* * *
SONĖ TOMARIENĖ
(“Laiškų Lietuviams” konkurse premijuota novelė)
OKIA aš laiminga! Vytas Bernotas, mūsų gimnazijos beisbolo žvaigždė, ir aš susitarėme būti nuolatiniai draugai, "to go steady" kaip amerikiečiai sako. Kai jis, aukštas, gražus, nušvitęs stovėjo scenoje, gavęs trečiąją garbės raidę už beisbolą, šalia dviejų, pirmiau duotųjų už futbolą ir golfą, mano širdis suplazdėjo pasididžiavimu ir meile. Kartu su visa gimnazija smarkiai jam plojau, o šalia sėdinčios draugės su pavydu ir pagarba žiūrėjo į tvaskantį ant mano piršto jo klasės žiedą, tik vakar dovanotą. Maniau, kad laimingesnės nėra ne tik gimnazijoje, bet ir visame pasauly.
Kai pasigyriau tėvams, jie džiaugėsi Vyto garbe, bet nepritarė nuolatinei draugystei. Mama tuojau prisiminė Algį, Vyto vyresnįjį brolį, dabar kariuomenėje. Tai bent esąs rimtas berniukas. O Vytas — vėjo botagėlis. Net supykau už tokį palyginimą. Kas
Algis prieš Vytą? Algis — nedailus, nekalbus, menkas šokėjas. Vytas — smarkus, daugiakalbis, visados linksmutis. Algis — tik pilkas debesėlis šalia Vyto, skaisčios saulės.
— Ką mama turi prieš Vytą? — tariau. — Jis tos pačios tavo geriausios draugės Bronės sūnus, kaip ir Algis. Užsitarnavo net tris garbės raides ir laimėjo universiteto stipendiją!
— Nepastovi ta stipendija, paremta vien sportu, — atsiliepė tėvas. — Vytas — menkas mokinys, nors puikus sportininkas.
— Ir puikiausias sportininkas ir geriausias šokėjas! Šokant nešiote nešioja! Jūs tik ieškote priekabių.
Mes nepeikiame Vyto, — tarė mama. — Mums tik nepatinka tas "going steady". Pačioje jaunystėje nori akis užsirišti, kitų nebematyti. Per anksti, Laimute.
— Visai ne anksti. Kitos eina "steady" jau nuo trylikos metų. O aš greit baigiu gimnaziją ir septynioliktus.
— Tai jau tikra senutė, — šyptelėjo tėvas. — Bet kadangi ne labai biauri, mat, nusidavusi į mane, tai nepritrūks garbintojų ir lydėtojų į šokius.
Mišių liturgijoje yra vartojamas dvejopas laiminimas: žengnojant arba uždedant ištiestas rankas.
— Ačiū už tokius lydėtojus! Lauk prie telefono, kol kas pasigailėjęs pakvies. Neturi savojo — išves koks nuo visų atlikęs, šokti nemokąs. Tik gėdą darys, visaip tampydamas. Toks jau čia paprotys, visi poromis. Argi jūs norite, kad atstumčiau Vytą?
Tėvai susižvalgė. Mama tyliau tarė:
— Draugavimui su Vytu mes nesipriešiname. Bet kam tik su juo vienu? Susitark su juo eiti savaitgaliais, o kitomis dienomis eik su kitais.
— Ką, mama, kalbi! — pasibaisėjau. — Savo draugui visados turi būti ištikima.
— Ištikimybė — pagirtina dorybė, — vėl šyptelėjo tėvas. — Bet kam save dabar varžyti? Paspėsi susipančioti ištekėdama. Dabar tavo jaunystė, tai palaidok kaip paukštelis, pasižiūrėk ir vieno ir kito. Tik radusi tikrąjį — žadėk ištikimybę.
Aš žinojau jau radusi tokį. Bet tėvams to nesisakiau. Jie nei patys to neklausė. Tėvais skųstis negaliu: jie man švelnūs, įkyriais klausimais nesiveržia į mano širdies paslaptis, nors nuvokia, kodėl taip smarkiai tą draugystę ginu. Nepasakiau ir to, kad mano vienaklasė Regina jau seniai aplink Vytą sukasi, ir kad aš ligi pat vakar nebuvau tikra, kad Vyto žiedas neklius jai. Ji ir gražesnė už mane, ir geresnė sportininkė, ir visados puiki, linksma. Nekartą mano širdį badė pavydas, kai, skambiai juokdamasi, ji žiūrėdavo Vytui tiesiai į akis, purtindama spindinčius plaukus.
— Dar esi jauna, dar nežinai nei savo širdies, nei kas ta meilė, — nepasidavė ir mama. — Tau akys aptemo nuo jo garbės spindulių. Tau smagu, kai mokyklos didvyris tave vieną skraidina kaip drugelį po salę, kai visos mergaitės su pavydu judu seka. Bet to negana nei draugystei, nei meilei. Judviejų būdai ir palinkimai yra visai priešingi. Vytą su pagaliu reikia varyti prie knygos, o tu jos iš rankų nepaleidi. Jam geriausia pora tai
— Regina.
Net ašaros apšoko, mamai taip taikliai atminus mano skaudžiausiąjq vietą. Jau piktai sušukau:
— Mama moki labai poetiškai kalbėti apie drugelius. Bet aš nesu joks drugelis ir Vytą geriau pažįstu už mamą. Jei draugystė su juo ir būtų pančiai, bet tik šilkiniai, — pridėjau džiaugdamasi, kad ir aš moku taikliai pasakyti.
Ji atsidususi atsakė, kad kada nors užviržės man tie pančiai, nors ir šilkiniai. Aš tik nusijuokiau. Buvau tikra, kad niekados neužviržės.
Taip ir laimėjau tą ginčą.
Dienos bėgo greitai, laimingai. Baigėme gimnaziją, įstojome universitetan. Abu su stipendijomis. Aš pasirinkau chemiją, o Vytas — biznį. Bet mokslu jis nesirūpino. Kadangi ir vėl pasižymėjo beisbole, kaip geriausias komandos metikas, tai tikėjosi per sviedinį diplomą gauti.
Universitete atsirado daug naujų draugų, bet aš visiems griežtai atsisakinėjau, visur eidama tik su vienu Vytu. Draugės kartais užsimindavo mačiusios jį šen ar ten su Regina, kuri, tarnaudama Stenografe įstaigoje, turėjo daugiau laiko išeigoms už mane. Nors skaudino ta Vyto neištikimybė, bet niekaip neišdrįsau jį tiesiai apie tai paklausti.
Kartą po egzaminų išėjome su Vytu į sodą. Buvau labai pavargusi, bet smagi, nes žinojau išlaikiusi. Vytas prisipažino kritęs, bet nerūpestingai numojo ranka:
— Et, pakartosiu kursą, ir viskas. — Ir pradėjo kalbėti apie beisbolą, apie praeitąsias rungtynes... Tada pirmą kartą pastebėjau, kad man jau ima nusibosti tas amžinas beisbolas, tie smulkmeniški kiekvienų rungtynių aptarinėjimai. Jis pastebėjo mano išsiblaškymą ir tuojau prikišo, kad mano mintyse tik chemija, kad kitos mergaitės mano vietoje būtų daug atidesnės jam, kad, pavyzdžiui, Regina...
— Tai, reiškia, tiesa, kad tu su Regina išeidinėji? — užsipuoliau ir aš jį.
— Visai neišeidinėju. Pasitaiko susitikti, nes ji nei vienų mano rungtynių nepraleidžia. Ne taip kaip tu, vis išsisukinėdama egzaminais.
Tylėjau, nebenorėdama minėti tų nelemtų rungtynių, į kurias nenuėjimas pirmu debesiu sujuodavo mūsų draugystės padangėje.
— Regina — sena pažįstama, — tęsė jis. — Tokia beisbolo entuziastė! Atėjo manęs pasveikinti su laimėjimu. Užėjome restoranan, išgėrėme koka kolos už laimėjimą... Nemandagu taip be niekur nieko... Juk tu nepavydi?
Užtikrinau, kad ne. Jis vėl kalbėjo apie savo laimėjimus, dėstė ateities planus. Mokslas nesvarbu. Jis būsiąs profesionalas žaidėjas, uždirbsiąs daugiau už visus profesorius drauge. Beisbolas... Man įkyrėjo tas nuolat jo linksniuojamas žodis. Tik jis ir jo beisbolas. O aš ir mano darbas — jam visai neįdomu. Jis pradėdavo žiovauti, man tik užsiminus chemiją.
— Ta chemija — tik moterų naujiems kvepalams pilstyti... — kartą susijuokė jis.
Tada juokais priėmiau, bet dabar nusmelkė širdį: gal jis juokais tikrą nuomonę pasakė.
Tą naktį ilgai nemigau. Svarsčiau jau ir man aiškiai įmatomus mudviejų skirtumus. Prisiminė tėvo žodžiai apie pančius. Nors keista buvo ir pačiai, bet pajutau, kad jau per daug veržia tie šilkiniai pančiai, ir nutariau juos nutraukti.
Tik išėjo kitaip. Kitą rytą Vytą, einantį skersai gatvę, partrenkė automobilis. Sulaužytas ir sucementuotas ilgai jis gulėjo ligoninėje. Nutraukti draugystę, kai jam bloga, atrodė ne tik nemoteriška, bet tiesiog nežmoniška. Nuslopinau protą, šnibždantį labiau nesusirišti, pasidaviau širdžiai, degančiai užuojauta. Ir sąžinė prikaišiojo, kad buvau savanaudė, neįvertinau jo susižavėjimo tuo gražiu sportu, o dabar... Dabar jau buvo aišku, kad, nors sulaužymai išgis, išvaizdos nepagadinę, bet Vyto beisbolo ateitis buvo nepataisomai sulaužyta: daugiau žaisti jis nebegalės...
Bet Vytas nepalūžo. Metė universitetą, gavo tarnybą biznio įstaigoje ir su užsidegimu pradėjo žaisti golfą. Žaidė su įstaigos draugais, su savo bosu, įsirašė į keletą golfo klubų. Golfas, golfas — dabar jau buvo kas antras jo žodis. Ir mane kalbino mesti studijas. Kas esą iš jų? Tiek metų galvą džiovink, o baigus — algos menkutės. Golfą žaidžiant, bosas išsitaręs, kad jį paaukštinsią tarnyboje, duosią net sekretorę.
— Mesk tą chemiją ir eik pas mane sekretoriauti! — gundė jis.
Kai aš nei juokais nei rimtai nesutikau, jis mane iškvailino, ir vėl truputį apsipykom. Bet aš atsiprašiau, ir vėl susitaikėm. Vėl mūsų draugystė plaukė tolyn.
Vasaros atostogoms prasidėjus, grįžo iš kariuomenės Algis. Kariuomenėje jis buvo baigęs universitetą ir po atostogų turėjo pažadėtą darbą vienoje chemijos laboratorijoje. Iš pat pirmo susitikimo turėjome tiek bendros kalbos, kad net Vytas juokais jį barė nevilioti jo mergaitės. Vėliau vis dažniau Algio automobilis sustodavo prie mūsų durų — vežtis mūsų į paežerį, į lietuvišką gegužinę... O kartais veždavosi ir mane vieną: Vytas išvažiavęs žaisti golfo, palikęs jam globoti savo mergaitę...
Į mano buitį Algis atnešė naujo oro. Jo mintys ir būdas dvelkė tokiu gaivumu ir jėga, domėjimusi gyvenimu ir žmonėmis, kad dar labiau ėmiau bodėtis Vytu. Vytas atrodė lyg nevėdintas kambarys, o Algis — lyg saulėtas laukas, kur kas žvilgsnis vis kas naujo. Visai atviromis akimis, žingsnis po žingsnio, pamilau Algį. Atrodė, kad ir jis man neabejingas. Dabar tik galvojau, kaip, neužgaunant Vyto, nutraukti draugystės prižadus. Suradau jau seniai nebemūvimą jo žiedą ir tik laukiau progos atiduoti.
Progą jis pats man davė. Vienoje gegužinėje, nusivedęs toliau į pavėsį, tarė:
— Laimute, reiktų kartą baigti mūsų draugystę. Jau ir tėvai prikaišioja, o vakar ir Algis išbarė, kad tave taip ilgai be tikslo vedžiojuosi.
Išbarė! Reiškia, jam rūpiu. Apsidžiaugiau, kad taip lengvai, be jokio aiškinimosi, būsiu vėl laisva. Laisva! Dabar supratau to žodžio pilną prasmę jaunai mergaitei. Bet Vytas mano nušvitimą visai kitaip išsiaiškino. Apkabinęs mane, jis sušnibždėjo:
— Laimute mano! Kada važiuosime pirkti žiedų?
Perkūnu pritrenkė mane tie žodžiai. Susivaldžiusi tariau:
Pagrindinė ir esmingiausioji Mišių dalis yra konsekracija, kai, kunigui tariant paties Kristaus paskutinės vakarienės metu ištartus žodžius, duona ir vynas pavirsta Kristaus kūnu ir krauju. Tuoj po to kunigas pakelia ir žmonėms parodo Kristų, esantį duonos ir vyno pavidaluose.
— Mes jau nebe vaikai, Vytai. Tokį svarbų žingsnį reikia gerai apgalvoti.
— Kokio dar tau galvojimo reikia? — supyko jis. — Ar negana prigalvojai per šiuos dvejus metus? Ir mano mama labai džiaugiasi.
— Negaliu tekėti nemylėdama.
— Iki šiol mylėjai!
— Tai buvo vaikiška meilė. Vedyboms reikia ko daugiau.
— Aš uždirbu gerai. Greit pakels algą.
— Ne apie algą kalbu.
— Gerai, — jis aprimo. — Pagalvok. Suprask, kad tokios ilgos draugystės negalima taip sau nusviesti, kadangi tau staiga toks kaprizas užėjo.
Gaila man buvo jo. Žiūrėdama į jo neramias akis, į drebančias lūpas, aš norėjau, kaip paprastai, vėl pasakyti: "Mano kaltė, tegu būna kaip nori." Bet širdis purtėsi.
— Aš jau daug apie tai galvojau.
— Tai eisi už manęs?
— Ne, Vytai, ne. Niekados.
— Tu nedora, nerimta mergaitė! Tu mane visą laiką už nosies vedžiojai. Tau nesvarbi mano meilė! Tau tik reikėjo nuolatinio šokėjo ir linksmintojo! Daugiau tavęs nei matyti nebenoriu.
Jam pašokus ir nubėgus, aš ilgai dar sėdėjau žolyne galvodama.
Kitą dieną mama prasitarė tėvui, kad sekmadienį, nors buvo sutarta, bet su Bernotais į paežerį nebevažiuosime. Susiginčijusi truputį su Brone. Ji pyksta, kad Laima nutraukė draugystę su Vytu.
— Seniai taip reikėjo, — tarė tėvas.
—Pasakė, kad nei manęs, nei mūsiškių daugiau nei matyti nebenorinti, — tyliai tęsė mama. Buvo matyti, kad skaudus jai tas mylimos draugės pyktis. Ir priežastis buvau aš! Nutariau paskambinti Bernotams. Atsiliepė pats Vytas.
— Norėjau su tavim, Vytai, pasiaiškinti.
— A, prisipažįsti klydusi?
— Ne. Ką pasakiau, pasilieka. Tik noriu, kad nepyktumėte.
Jis keletą sekundžių patylėjo.
— Ko čia pykti? Ne tu viena graži mergaitė pasauly. Varna nuo mieto, kita į vietą, kaip mama sako.
— Tai noriu pasikalbėti su tavo mama.
— Mama jau sakė tavo mamai, kad nebenorime draugystės su tokiais nepastoviais žmonėmis, kaip jūs.
— Bet negalite kaltinti visų...
Jis nebeklausė ir meste numetė ragelį.
Tą naktį iki vėlumos rašiau Bernotienei laišką. Išaiškinau visą draugystės su Vytu istoriją nuo pradžios iki galo. Gailėjausi savo aklumo. Prašiau ir toliau draugauti su mama, žadėdama pati jai po kojomis nesimaišyti. Visą širdį sudėjau į tą laišką, nes mylėjau Bernotus, kaip antruosius tėvus. Žinoma, apie meilę Algiui neišsidaviau. Skaudu buvo ir pamanyti, kad ir jis gal mane niekina.
Atsakymo į tą laišką nesulaukiau. Sekmadienį tėvai išvažiavo į mišką su kitais draugais. Aš pasilikau namie. Širdį baisiai gėlė. Nerimo varinėjama, vaikštinėjau iš kambario į kambarį, nerasdama sau vietos. Algis turėjo už poros dienų išvažiuoti. Dabar, kai nutrūko mūsų susiėjimai, kai ant namų tamsiu debesiu pakibo nesantaika, dabar tik supratau, koks jis man brangus.
Pro langą švystelėjo lėtai važiuojąs naujas automobilis. Jame Vytas. Šalia — linksma, išsipuošusi Regina. Žvilgtelėjęs į mūsų langus, jis dar sulėtino ir, dešine apkabinęs jos pečius, priglaudė prie savęs. Man pasidarė truputį geriau. Nemirs iš širdgėlos be manęs, pasijuokiau pati sau. Bet man lengviau nebus. Per savo sekiojimą kvailais papročiais, per neryžtingumą, per aklumą amžinai netekau Algio...
Mintis pertraukė durų skambutis.
Tarpdury stovėjo — Algis.
— Ar nekviesi nei vidun? — nusišypsojo jis į mano sumišimą. Be žodžių linktelėjau.
— Nemanyk, kad mes visi tokie karštuoliai, kaip Vytas su mama, — tęsė jis sėsdamasis. — Ir mama jau perdegė. Nuo tavo laiško jos širdis atsileido. Moki įtikinėti.
Padėkojau jam. Valandėlę sėdėjom tylomis.
— Atėjau atsisveikinti. Tik prieš išvažiuojant norėjau žinoti vieną dalyką. Gražiai ir atvirai viską mamai savo laiške išaiškinai. Tik paties svarbiausio neparašei: kodėl taip staiga "praregėjai", kaip rašai?
— Nes myliu kitą... — pati nepasijutau ištarusi. Suspaudė širdį, ir pribėgau prie lango, kad nepamatytų mano skausmo. "Taip staiga..." Reiškia, ir jis tiki, kad aš nepastovi, ir mano meile tik pasijuoktų...
Vėl buvo tyla. Paskui jis prabilo ramiu, tyliu balsu:
— Kam taip tragiškai, Laimute? Meilė atėjo — tai reikia džiaugtis. Tikra meilė — didžiausioji dangaus dovana. Laimė, apie kurią visi svajoja...
— Ta. laimė ne man, — atsidusau.
— Ji man tik amžina kančia, nes jis nemyli manęs.
— Nemyli, — aidu atsidūsta ir jis.
— Kaip negera mums visiems. Vytas pražiopsojo, aš pasivėlinau, o jis — nemyli...
Kodėl jis pasakė "pasivėlinau"? Aš atsisukau: Algis sėdėjo ramus, bet liūdnas, kaip niekados. Akyse nebuvo pykčio, nei paniekos, tik gailestis. Taip žiūri tik mylintieji, sušnibždėjo man viltis.
— Pasivėlinai? Kodėl?
— Nes tu myli kitą. O aš — tave.
— Bet, Algi, tas kitas tai — tu... — Juokdamasi ir verkdama, pati nežinau kaip atsiradau jo glėby. Viską išsiaiškinom. Ir savo meilę ir netikrumą, susidėjusį dėl tos susipynusios draugystės su Vytu. Apie ateitį dar nekalbėjom. Bet žinojom, kad ji bus mudviem bendra.
Žiūrėdama į spindintį Algio veidą, į jo švelnias akis, prisiminiau, kad kadaise maniau jį nedailų, pilku debesiu lyginau prie Vyto - saulės... Bet ta saulė pasirodė besanti tik šaltas mėnulis... Buvau laiminga, kad mano širdis praregėjo, kad įžvelgė už tariamojo debesies tikrosios meilės vertąjį žmogų.