AGNĖ KIŽIENĖ
(“Laiškų Lietuviams” konkurse premijuotas straipsnis)
ASIKEITUSI socialinė ir ekonominė gyvenimo santvarka per eilę metų, atrodo, vis daugiau įneša pasikeitimų ir į šeimų gyvenimą. Šeimos nariai nustojo kreipti dėmesį į jiems paties Kūrėjo įdiegtas pareigas bei teises, tuo sukeldami įvairias šeimos problemas, privedančias prie šeimų iširimo. Jeigu, sociologų teigimu, šiuo laiku viena iš trijų šeimų šiame krašte baigiasi skyrybomis, tai, be abejo, verčia susirūpinti ir ieškoti darnaus sugyvenimo kliūčių, kad būtų galima jas šalinti. Ypač skaudu dėl to, kad ši liga jau suspėjo paliesti ir ne vieną lietuvišką šeimą. Jau 1948 m. gegužės mėn. 7 d. Amerikos teisininkų sąjunga savo konferencijoje, svarstydama šeimos klausimus, priėjo išvados, kad šeimos daugiausia pakrinka dėl vyro ir žmonos ar kurio nors vieno jų charakterio trūkumų, tų neigiamų būdo savybių, kurių jie neįstengia taisyti. Šiuo kartu gal reikėtų paliesti vieną šeimos narį — žmoną, ir panagrinėti bent porą jos charakteryje pasitaikančių negerovių, kartu iškeliant teigiamas savybes, kuriomis tos negerovės šalinamos.
Kai kurios modernios moterys, ypač šiame krašte, nenori suprasti, kad "vyras yra šeimos galva, moteris — širdis". Laikydama vyrą autoritetu, žmona mano pažeidžianti savo teises, skaito save lyg žemesne, net verge. Prisiklausiusi klaidingų moters "išlaisvinimo" (emancipacijos) teorijų, ji stengiasi vyro vadovavimą paneigti, tuo pačiu pasipriešindama Kūrėjo nustatytai tvarkai, taip tiksliai perduotai Šv. Povilo laiške efeziečiams:
"Vyras — moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva. Bet kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna visame pasidavusios savo vyrams" (Efez. 5, 23-24). Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje "Arcanum divinae Sapientiae" tai paryškina sakydamas: "Vyras yra šeimoje pirmaująs ir moters galva. Šita tačiau, kadangi yra kūnas iš jo kūno ir kaulų, turi vyrui pasivesti ir jojo klausyti, bet ne kaip tarnaitė, o kaip jojo draugė. Tasai gi klusnumas turi būti ir garbingas, ir žmogui priimtinas. Kaip įsakančioji, taip ir klausančioji pusė turi vykdyti savo pareigas, nuolat vadovaujantis dieviškąja meile, nes juk viena pusė pavaduoja Kristų, kita — Bažnyčią".
Iš čia matyti, jog niekas nereikalauja, kad moterys aklai paklustų vyrams, niekas joms nedraudžia padiskutuoti vieną ar kitą šeimoje iškilusį klausimą, niekas nevaržo pareikšti savo nuomonę, tačiau, kada aplinkybės reikalauja galutinio sprendimo ir kada vyro ir žmonos nuomonės nesutampa, jei tai nepažeidžia mūsų krikščioniškųjų įsitikinimų ir Kristaus nustatytų dorovės dėsnių, moteris turėtų nusileisti. Norėjimas parodyti savo "aš", "pastatyti ant savo", nesiskaitant su vyro nuomone, to, kurį jau pati prigimtis ir dieviškieji įstatymai parinko būti šeimos autoritetu ir jos interesų sprendėju, dažnai veda prie šeimos pakrikimo. Moteris savo nuolankumu jausdamasi pažeidusi savo išdidumą, sunkiai supranta, kad tas išdidumas dažnai gali pažeisti vyro-žmonos sugyvenimo darnumą. Nuolankumas, tačiau, moterystės ryšius gali tik sustiprinti ir moterį vyro akyse dar daugiau iškelti.
"Ar jūs norite būti tikrai dideliais? Tai pradėkite nuo nuolankumo. Ar norite pastatyti aukštus mūrus? Tai visų pirma mąstykite apie nusižeminimo pamatus" (Šv. Augustinas).
Arba vėl:
"Puikybė angelus pavertė velniais, nuolankumas žmones paverčia angelais".
Teko nugirsti vienos poros pasikalbėjimą. Vyras pakviečia žmoną vakare nueiti į kiną ir pasako kokį filmą jis norėtų pamatyti. Žmona tuoj pat pareiškia savo "veto", nes ji norinti pamatyti visai kitą filmą ir, jei vyras neisiąs ten, kur ji pageidaujanti, ji visai neisianti. Gal atrodo smulkmena, tačiau iš smulkmenų susideda visas gyvenimas. Stambios, šakotos problemos ir jų sprendimas iškyla rečiau, o smulkūs, menki reikalai sutinkami kasdienos gyvenime. Ši moteris galėjo pasakyti švelniai ir gražiai, kad ji pageidautų pamatyti visai kitą filmą, tačiau juk jai nesudarytų didelio skirtumo nuėjus ten, kur vyrui įdomiau. Po švelnaus ir gražaus susitarimo ji nė nepastebės, kad jos vyras, jei jau ne šį kartą, tai kitą, sudarys sąlygas jos norus patenkinti. O jei tai ir neįvyktų, argi iš to reikėtų daryti tragediją, rodyti užsispyrimus?
Dažnai iš smulkmenų šeimoje kyla didžiausi barniai ir piktumai. O supykusi moteris tikrai nustoja savo įgimto moteriškumo. Štai kaip piktą moterį vaizduoja Šv. Raštas (Senasis Testamentas) savo Pamokymuose:
"Nėra piktesnės galvos už angies galvą, ir nėra pykčio, kurs perviršytų moters pyktį. Geriau pasilikti su liūtu ir slibinu, kaip gyventi su pikta moterimi. Moters piktumas pakeičia jos išvaizdą ir daro jos veidą tamsų kaip lokio, taip, kad ji išrodo lyg maišas" (Ekli. 25, 22-24).
Arba vėl:
"Pikta moteris, kaip jaučių jungas, kurs šen ir ten juda; kas ją laiko, lygus tam, kurs nutveria kurklį" (Ekli.26,10).
Jeigu nuolankumu tramdomas užsispyrimas, kantrumu visas ydas ir pyktį galima numalšinti. Kantrybė negali iš viso leisti pykčiui užsižiebti. Ir neturėtų žmona dejuoti, kad to kantrumo iš jos ypatingai šeimoje tikrai daugiau reikalaujama. Juk "kantrumu maldomas kunigaikštis, ir švelnus liežuvis laižo kas kieta" (Pat. 25, 15). Kun. Leonas Kinsella, šešerius metus dirbęs Čikagos Arkivyskupijos šeimų skyrybų teisme kaip vienas iš teisėjų, buvo pakviestas pakalbėti jaunoms mergaitėms apie idealios žmonos savybes. Turėdamas daug patyrimo šeimų problemų sprendime, dar pakalbėjęs su visa eile, jo nuomone, suprantančių savo pareigas žmonų, patvirtino, kad viena iš svarbiausių žmonos dorybių turėtų būti kantrumas. O. Milašius rašė, kad "kantrybė — tai ne sielvartas, ji — meilė". Tai nereiškia, kad mylint nereikia kentėti, bet su meile priimtas sielvartas pakeičia jo esmę.
Šeimos kelias — tai ne lengvatų kelias, tai kelias, reikalaująs ne tik kantrybės ir nuolankumo, bet kančios ir aukos. Kažin ar įmanoma rasti šeimą, kuri, vykdydama jai skirtas pareigas, išvengtų aukos? Moteris, kuriai pasiaukojimas yra svetimas, veltui tampa žmona ir motina. Tačiau pasiaukojimas, nuolankumas, kentėjimas, persunkti meile, lengviau pasiekiami.
O "meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalingai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia" (Kor. 13, 4-7).
Kiek daug žmonai tenka pakelti tada, kai jos vyro žiaurumas žeidžia ją diena iš dienos ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai. Čia jau ji viena savo jėgomis nieko negalėtų padaryti, bet kada jos kančia ir auka, kada jos meilė laikosi tikėjimo, kaip anas voratinklis virš jo besidriekiančio siūlo, tada ji sugeba savo širdyje skausmo įrėžtą tuštumą pripildyti, lyg ta sužeista jūrų sraigė, kuri savo žaizdą užtaiso perlu. Poetai, rašytojai, filosofai aprašo, apdainuoja moteris kaip gražiausius Dievo kūrinius, kurias kaip tik puošia šis įdiegtas sugebėjimas daug ką pakelti, aukotis, nusileisti. Jie džiaugiasi, kad moterims Aukščiausiojo duota jėga kitus suprasti, atjausti, paguosti, kad jų švelnumas, Šv. Rašto žodžiais tariant, prilygsta "mylimiausiai stirnai ir meilingiausiam oželiui" (Pat. 5, 19). Taigi, moterys neturėtų teisės šias visas gražias savybes prarasti, reikalaudamos klaidingos lygybės su vyrais, mėgindamos pasidaryti panašiomis net savo išvaizda į juos.
Viešpats, kurdamas pasaulį ir žmones jame, nerūšiavo, kuris bus aukštesnis, kuris žemesnis. Jis tik kiekvieną padarė skirtingu ir paskyrė skirtingą misiją žemėje. Tai suprasdama moteris turėtų ugdyti ir puoselėti savyje tas savybes, kurios tik jai priklauso, kad vėl būtų grąžintas į šeimas ir gyvenimą tikrasis moteriškumas ir pripažintas jo kilnumas, be kurio net kultūra praranda grožį, persisunkia materializmu, darosi nepadori. Tik ten, "kur vyras didžiaprotis, o moteris kilniaširdė — turim didžiąją gyvenimo harmoniją" (A. Sušinskas).