*   *   *

PETRAS LIPPERTAS, S. J.

     Gegužės mėnesio "Laiškuose" A. K. atspausdino gražų laišką būsimajam kunigui, pasakydamas, ką apie jį galvoja pasaulietis. Šią vasarą du lietuviai jėzuitai, G. Kijauskas ir K. Trimakas, gavę kunigystės šventimus, žengia prie Dievo altoriaus. Visada didžiai išmintinga žvelgti į save kitų akimis. Dėl to tas laiškas vertingas tiek jiems, tiek kitiems kunigams. Skaitytojams gal bus įdomu pamatyti irgi gražų, bet priešinga kryptimi plaukiantį dalykąlaišką, kuriame kunigas pasako, ką jis galvoja apie pasauliečius. Ir jiems galioja taisyklė, jog didžiai naudinga pažvelgti į save pro kito akinius. Neviena mergaitė neseniai tapo arba netrukus taps žmona. Tokiai laiškas ir parašytas. Jo autoriusPetras Lippertas, S. J., palyginti jaunu miręs gabus radijo kalbėtojas ir rašytojas.

Vertėjas

Brangioji Ponia,

     Štai visa praūžė. Padėjote į šalį savo vestuvių suknelę, svečiai išsiskirstė, gėlių puokštės nuvyto, vėl prasidėjo kasdieninis gyvenimas. Tačiau prasidėjo nebe tokios dienos, kaip ankstyvesnės, o visai naujos: prasidėjo jaunos žmonos gyvenimas. O vis dėlto tai drauge ir kasdienybė. Dabar galime visiškai ramiai pakalbėti apie tą didelę, sunkią mįslę, apie kurią man taip dažnai susirūpinusia širdimi esate užsiminusi. Apie šitą mįslę galvojote, klausėtės jos tylios, bet kartu ir sukrečiančios bylos, kai tarėte prie alto riaus savo sutikimo žodį, kai į jus buvo nukreipti šimtai besidžiaugiančių arba pavydinčių akių, kai aplinkui spaudėsi sveikintojai, kai ant Jūsų lūpų, rodos, be mažiausio šešėlio šypsojosi giedra ir laimė. Tačiau šita šypsena buvo priverstinė; ji vargingai laikėši audrotoje skausmo ir baimės jūroję. "Nesuprantu", rašėte, "kodėl aš negaliu būti laiminga, kaip kitos sužieduotinės. Visi mane laiko laimingiausiu žmogumi. Ir Tamsta negalite manęs suprasti".

     O gal vis dėlto suprantu? Jūsų vestuvių dieną aname tolimame mieste Jus prisiminiau. Žinojau, kas dedasi Jūsų sieloje, ir mane patį apėmė rimtis. Žinau, kad daug kitų taip pat galvoja ir jaučia panašiai kaip Jūs, ir galėtų rašyti tokius pat rimtus sužadėtinių laiškus, tarsi reikalas eitų apie mirtį. Jie veik raidė raidėn vienas į kitą panašūs: visuose išreikšta ta didelė tvarinio baimė prieš tvarinį. Toks vardas jai geriausiai tinka. Vedybos — tai atsidavimas vargingam, silpnam, kito ieškančiam tvariniui — visiškas atsidavimas, iki paskutinio atodūsio. Kaip gi galėtų sielai nesidaryti baugu? Kaip jinai, norinti ir turinti kilti aukštyn, gali nevirpėti, turėdama nusileisti į sutvertas žemumas, virš kurių dargi, tartum debesis kabo galimybė, tiesiog pavojus, visiškai ir amžinai prarasti Dievą?

     O jei vedybos ir netampa visiškas atsidavimas tvariniui, tai mažių mažiausiai įvyksta skilimas, pasidalinimas, kuris net tokiam tvirtam ir pasaulį užkariaujančiam žmogui, kaip Paulius, atrodė taip baisiai, kad manė galįs jį pastatyti prieš akis kaip pavojų, už kurį didesnio nebegali būti: "Vedęs rūpinasi tuo, kas yra pasaulio, kaip jis patiks žmonai, o žmona vyrui, ir yra pasidalinęs". Žiūrėkite, čia iš tikrųjų stovi tas žodis. Jus visada taip gąsdinęs, tartum kokia kaltė: Pasidalinęs! Jūs juk nuo pat jaunystės norėjote visiškai priklausyti Dievui. Kaip dažnai nesuskaitomose maldose, kurias vidaus sielvartas buvo padaręs bežodėmis, Viešpatį užtikrinote: "Vien Tu!" Ir štai dabar nusiminusi klausiate: "Kaip galima visiškai priklausyti vien Dievui ir drauge būti žmona, pilnai patinkančia savo vyrui?"

     Norėčiau Jums šį tą pasakyti, kuo turite tuo tarpu patikėti: apie Jus ir panašius šv. Paulius iš viso nekalba. Jo kalbama apie tuos, kurie dar nevisiškai trokšta Dievo, bet nori visai arba dalinai pasilikti prie tvarinio. Tokiems vedybos, aišku, tikrai yra pančiai. Tačiau Jūs jau esate prie Dievo ir nuo jo ateinate pas vyrą, kad kaip tik jame vėl Dievą sutikus. Mat, kas Jį kartą surado, ras ir toliau visada, visur. Tokiam Jis kalba iš visų tvarinių, šviečia iš visų spindinčių daiktų. Toks žmogus nešiojasi Dievą su savimi, savo paties sieloje, ir visiems Jį spinduliuoja. Taip ir Jūs turite tikėti, jog sekate vien Dievo balsą toje tarnaujančioje meilėje, kuria mylite savo vyrą. Tai daryti turite išmokti. Išmokti matyti Dievą, kaip kasdieninį svečią, vaikščiojantį ir viešpataujantį Jūsų šeimos gyvenime. Jis gi pasakė: "Jei kas pildo mano valią, mes pas jį ateisime ir pasidarysime sau buveinę". Turite išmokti to didžio, rimto pasitikėjimo Dievu, kurs pripildo sielą taikia gaiva, ir kurio tiek buvo Apreiškimo Mergelėje, Dievo pasirinktoje Motina: "Štai aš Viešpaties tarnaitė! Teesie man pagal Tavo žodį!"

     Žinote juk, kad žemėje negalime Dievo matyti tiesiog, o vien tarsi atspindyje ir mįslėje. Bet to, kas toliau seka, atrodo, kad nežinote — mes Jo negalime tiesioginiai paimti ir laikyti, o vien ištiesdami savo rankas mįslei, kurioje Jis prieš mus išeina, kurioje Jis mums kartu pasislepia ir apsireiškia. Dievas — tai Jo valia. O ta Dievo valia ir yra Jūsų vyre, mažyčiuose, kurių, gal būt, turėsite, Jūsų namuose ir namų ruošoje, visose moters pareigose. Kaip tad galėtute Dievo nerasti, jei iš Jo visiškai nesate išėjusi ir neturite reikalo išeiti? Ko tad skundžiatės, neprotinga siela, rašydama: "Iš vedybų gyvenimo tamsumos aš niekados negalėsiu rasti kelio į Dievą. Mano didžiausia kančia yra mintis, jog esu nuklydusi iš Jo kelių"?

     Ir jei šitoje didžiulėje keliaujančių piligrimų gatvėje susitinka du žmonės ir pasiryžta, padavę vienas kitam dešinę, keliauti drauge, du žmonės, abu Dievuje gyveną, judą ir esą — Jūsų vyras toks yra! — o, tada nugrimzdęs rojus vėl iškyla iš jūrų gelmių; tyros ir šventos meilės draugystės rojus, kuris apima tris asmenis, nuostabų trejetą—-du žmones ir jų Dievą. Vienok jie nėra trys, bet viena, viena, viena, "vienoje dvasioje"... Tokioje dviejų žmonių meilėje nebėra tos nelaisvųjų, suvaržytųjų baimės ir svyravimo, negalinčio pasitikėti savo netvirtu ir sunkiu, it žemė, žingsniu. Joje taip pat nebėra nieko neskaistaus. Ten visa yra tapę dovana vienas antram — dovana ir leidimu save apdovanoti, o ne egoistišku ėmimu, godžiu ir dėl to gėdinančiu. Visa regima tada tampa to sielos atsidavimo išraiška ir simboliu, ir dėl to taip pat pasidaro sudvasinta, perregima, kristališka; ten nebegali būti prikibusios nė mažiausios liūdinančios neskaistybės dulkelės. Tokiems žmonėms visa tampa skaistu. Žinoma, iki šitos aukštumos, kur tas stebuklas iš tikrųjų įvyksta, toli. O vis dėlto visada pasitaiko žmonių, kurie prie tos viršūnės priartėja. Iš tos aukštumos yra kartą man atėjęs laiškas, atsiųstas sielos, kuri, kaip ir Jūs, turėjo sunkiai kovoti, kol pilnai suprato prakilniąją meilės dainą: "Iš jos (tos meilės dainos)", rašo, "skamba mano vyro balsas, o jame — Dievo... Tas Viešpaties balsas atneša saulės ir prie Jo širdies išsipainiojo gyvenimo mįslė; amžinųjų erdvių tyla ateina į neramią ir ieškančią širdį. Jis nemažina žemiškos meilės ir neleidžia jos jausti tartum kokios aukos. Visa tampa viena: aš priklausau savo vyrui ir tuo — Dievui. Esu laiminga. Ir vis dėlto neišsivaduoju iš neramumo ir nepasitenkinimo savimi bei tuo, ką nuveikiu. Mane pripildo didelis geresnio, pilnesnio gyvenimo ilgesys".

     Ar šitas pabaigos sakinys Jus taip pat nustebino kaip ir mane, kai pirmą kartą skaičiau? Bet jis sako tiesą! Čionai žemėje prakilnioji meilės daina visuomet turi taip baigtis. Tiesa, tyra ir šventa meilė padaro stebuklą, kad esame visiškai patenkinti Dievu ir Jo tvariniais. Bet ji taip pat pažadina šventą nepasitenkinimą savimi ir tuo, kas padaroma. Be kančios negyvenama meilėje, sako viena sena, pamaldi ir šventa knyga. Šalia visos mūsų žemiškos meilės, kad ir kaip ji būtų tyra ir patiktų Dievui, šalia visko, ką mes duodame ir kuo dalijamės, kad ir kaip tai būtų daroma savęs neieškant, visada reikia dar vieno ypatingo mylinčio žodžio, kurio negali ištarti nei kunigas, nei vyras, o vienas Dievas, kuris yra jį sau pasilaikęs ir kiurio čia žemėje netaria. Tik šitas žodis mus išvaduos iš paskutinės abejonės, šventųjų abejonės — abejonės dėl savo meilės. Ta kančia yra skausmas dėl nepasiekto idealo, kuriuo ir Jūs taip baimingai skundžiatės. Už šitą skausmą turėtute Dievui dėkoti. Jis yra paskutinis laiptas prieš mūsų atbaigimą, ir to laipto negalime šiame gyvenime peržengti. Palaimintas, kas jį bent pasiekė. Dievui pašvęsta skaistybė savo pagrinde kaip tik ir atspindi tą meilės atbaigties alkį ir troškulį. Tai ir yra svarbiausia priežastis, dėl ko Kristus ir apaštalai ją stato aukščiau už vedybas, kurios tą savęs neieškančią ir tyrą meilę atspindi ne savo kūno realybėje, o tame, ką ta kūnų jungtis ženklina tam ženklui atitinkančioje sudvasintoje etikoje. Tačiau jei kur nors du mylį žmonės galėtų šitą didžiąją kiekvienos vedusiųjų meilės etikos paslaptį, tą giesmių giesmę — kuri tyriausiai skamba Kristaus vedybose su Bažnyčia — be pertraukos suprasti ir visiškai tyrai giedoti, tada ir moterystė stovėtų šalia mergystės betarpiškai prieš angos vartus į Dievą.

     Mes juk, galų gale. Jame viename ilsimės, ar per gyvenimą keliautume skaistybe mus su Dievu sužiedavusioje vienatvėje, ar šventame trejete, mylėdami žmogų Dievui patinkančia meile. Kaip viena, taip ir kita nėra paskutinis tikslas ir prasmė, bet vien indas ir forma, šventa užtvanka, tarp kurios gilių ir tvirtų sienų ūžia ir kyla pilnas pažadų gyvasis vanduo, duodąs kiekvienai vienatvei ir kiekvienai meilės draugystei turinį, kad netaptų tuščias šulinys.

     O Jūs? Turite laukti to paskutinio, išvaduojančio žodžio, visiško savo būties patenkinimo, ar priklausytute vyrui, ar ne. Tačiau nebūkite baugi! Jumyse jau šniokščia pasotinimo vanduo; jau pakeliui į Jus paskutinysis žodis, kuriuo turi baigtis visos meilės dainos, kuriuo pats Dievas gaiviai nevedusiųjų ir vedusiųjų sieloms tars: "Myliu tave! Myliu jus!"

Vertė A. Tamošaitis, S. J.