* * *

VANDA FRANKIENĖ

ENI CREATOR skambėjo taip švelniai ir iškilmingai, tarytum būtų iš aukštybių leidęsi žemyn šventųjų balsai. Ir toji mažytė, nublukusiomis sienomis, šv. Patriko bažnytėlė kažkokiu jaukumu bei šventumu pasipuošė. Iš altoriaus žvelgė Viešpaties veidas, pilnas skausmo, atleidimo ir begalinės meilės į jaunuosius, klūpančius prieš Jį.

     Jaunoji — visa baltutėlė, kaip lelija. Iš po jos šydo auksu švietė geltoni plaukai; į Viešpatį buvo nukreiptos žydros jos akys. Jaunasis — gražus, lieknas juodakis, gelsvu veidu, tamsiaplaukis. Visi pabroliai panašūs į jaunąjį: juodbruviai, juodakiai — ir taip kontrastiškai nesideriną prie šviesiaplaukių pamergių.

     Pirmuose suoluose — jaunųjų tėveliai, giminės ir pažįstami. Jaunojo pusėje — visi judrūs, linksmi ir patenkinti. Jaunosios pusėje, pirmame suole, — jos motina. Vargu ar matė kada šios bažnyčios statulos žmogaus veide tiek skausmo, tiek nedalios ir vargo, kiek visa to buvo dabar susikaupę šios motinos veide. Ir jos apdaras: juoda suknelė, juoda skrybėlaitė — lyg tamsi naktis ją apglėbė. Tiktai baltutė orchidėja, prisegta prie krūtinės, atrodė tarsi paklydęs drugelis — užuot nutūpęs ant gyvo žiedo, pateko ant juodo kryžiaus. Nesuvaldomos ašaros rieda iš nuleistų žemyn akių ir malda — skundas kyla prie Viešpaties — ne iš maldaknygės, bet iš sielos gelmių — žmogiškais žodžiais: "Dieve, Aldutė išteka už svetimtaučio — indėnų kilmės amerikiečio ... Mudviejų su Antanu duktė ... Antanas Sibire kankinio mirtimi mirė iš meilės savajam kraštui. Sūnus Algis — partizanas, išsižadėjęs jaunystės džiaugsmų, kovojo ir žuvo už tėvų žemę. O Aldutė — svetimtautį pasirinko. Viešpatie, aš dariau, ką galėjau: aiškinau, prašiau, maldavau — nieko nepadėjo... Pasakė: išeis iš namų, jei neleisiu, nes tokio gero ir kilnaus vyro ji niekados nebesutiksianti gyvenime. Gi Rimas, Kęstutis — savi, lietuviai — tokie geri ir dori. Mėgo jie Aldutę ir norėjo surišti su ja savo gyvenimą. Ji atsisakė. Nesutiko. Dieve, atleisk! Rodos, iš pat mažens auklėjau ją tikybinėj ir tautinėj dvasioj. Ir kokie bus dabar mano dukrelės namai: svetima kalba... O kur mūsų mieli papročiai, mūsų šventės? Arba vėl: kokie bus tie anūkėliai? ... Aldutė sako, kad jie bus lietuviukai. Bet vargu. Aš netikiu ... Tikrasis tikėjimas ir malda ar bus tuose namuose? Bus, turi būti, nes Aldutė giliai tikinti. Ir ji didžiuojasi tuo, kad jis dėl jos perėjo į katalikybę. Viešpatie, tai gerai. Dėl to ir man šviesiau, nes viena paklydusi siela grįžo pas Tave. Jis buvo kažkoks sektantas. Dieve, atleisk man ir suteik mano sielai ramybę, o Aldutei laimę, kuria ji taip tiki ir išsižada visko. Antanėli, Algeli: jei girdit mane, atleiskit man. Aš visą sielą įdėjau, auklėdama Aldutę. Man atrodė, kad iš jos išeis tikra lietuvaitė, bet nelaimė ..

     Skausmas iškreipė kenčiančios motinos veidą dėl dukros paviršutiniškumo ir nesugebėjo jaunystėje suprasti, kuris kelias veda į šeimos laimę.

     — Jau po jungtuvių, — sako jos bičiulė, artima jai dar iš jaunystės dienų. Ji atlydėjo Rimienę į bažnyčią ir padėjo suruošti kuklias vestuvių vaišes. — Dėl Dievo meilės — nusišluostyk ašaras! Ir atsimink: tavo Aldutė nėra pirmoji, nei paskutinioji lietuvaitė, ištekanti Amerikoj už svetimtaučio. Tėvai kenčia, sielvartauja, o vaikai nieko neboja. Daug jau tų mišriųjų šeimų yra ir išsiskyrusių. Bet tikėkim, kad Aldutė bus laiminga.

     Pirmieji vedybinio gyvenimo metai tiek daug džiaugsmo ir laimės atnešė Aldutei, kad ji dažnai nusišypsodavo, pamąsčiusi, kaip jos motina be reikalo būgštavo ir kentėjo. Jos Lu buvo labai ramaus būdo, pataikavo jai, ir juodu buvo labai laimingi. Jis netgi keletą lietuviškų žodžių išmoko ir neatsisakė nueiti su ja į lietuvišką koncertą.

     Laikas, tarytum vėjo sparnus įgavęs, skuba, lekia. Štai penkeri metai jau prašvilpė nuo to laiko, kai Aldona ištekėjo. Su savo vyru buvo apsigyvenusi Čikagoje ir augino dviejų metų sūnelį Lu. O dabar tik ką grįžo iš ligoninės laiminga, glėbyje laikydama

Prie vaišių stalo “Laišku Lietuviams” dešimtmečio minėjime:

1.    Vidury stovi Vytautas Kasniūnas, programos vedėjas;

2.    Dešinėje matyti dr. Stasys ir Milda Budriai, ateinančio “L. L.” konkurso premijų mecenatai;

3.    Išsiskirsčius svečiams, ir šauniosios šeimininkės pagaliau galėjo atsisėsti už stalo...

V. Noreikos nuotr.

 

mažytę dukrelę, vyro švelniai prilaikoma. Juos pasitiko Aldonos motina, laikydama už rankutės anūkėlį. Ji apkabino Aldutę, išbučiavo ją meiliai. Tada prašo vaikutį:

     — Lu, pabučiuok mamytę: ji tau atvežė sesutę. — Ak, kaip dažnai ji suklysta, pamiršdama, kad mažasis Lu nesupranta lietuviškai. Jis žiūri nustebęs, o tėvas, rūsčiu žvilgsniu pažvelgęs į uošvę, paima iš jos savo sūnelį. Aldutė paguldo mažytę į vežimėlį ir džiaugiasi rožėmis, kurias jai įteikė vyras. Bet jos veide kažkoks susirūpinimas, nors aplinka tokia jauki: gražus butas, modernūs baldai; vyras, vaikučiai. Atrodytų, kad ją laimė supa. Tačiau nerimo šešėliai pastebimai gaubia akis ir visą jos veidą. Motina skubiai atsisveikina. Sakėsi turinti bėgti į darbą. Ji atskirai gyvena. Tik dažnai atbėga Aldutei padėti. Ir dabar išbuvo ištisą savaitę prie anūkėlio, kol Aldutė užtruko ligoninėj. Bet kad jos dukra žinotų, kaip sunku jai buvo! Žentas — svetimas. Jos pagamintų lietuviškų valgių atsisakydavo valgyti. Maitinosi valgykloje. O parėjęs vieną kitą žodį numesdavo, kaip išmaldą. Vaikutis gražus, mielas, bet susikalbėti su juo neįmanoma.

     Motinai išėjus, Aldona švelniai apkabino vyrą. Privedė jį prie vežimėlio, kuriame saldžiai miegojo dukrytė ir drebančiu balsu prašneko:

     —    Ar atsimeni, Lu: kai gimė sūnelis, norėjau jam duoti savo brolio vardą. Tu nesutikai ir pasakei, jog berniuką pakrikštysim tavo vardu. O kai gims mergytė — aš parinksiu jai vardą. — Tai pasakiusi, ji pabučiavo vyrą ir, pasilenkusi prie dukrelės, tarė:

     —    Dukryt, tu būsi Vida-Teresė. Vida — mano mėgiamas lietuviškas vardas, o Teresė — mano mylimoji šventoji, į kurią visada meldžiuos; be to, tai mano mamos vardas.

     Užstojo tyla — sunki slegianti. O po to ir vėl nedrąsus Aldonos balsas:

     —    Lu, mylimasis — juk tie vardai labai gražūs! Ar sutinki?

     —    Niekados to nebus! Supranti? Išmesk visas tas kvailybes iš savo galvos. Seniai yra atėjęs laikas tau tai pasakyti. Sėskis, — sodina jis ją, apstulbusią, nustebusią, ir šiurkščiai sau toliau šneka: — Tu žinai, kad aš tave labai myliu. Bet nepamiršk, jog gyvename Amerikoj. Todėl tu ir aš privalome būti tikri amerikiečiai. Tokie bus ir mūsų vaikai. Jų kalba bus anglų; jų vardai — amerikietiški. Mūsų dukrai duosim vardą — Madeline. Jūsų kraštas — žuvęs, ir žuvo su juo viskas. Be to, nebenoriu tų visų kvailų tavo papročių: tos prieš šimtą metų pramanytos Kūčių vakarienės su neįprastais valgiais ir t.t. Arba ar ne prasimanymas tautos šventę švęsti, kai nebeturit krašto? Dėl tavęs ir taip esu savo tikėjimą pakeitęs. Tai tu privalai įvertinti. Man daug kas jūsų tikėjime nesuprantama. Iš viso, man viskas svetima — ar supranti, Aldona? Ir ta tavo motina man nepatinka. Aš kentėjau ir valdžiaus, bet nuo šiol — gana. Mūsų namai bus grynai amerikietiški, o vaikai — tikri amerikiečiai, patriotai, kaip ir aš pats.

     Aldona atsistoja. Jos pablyškę veidai parausta, ir ji, rūsčiai į vyrą žvelgdama, taria:

     —    O ką tu man prieš jungtuves žadėjai — ar užmiršai? Sakei, kad mūsų vaikai kalbės mano ir tavo kalbomis. Kad jie turės tavo ir mano tautų vardus. Kad galėsiu juose skiepyti savam kraštui meilę. Kad taikysies prie mūsų papročių ir juos gerbsi. Kad būsime geri katalikai ir t.t. Ar atsimeni, Lu?! Ar atsimeni?! — Verksmas išsiveržė iš jos krūtinės, ir ji bejėgiškai susmuko. O Lu, sušvelnėjęs, glostė jos plaukus, kalbėdamas, tarytum ramindamas:

     —    Visi įsimylėję vyrai viską žada, kad tik gautų mylimą mergaitę. Tu juk supranti, Aldona? O visoms mergaitėms pamilti vyrai atrodo idealūs, skirtingi nuo kitų. Tai jaunystė. Tai meilė. O kai prasideda realus gyvenimas, visa kas kitoj šviesoj pasirodo. Atsigulk, pailsėk ir viską gerai pergalvok, ką tau pasakiau — ir sutik su visuo. Aš skubu į krautuvę maisto nupirkti. Tu turėtum džiaugtis, turėdama tokį gerą vyrą. O kvailus sentimentus išmesk iš galvos. — Trinktelėjo durys. Aldonos vyras išėjo. Vežimėlyje pravirko mažytė. Aldona puolė prie vežimėlio, išėmė dukrelę ir priglaudė prie savęs. Pasišaukusi sūnelį, apkabino ir verkė nenumaldomai. O su ja verkė abu vaikai.

     Rimienės bute suskambėjo telefonas.

     —    Mama! — išgirdo ji graudų, pilną sielvarto balsą. — Mama: aš, užuot laimės, vargą radau. Kaip apsigavau, tekėdama už svetimtaučio!..