Mielasis Vytautai!
Suprantu ir atjaučiu Tavo keblią būklę. Jau seniai trokšti stot į vienuolyną, bet niekaip nedrįsti padaryti nelaimingos Tave labai mylinčios motinos, kuri jokiu būdu nenori Tavęs išleisti. Kągi aš galiu Tau patarti? Kadangi nori stoti į jėzuitus, tai mano patarimas galėtų atrodyti įtartinas, jog man nerūpi nei Tavo, nei Tavo motinos labas, o tik savojo vienuolyno prieauglis. Todėl į tavo laišką atsakau šv. Bernardo iš Clairvaux žodžiais. Vienam kaip ir Tavo būklėje esančiam jaunuoliui jis rašė:
"Tavo motinos meilė vis neleidžia Tau apleisti jau seniai paniekinto pasaulio. Ką galiu Tau patarti? Ar liepti mesti savo motiną? Tai atrodo kruvinai žiauru. Ar pasilikti su ja? Bet tai nebūtų gera jai pačiai — juk ji taptų savo sūnaus pražuvimo kaltininkė. Ar patarti tarnauti ir Kristui ir pasauliui sykiu? "Niekas negali tarnauti dviem valdovam" (Mt. 6, 24). Kadangi Tavo motinos priešinimasis šiuo atveju yra priešingas Tavo paties išganymui, tai jis yra priešingas ir jos pačios geriausiems norams. Juk ji negali norėti Tavo pražūties. Jei Tu ją tikrai myli, tai turi ją palikti dėl jos pačios labo, kad dėl jos nepaliktum Kristaus ir netaptum jos pražuvimo priežastimi. Kaip ji galės išvengti savo pražūties, jeigu jai bus leista pražudyti savo pačios pagimdytąjį sūnų? Aš taip parašiau, gailėdamasis tavo natūralaus prisirišimo prie motinos. Bet tie "žodžiai yra tikri žodžiai ir verti priimti" (1 Tim. 1. 15)! Ir kai yra nedoras dalykas paniekinti savo motiną dėl žemiškų išskaičiavimų, tai yra tikra meilė ir pagarba ją palikti dėl Dievo. Nes kurs pasakė: "Gerbk savo tėvą ir motiną" (Mt. 15, 4), tas pats pasakė: "Kas myli savo tėvą ir motiną labiau už mane, tas nėra manęs vertas" (Mt. 10, 37).
Tavo pasirinkimas, Vytautai, nėra tarp motinos ir vienuolyno, o tarp motinos ir Dievo.
Teduoda Tau Viešpats reikalingos išminties ir drąsos!
Tavo Kristuje, J. Kidykas, S. J.