A. KEZYS, S. J.

PIE šveicarų karį Arnoldą Wikelriedą yra pasakojamas toks atsitikimas.

     Kai į Šveicariją įsibrovė Austrijos kunigaikštis Leopoldas su savo galinga kariuomene, vos tūkstantis silpnai ginkluotų ir be kariško lavinimo patrijotų pastojo jam kelią. Arnoldas, matydamas beviltišką šveicarų padėtį, sušuko savo draugams: "Paskui mane! Aš praskinsiu praėjimą pro tas ietis!" Tai taręs, pasileido pirmyn. Dvylika iečių susmigo į jo kūną. Bet kol austrai spėjo ištraukti savo ietis iš Arnoldo kūno, drąsūs šveicarai įbėgo pro plyšį ir puolė priešą iš vidaus. Austrai sumišo ir buvo šveicarų visai išblaškyti. Po kovos nugalėtojai rado iečių subadytą Arnoldo kūną. Tai buvo didvyrio kūnas, kurio heroiška mirtis laimėjo tautai laisvę.

     Prieš du tūkstančiu metų gyveno kitas didvyris. Jo vardas buvo Jėzus Kristus. Jis atėjo į žemę suteikti visai žmonijai dvasinę laisvę. Vykdydamas savo dieviškąją misiją, Jis žuvo nuo priešų rankos — Pontijus Pilotas, Romėnų prokuratorius, nuteisė Jį mirti ant kryžiaus. Ši mirtis pakeitė istorijos veidą, nes pagal dieviškąjį sutvarkymą ji tapo žmogaus sielos išlaisvinimo kaina. Kristus mirė, kad mes turėtume gyvenimą, ir turėtume jo apsčiau.

     Kristaus Auka buvo vienkartinė. Kartą miręs, Jis daugiau nemiršta. Bet tos Aukos atnaujinimas nekruvinu būdu vyksta kiekvieną dieną ant tūkstančių pasaulio altorių. Tai yra šv. Mišios. Jose minime didįjį Kristaus žygį ir aukojame Jo Kančios nuopelnus, pačiam Kristui stebuklingu būdu asmeniškai dalyvaujant kiekviename tokiame aukojime.

     Pirmą kartą šv. Mišias atlaikė pats Kristus savo Kančios išvakarėse. Tą vakarą, dalyvaujant visiems apaštalams, Jis įsteigė savo mirties minėjimą. Sėdėdamas už stalo, Kristus ėmė duonos, dėkojo, laužė ir davė savo mokytiniams, sakydamas: "Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas". Paėmęs taurę, dėkojo ir vėl jiems davė, tardamas: "Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas naujosios sandoros, kuris bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti" (Mt. 26, 26-28). Šiais žodžiais Kristus įsteigė savo Aukos ritualą ir liepė dar ne viską tada suprantantiems apaštalams jį kartoti Jo atminimui.

     Pagiedojęs padėkos giesmę, Kristus išėjo su apaštalais į Alyvų darželį, ir ten prasidėjo žiaurioji atpirkimo drama, kurios metu dieviškasis Didvyris paguldė savo gyvybę už žmogaus sielos laisvę. Nors tik penktadienį įvyko Aukos kulminacija, bet Kristus, žinodamas, kas turi įvykti, jau ketvirtadienį padaro savo kūno ir kraujo aukojimą: imkite ir valgykite, imkite ir gerkite. Savo Kančios išvakarėse Jis praliejo kraują savo sieloje ir aukoja jį už žmogaus nuodėmes. Todėl Paskutinės Vakarienės auka buvo tikra auka. Ji buvo ta pati kaip ir kryžiaus, tik tas skirtumas, kad kryžiaus auka įvyko su kraujo praliejimu, o ketvirtadienio pasiaukojimas — be kraujo praliejimo.

     Šv. Mišios yra Paskutinės Vakarienės aukos kartojimas: "Tai darykite man atminti". Šv. Mišių metu tad ir darome "tai", ką darė Kristus Paskutinės Vakarienės salėje. Stovėdamas prie altoriaus, kunigas ima duoną, laimina ją, dėkoja, taria žodžius, kuriuos Kristus tada tarė ir duoda tikintiesiems juos valgyti. Jis taip pat ima taurę, dėkoja, laimina ir geria iš jos, kaip Kristus tada gėrė. Ir kada tik šis šventasis ritualas yra kartojamas, visada jis yra daromas "Jam atminti", kaip tai pabrėžia šv. Mišių kanonas: "Todėl, Viešpatie, ir atmindami... to paties Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kaip šventąją Kančią, taip ir iš mirusiųjų prisikėlimą bei garbingąjį į dangų žengimą, aukojame tavo šviesiausiajai Didybei... šventą Ostiją... ir amžinojo išganymo taurę".

     Kada tik stovime prie Kristaus altoriaus, prieš mus atsiveria Paskutinės Vakarienės salė. Altorius tampa šventuoju stalu ir Kalvarijos kryžiumi, kunigas Kristumi, mes patys tais, kuriems dieviškasis Išganytojas sakė: "Imkite ir valgykite". Konsekracijos žodžiai paverčia duoną Kristaus kūnu ir vyną Kristaus krauju, ir įvyksta Paskutinės Vakarienės stebuklas, atnaujindamas Kristaus kančios dramą prieš kurį Kalvarijos vandenys nenustoja gaivinę žemiškąjį pakeleivį net ir po Kristaus mirties.

     Jeigu vadiname šv. Mišių Auką Kristaus kančios minėjimu, turime nepamiršti, kad šis minėjimas yra skirtingas nuo kitų minėjimų. Jeigu šveicarai būtų norėję įamžinti Arnoldo didvyriškumą, jie būtų rengę jo garbei iškilmingus aktus, būtų pastatę paminklą ir pan. Bet šv. Mišiose mes ne tik prisimename kadaise mirusį didvyrį, bet ir žinome savo tikėjimu, kad tas pats Kristus, kuris Piloto laikais mirė ant kryžiaus, po trijų dienų prisikėlė iš mirusiųjų ir, įžengęs į dangų, sėdi dešinėje Dievo Tėvo, dabar ateina į mūsų tarpą ir iš naujo aukojasi už šios kartos išganymą. Šv. Mišios ne tik primena Kristaus mirtį kaip istorinį įvykį, bet ir įgyvendina dieviškąjį stebuklą, per kurį Kristus savo fiziniu buvimu po duonos ir vyno pavidalais iš naujo aukojasi už mus savo Tėvui.

     Visuotinis Tridento susirinkimas šitaip susumuoja katalikiškąją šv. Mišių doktriną. Mišios yra tikra Kristaus Kūno ir Kraujo, Jo sielos ir dievybės auka duonos ir vyno pavidalais. Šv. Mišių metu yra aukojama ta pati auka, kuri buvo paaukota ant kryžiaus, nes yra ta pati aukos dovana ir tas pats kunigas, būtent, Kristus, mūsų Viešpats. Tik tas skirtumas tarp šių dviejų aukų, kad šv. Mišiose Kristus aukojasi nekruvinu būdu, o ant kryžiaus Jis aukojosi kruvinu būdu. Kruvinoji ir nekruvinoji dovana nėra dvi dovanos, bet viena, kuri Viešpaties įsakymu, "tai darykite mano atminimui", kasdien atnaujinama šv. Eucharistijoje.

     Nenuostabu tad, kad šventųjų gyvenimuose užtinkame gilios meilės eucharistiniam Kristui, ypač Jo Aukos atnaujinimui šv. Mišiose. Šv. Jonas Berhmansas, eidamas klausyti šv. Mišių, galvodavo, kad eina į Kalvarijos kalną, kur įvyko kruvinoji Kristaus kančia ir mirtis. Vyskupo Fulton Sheen veikaluose randame tokį išsireiškimą: "Jeigu šventoji Motina ir šv. Jonas, stovėdami šalia kryžiaus, būtų užmerkę akis, kai Viešpats aukojosi už pasaulio nuodėmes, jie būtų gavę tuos pačius dvasinius turtus, kuriuos ir mes galime gauti, dalyvaudami šv. Mišių aukoje. Bet jeigu jų akys būtų buvę atmerktos, tai būtų tik šis skirtumas: jie būtų matę aukojamos aukos kraujo praliejimą, kraujui bėgant iš atvirų žaizdų rankose, kojose ir šone. Šv. Mišiose mes matome šią Auką be kraujo praliejimo".

     Šv. Mišios tad nėra visiškai tas pats, kas ir Kristaus Auka ant kryžiaus. Bet mes gauname tuos pačius nuopelnus, kuriuos būtume gavę, būdami šalia kryžiaus ant Kalvarijos kalno. Šv. Mišios yra Kristaus Aukos ant kryžiaus ištęsimas laike ir dalinimas jos nuopelnų visam Mistiniam Kūnui.