, aš būsiu pasakęs "ką nors trumpai". Aš norėjau pasakyti, kad Jūsų redaguojami "Laiškai Lietuviams" visą dešimtį metų stiprino ir tebestiprina tremties lietuvių dvasią, kad ji būtų tauri, giliai krikščioniška ir karštai lietuviška. Ir kada anoji pabaisa iš mūsų tėvynės pradings, kad tos stiprios dvasios lietuviai, ypač augąs jaunimas, padėtų lietuvių tautoje atstatyti griaunamus Dievo altorius, kuriais laikosi visos mūsų tautos stiprybė.

Geriausios sėkmės Jūsų kilniam darbui!