ALFONSAS GRAUSLYS

Dvasingos rankos

Ž M O G A U S dvasingumas, šalia liežuvio, kuriuo išreiškiamas dvasios pasaulis ir įvairūs jo stoviai, labiausiai išoriniai pasireiškia rankomis, kurių pagalba dvasia kuria viską ir tarnauja artimui.

     Kad žmogaus dvasia tikrai reiškiasi sudvasintomis rankomis, tai įrodo gyvenimo stebėjimas. Kad dvasia per rankas kalba, kad rankos nekartą atstovauja visą žmogų — tuo yra žmonės įsitikinę ir dažnai tai įvairiais būdais pareiškia. Pavyzdžiui, kai sakoma "mylinčios, maldaujančios, besiilginčios rankos", — tai nėra vien poetiški posakiai. Argi neparodoma, kad ranka atstovauja visą žmogų, kai vietoje žodžio "ištekėti" sakoma "atiduoti ranką"? Taip pat rankos padavimu dažnai yra patvirtinamas duotas žodis arba sudaryta sutartis. Tad ir šiais atvejais ranka atstovauja visą žmogų. Taip pat ir priesaika yra daroma, ranką pakeliant, pridedant prie krūtinės arba uždedant ant Šv. Rašto knygos.

 

Seserų Blandyčių solo, duetas ir trio.

V. Noreikos nuotr.

     Kas nežino, kad rankų gestais arba rankos padavimo būdu galima ir be žodžių daug ką pasakyti, o ir sakomiems žodžiams gestai gali suteikti visai kitą prasmę ar net sakomus žodžius paneigti. Tad nenuostabu, kad nebyliai susikalba rankomis. Suprantama ir tai, kad tylintieji trapistai tai, kas būtiniausia, pasako gestais. Kad rankų judesiais siela daug apie save pasako, tai liudija ir kai kurių modernių tapytojų kryžiaus kelių stočių vaizdavimo būdas: įvairūs Išganytojo kančios momentai vaizduojami vien tik nutapytomis rankomis. O ir chiromantų įsitikinimas, kad iš žmogaus rankų bruožų galima išskaityti žmogaus praeitį ir ateitį, rodo, kad rankose atsispindi žmogaus siela. Pagaliau ir pirštų nuospaudos, kiekvieno asmens vis kitokios, yra tartum žmogaus individualumo pažymys.

     Kaip subtiliai ir giliai gali žmogus reikštis savo rankomis, tai pastebi kai kurie rašytojai ir psichologai. "Jis paėmė Julijos ranką. Toji ranka buvo ne tik šalta, ji buvo bedvasė, ar geriau pasakius, beveik mirusi... Jis jautė jos ranką savojoje, tartum daiktą, bet jos pačios nebuvo" (Werfel). Tartum nuvytusi ir be gyvybės ranka tai gal yra kokios nors sieloje trūkusios stygos išraiška? Ar neteko ir mums patirti tokių atvejų, kai koks nors simpatingai atrodąs žmogus paduoda ranką tokiu būdu, kad daugiau nesinori su juo taip sveikintis, ir dingsta visa simpatingumo iliuzija? Gal tai yra koks nors paslėptas nejaukus sielos bruožas, kurį, kito ranką laikydamas, pajunti? Tad nenuostabu, kad kai kuriems atrodo, jog dvasia tiek pat pasireiškia rankomis, kaip ir veidu, o gal dar ir daugiau.

Kankinančios ir kenčiančios rankos

     Dvasingos rankos — tai tos, kurios yra kilnioje dvasios tarnyboje. Bet rankos gali pasireikšti ir nedorai tuo atveju, kai kankina kitus. Tai yra išniekintos rankos, apie kurias Išganytojas kalbėjo, kad jos vertos būti nukirstos (Mat. 5, 30). Pirmiausia tai yra neapykantos tarnyboje esančios rankos, suspaustos į kumštį ir iškeltos kerštui. Rankos, kurios pasiryžusios sutriuškinti visus tuos, kurie drįsta prisipažinti prie skirtingos pasaulėžiūros. Rankos, kankinančios kitus.

     Išniekintos rankos yra tos, kurios pakeltos prieš tėvus. Kaip tai yra baisu, jau galima spręsti ir iš dieviškojo apreiškimo Senajame Testamente, kai Mozės lūpomis buvo sakoma: "Kas keiktų savo tėvą ar motiną, tebus užmuštas... Kas užgautų savo tėvą ar motiną, mirte tenumiršta" (Kun. 20, 9; Iš. 21, 17).

     Nedoros yra prieš moterį pakeltos rankos. Tokias barbariškas rankas šiame krašte ugdo ir filmai, kuriuose taip dažnai vyrai daužo moterims veidus. Reikia pripažinti, kad kitų kraštų filmuose tai žymiai rečiau pasitaiko. Toki filmai labai nustebino ne vieną, atvykusį į šį kraštą, apie kurį buvo sakoma, kad čia labai gerbiamos moterys. Čia moteris nėra gerbiama, tik gal įstatymai ją labiau gina negu kitur. Bet tai yra kaip tik dėl to, kad ji čia įstatymų ir policijos globos yra labiau reikalinga.

     Panašios yra ir vagių bei plėšikų rankos, kurios, siekdamos medžiaginių turtų, išsižada ir nustoja dvasinių turtų.

     Toks rankų išniekinimas prasideda jau vaikų amžiuje, kai jie teršia gatves, laužo medžių šakas, lanksto gatvių rodykles, mėto akmenimis gyvuliukus ir šaudo paukščius.

     Čia galime prisiminti ir mūsų kenčiančios tautos politinių kalinių rankas, kurios yra, nors ir netobulos, šventų vinimis perkaltų Rankų kopijos. Tai surakintos ir surištos rankos, tai tardymo metu ant rankų pakabinti žmonės, tarp durų spaudžiami pirštai, po nagais varomos adatos ir kitoki kankinimai tų rankų, kurios nenorėjo kitų sekti, sugauti, išduoti ir prisidėti prie nekaltų žmonių kankinimo.

Rankos širdies tarnyboje

     Nuoširdumas, toji gražiausia kilnios dvasios savybė, negali būti neveikli. Todėl, kai širdis myli, rankos stoja širdies tarnybon. R. Tagore sako: "Kai širdis pirmą kartą atbunda, tada ji tiesia savo rankas ir norėtų visą pasaulį apimti". Nors čia kalbama apie pirmąją meilę ir jos spinduliavimą į visą aplinką, tačiau tie žodžiai tinka ir apskritai kiekvienai gerai širdžiai, mylinčiai artimą.

     Nors gyvenimas rodo, kad žmogaus pirštai lenkiasi į save, t. y. žmogus egoizmo apimtas yra linkęs tik imti, o ne duoti, tačiau kas tikrai krikščioniškai myli, tas savo egoizmą nugali ir ištiesia rankas pagalbai, kitiems savo laiką ir turtą aukodamas. Prisiminkime, pvz., šv. Vincento a Paulo rankas, dažnai nešančias į prieglaudas surastus pamestinukus. Tas heroiškas rankas, kurios pavaduodavo prirakintas prie laivo irklų vergų rankas.

     Apsižvalgę aplinkui, matome rankas įvairiose širdies tarnybose. Štai abipusio džiaugsmo lydimos — mažesnioji ir silpnesnioji ranka ilsisi didesnėje ir stipresnėje rankoje. Ir vienas ir kitas drauge pajunta, kad "drauge su jos ranka gulėjo jo rankoje jos siela ir visas jos gyvenimas" (J. Wassermann). Štai tos stipresniosios rankos neša gėlę mažesnėms rankoms įteikti, o iškilmingesniais momentais užmauna apirankę ar sužieduotuvių žiedą ant jų, o kartais iš tolo atsisveikinant siunčia viena kitai bučinį pirštų galiukais. Tai vis rankos širdies tarnyboje.

     Išganytojas savo rankų palietimu gydė ligonius. Tad visos rankos, kurios daro gera vargstančiam artimui, dalyvauja Viešpaties rankų darbe.

     Kiekvieną kartą, kai kuris nors susirūpinęs, suvargęs, niekur nerandąs dvasinės užuovėjos kreipiasi į mus, ir mes jam pagalbos ranką ištiesiame, tada pasikartoja evangeliškojo tėvo istorija, į kurio ištiestų rankų glėbį puola suvargęs ir paklydęs sūnus. Tokioje artimo tarnyboje yra tos visos rankos, kurios paduoda išmaldą, reaguodamos į vaitojančią ir maldaujančią artimo ranką. Čia reikia ypatingai suminėti gydytojų, seserų ir slaugių rankas, kurios kovoja su skausmu, jį šalindamos arba bent sušvelnindamos. Tai rankos širdies tarnyboje.

     Tokioje ypatingoje širdies tarnyboje yra ir motinos rankos, kurios nešioja, glosto ir glamonėja kūdikį. Tad nenuostabu, kad kartą, kai R. Tagorės kaktą palietė minkšti gėlių pumpurėliai, jam atrodė, kad jį liečia motinos pirštai. Jis suprato, kad motinos meilių pirštų švelnumas buvo visiškai toks pat, kaip tų pražystančių pumpurų. Kas gali tinkamai atvaizduoti motinos glostančių rankų švelnumą, kai ašaros ar skausmas paliečia vaiko sielą?

     Motinos rankų dvasinio grožio nenusakomumą stengiasi atvaizduoti Milašius, kai viename savo eilėraštyje apie motinos rankas rašo: "Kiek išminties ir kiek žinojimo, o moteriške, tavo rankų delnuose. Kiekvieną sykį, kai jomis gėriuosi, purptelia karvelis baltas".

     Tokioje širdies tarnyboje dažnai yra ir šiaip moters rankos, nes kiekviena moteris turi motinos rankas; motinos pašaukimas snaudžia kiekvienos moters sieloje (net ir bevaikės ir netekėjusios). Tos rankos taip pat kuria grožį ir kursto gyvybės ugnį savo gaminamu maistu. Ypač tai reikia pasakyti apie lietuves moteris, kurios, išsiskirdamos beveik iš visų kitų tautų, rūpinasi gėlių darželiais prie namų; kurios nepasitenkina dėžutėse pirktu maistu, bet gamina sudėtingesnius valgius. Lietuvė moteris, stovinti ilgiau prie virtuvės židinio, nekartą po tiek pat darbo valandų kaip ir vyras, savo rankas varginanti iš meilės saviesiems, užsitarnauja didžiausio dėkingumo. Tai yra tikra vaidilutė, nors ir nepoetiškoje virtuvės aplinkoje. Senovės vaidilutės kurstė medžiaginę ugnį dievų garbei, o šios mūsų laikų vaidilutės kursto gyvybės ugnį savo gaminamu maistu. O jeigu dar prisiminsime namų švarą, tvarką ir grožį, palaikomą moterų rankomis, ir sulyginsime juos su tais namais, kuriuose nėra moterų, tai pamatysime didelį skirtumą ir tada suprasime R. Tagorės žodžius: "Moterie, kai tu savo žavingų pirštų malone palieti mano turtą, tvarka pražysta jame, tartum muzika".

     Tad prisimenant, kad viskas, ką valgome, kuo dėvime, kuo džiaugiamės, yra nesuskaitomų ir dažnai nežinomų rankų darbas, galime sakyti, kad daugybė rankų mus valgydina, šildo, glamonėja ir širdis apčiuopiamiausiai pasiekia širdį per rankas.

Pagarba rankoms

     Rankoms reikia religinės pagarbos, nes žmogaus rankos dalyvauja Dievo kūrybos tęsime. Dalyvaudamos tolimesniame pasaulio kūrime, jos į medžiagą įspaudžia dvasios ženklą. Tokiu būdu medžiaga, kilnių rankų paliesta, yra iškeliama į aukštesnį buvimo laipsnį. Ranka tartum pašventina medžiagą.

     Reikia rankoms tos religinės pagarbos, nes didieji Kristaus įgaliojimai, kuriais Jo įsteigtosios Bažnyčios gyvavimas pratęsiamas į visus šimtmečius, įvyksta per rankas. Čia turima galvoje toji esminė kunigystės šventimų apeiga, kai vyskupas rankų uždėjimu Kristaus įgaliojimus perduoda šventinamajam.

     Reikia pasakyti, kad šiame krašte, nežiūrint regimo demokratinio socialumo ir artimumo, viešpatauja tam tikras svetimumas net ir tarp artimųjų, nes pasisveikinama, nepaduodant rankos. O juk paduoti ranką reiškia lyg truputį užangažuoti širdį kito atžvilgiu. Bent trupinėlio tos širdies taip reikia krikščionių bendravime, nes nevienas dūsta dėl stokos nuoširdumo.

     Rankų bučiavimu, kuriuo reiškiama pagarba, meilė, nuolankumas ir dėkingumas, europiečiai, be abejo, daugiau kultūros parodo negu tie kraštai, kur to nedaroma. Čia turima galvoje rankų bučiavimas tėvams, artimiems senesnio amžiaus žmonėms ir moterims. Tėvų rankos, kurios uždirba vaikams duoną, drebančios senųjų giminių rankos ir moterų rankos, gaminančios maistą gyvybei palaikyti, yra vertos bučiavimo. Tad po kiekvieno valgio vaikai ir vyras turėtų rankos pabučiavimu padėkoti motinai ir žmonai. Rankos yra bučiuojamos ir iš meilės. Tai gal pats romantiškiausias ir dvasingiausias meilės pareiškimas. Taip pat ir kiekvienos moters rankos pabučiavimas, pasisveikinant ar atsisveikinant, dvelkia riteriškumu. Tai yra pagarba rankoms, kurios mus visus nešiojo.

     Pagarba rankoms pasireiškia ir jų priežiūra, švara, jose įkūnytu grožiu. Tačiau neturime pamiršti, kad graži ranka yra nebūtinai ta, kuri kultivuojama fizine prasme. Ranka tampa graži tada, kai per ją reiškiasi siela. Galima net tvirtinti, kad per daug kultivuojamos rankos, auginant ilgus, darbui netinkančius nagus ir dažant nenatūralia spalva, dvelkia neestetišku dvasios tuštumu. Jeigu besimylintieji gali vienas kitam nemeluodami pasakyti: "ar tu žinai, kaip aš myliu tavo rankas" (P. Buck), tai šiaip kasdieniniame gyvenime atskiros kūno dalies kultas gal dvelktų nesveiku sentimentalumu.

     Jeigu kai kurie teisingai sako, kad gražiausias reginys žemėje yra, kai motina sudeda savo vaiko rankas, mokydama jį maldos, tai galima drąsiai tvirtinti, kad aukščiausia rankų apoteozė yra rankos, sudėtos maldai.

Tad reikia, kad krikščionio rankos būtų Išganytojo rankų pasidauginimas, nes "Jis perėjo žemę, gera darydamas". Rankos, esančios artimo meilės ir širdies tarnyboje, yra vertos pagarbos. O juk pagaliau ir dieviškas apreiškimas skatina mus pasitikėti Dievo rankomis, kad, priartėjus mirčiai, galėtume ramiai tarti: "Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą" (Ps. 30, 6).