BRUNO MARKAITIS, S. J.
I
TEBINT žmogaus istoriją tiek, kiek ji mums prieinama laiko, mokslo ir tradicijos rėmuose, susiduriama su vienu ypatingu dalyku, būtent, kad žmogus savo prigimties apimtyje, turint omenyje istorinį žmogų, svyruoja tarp idealų, vertybių, normų ir ypatybių, kurios savo turiniu išreiškia du pasauliu: kūną ir dvasią, gyvulį ir žmogų. Jau pačioje pradžioje norime užtikrinti, kad šitaip dalindami gyvenimą ir vertybes, nė iš tolo nesakome, jog tiek kūnas tiek gyvulys būtų blogi savo pačia prigimtimi, lygiai kaip nebandome sudaryti įspūdžio, kad tiek dvasia tiek žmogus turi būtinai būti geri vien dėl to, kad jie yra ar dvasia ar žmogus. Kitais žodžiais, šituose svarstymuose pastebėsime, kad amžių bėgyje istorinis žmogus svyruoja, populiariai išsireiškus, tarp gyvulio ir angelo. Vadinasi, gyvulys išreikštų tą pasaulį ir tuos elementus bei veiksnius, kurie žmogų nužmogina ir, tam tikra prasme, sugyvulina, o angelas nusakytų visa tai, kas žmogų pakelia, sudvasina, kas jį padaro imlesnį ir turtingesnį gėrio, grožio ir tiesos atžvilgiu.
Būtų galima žmogų svarstyti įvairiuose laikotarpiuose, bet — dėl paties dalyko dabartinio aktualumo — peršasi mūsų laikai, mūsų amžiaus žmogus.
Dažnai girdime žodį "modemus". Dažnai juo bandoma išreikšti visa tai, kas sudaro šios dienos pasaulį. Bet ką iš tikrųjų reiškia sąvokos, kaip "moderni dvasia", "modemus žmogus", "modernus amžius", "modernus menas", "modernus stilius" ir t.t., tai jau kitas ir kartais labai sunkiai atsakomas klausimas. Kaip ten bebūtų, norėtume sustoti ties šių dienų žmogumi ir pasižiūrėti, kur jis stovi idealų, vertybių, normų ir ypatybių skalėje, svyruojančioje tarp žmogaus ir gyvulio pasaulių.
Apšvietos amžius labai dažnai linksniavo žodį "pažanga". Neatrodo, kad kas būtų tikrai rimtai ir apčiuopiamai įrodęs, kaip, kokiu būdu ir kodėl žmogus daro pažangą. Bet regis, kad buvo pasitenkinta imponuojančiai, paguodžiančiai ir viltingai skambančiu šūkiu, išreiškiančiu tariamą žmogaus prigimties polinkį gerėti, tobulėti. Nors per šimtą metų šis skambus šūkis išaugo į garsų ir toli siekiantį nusistatymą priimti tariamą pažangą, kaip kasdienę tikrovę, nors daugelis garsių vardų ir žymių žmonių palaikė šį nusistatymą savo pozicija ir autoritetu, nors daugelis guodėsi pažangios ir nuolat tobulėjančios žmonijos viltinga ateitimi, vis dėlto mūsų laikai pergyveno du pasauliniu karu, su keliolika milijonų aukų, išvydo milijonines koncentracijos stovyklas, dujų kameras, masines žudynes, masinius kapinynus, kur apkasų laukai, aukštos tvoros ir vienišų miškų glūduma buvo tylūs liudininkai, kad žmogus žmogių buvo ne brolis, ir ne draugas, bet gyvulys.
Paskutiniame šimtmetyje pasaulis matė ir tebemato milžinišką ir sukrečiančią mokslo bei technikos pažangą, bet kyla įkyrus ir varginantis klausimas, ar į šiuos pažangos rėmus galima įjungti žmogų. Juk tebesame lemtingų įvykių dalininkai ir liudininkai, kur plačiai siekiantis kerštas, kruvina neapykanta ir baisi neteisybė persekioja milijonus žmonių, kur įtūžusiai ir grėsmingai susiremia rasės, religijos, ideologinės ir politinės sistemos, kai žmogus prabyla į žmogų ne kaip brolis, ir ne kaip draugas, bet kaip gyvulys. Ir nors technologinė pažanga ir aukštesnės civilizacijos patogumai bei palengvinimai, ypatingai pabrėžiant geresnį žmogiškojo organizmo funkcijų supratimą ir prie jų prisitaikymą, pridėjo prie vidurkio žmogaus amžiaus apie 40 metų, vadinasi, nuo Viduramžių iki paskutinių laikų, vis dėlto žmogaus dvasios organizmas, jei taip būtų galima išsireikšti, tokiu jo supratimu ir prisitaikymu pasigirti, tur būt, negali. Kai kam gali pirštis mintis, kad nors dažnokai girdime pažangos žodį, žmogui jis, tur būt, tiesioginiai netaikomas, nes pati žmogaus sąvoka, ypatingai paskutinių dviejų šimtmečių bėgyje, yra pergyvenusi krizes ir, sakytume, esmines revizijas bei korektūras. Čia turime dvi sunkenybes. Pirmiausia, nors daug buvo kalbama apie įgimtą žmogaus prigimties tendenciją daryti pažangą ir tobulėti, bet žmogaus sąvokai ir, taip pat tos sąvokos supratimui, buvo atimta, sakytume, trečiasis matavimas, kai žmogaus buitis buvo apribota tik šiuo pasauliu, jo dvasios patirtis — tik šia žeme. Jei galima kalbėti apie pažangą trijuose matavimuose ir dviejuose, tai mums atrodytų, kad pažangos galimybės būtų didesnės trijuose matavimuose negu dviejuose. Kam kalbėti apie pažangą ir atimti žmogui trečiojo matavimo galimybes? Ypatingai, kai mes neturime jokių rimtų ir pastovių įrodymų, kad trečiojo matavimo nėra, išskyrus gana abejingos vertės tvirtinimą, kad, girdi, tikėti trečią matavimą yra neinteligentiška ir nemodernu. Antra, žmogaus buities apribojimui šiuo pasauliu, atimant jam trečiąjį matavimą, vadinasi, antgamtę, duodama ši priežastis ir pagrindas. Galima ir reikia tikėti tai, kas įrodoma bandymu ir laboratoriniais daviniais, nes tai yra faktas. Kas per bandymo ir laboratorijos prizmę nepereina, tai turi būti vadinama nuomonės vardu. Nesunku suprasti, kad nuomonė esminiai skiriasi nuo fakto jau ir dėl to, kad jos tikėtinumas nesiremia apčiuopiamu ir įrodytu daviniu.
Abi šios sunkenybės, bet ypatingai antroji, žmogų ir jo patirtis apriboja, populiariai išsireiškus, laboratorija. Kitais žodžiais, visos tos tikrovės, kurioms neturime apčiuopiamų, laboratorinių davinių, kurios išeina iš eksperimento ribų, neturi priklausyti prie tiesos ir neturėtų būti dedamos į žmogiškosios pasaulėžiūros ir įsitikinimų pagrindus. Deja, gana gerai žinome, kad yra tikrovių, net nekalbant apie antgamtę, kurių buvimo neįmanoma įrodyti laboratoriniu ir eksperimentiniu būdu. Vis dėlto, tos tikrovės yra. Jos sudaro mūsų gyvenimo įspūdingiausius momentus. Mes žavimės pasiaukojimu, aukos dvasia, heroizmo kilnumu. Mus įkvepia garbingumas, teisingumas, nuoširdumas. Mes pergyvename įkvėpimą, valios ryžtą, minties polėkį, sprendimo sunkenybes. O ką jau bekalbėti apie religinę ar net antgamtinę patirtį! Visi šie dalykai yra labai realūs ir tikroviški visiems tiems žmonėms, kurių patirtis siekia toliau negu laboratorinis ir eksperimentinis žmogaus apribojimas.
Čia kyla klausimas, ar entuziastingasis pažangos šūkis, nuaidėjęs plačiai ir garsiai, sukūręs ar perorganizavęs klasikinę žmogaus sąvoką, vietoje žadėtos pažangos nebus žmogaus apribojęs rėmais ir sąlygomis, kurios tuo pačiu apriboja ir kelius į pilnutinę pažangą?
K. Žoromskis
Naturmortas
II
Svarstant buitį mums pažįstamame pasaulyje, būtų galima sakyti, kad ji telpa į tris kategorijas, kurias galėtume išreikšti trimis matavimais. Pirmiausia, neorganizuota medžiaga, kurią būtų galima nusakyti vienu matavimu. Toliau, organizuota medžiaga, kuri apimtų tiek augalinį, tiek gyvulinį pasaulius. Ją išreikštume dviem matavimais. Ir pagaliau organizuota medžiaga, turinti sąmoningą savęs pažinimą, kurią apibrėžtume trimis matavimais. Vadinasi, kai tiek akmuo, tiek medis, tiek gyvulys turi savitą buitį, bet neturi tos buities sąmoningo pažinimo, tai žmogus, dėl savo proto ir jo dvasinių galių, sugeba pažinti savo buities esmę ir tikslą. Šitas sąmoningas savęs pažinimas žmogiškajai buičiai duoda tretįjį matavimą ir tuo pačiu iškelia jį virš vegetacijos ir gyvulinio pasaulio.
Krikščionybė pripažįsta žmogui šį trečiąjį matavimą radikaliai ir absoliučiai. Apšvietos amžius šį matavimą atmetė, tokiu būdu atimdamas žmogiškosios buities tikrovėms ir vertybėms esmingąją perspektyvą. Mat, trečiasis matavimas yra ne tik ypatingasis žmogaus prigimties nusakytojas, bet jis suponuoja, kad žmogus — dėl savo vidinės sudėties ir dvasinių galių — priklauso aukštesniam pasauliui.
Įvairios modernaus gyvenimo sritys liudytų, kad kažkokia paslaptinga įtaka, kažkoks sunkiai apčiuopiamas veiksnys tebebando atimti žmogių trečiąjį matavimą. Kad mūsų mintis išryškėtų, bent trupučiui sustokime ties scenos menu ir literatūra, trumpai pažvelgdami į kelis atvejus.
Jau kuris laikas Amerikos dramos teatras didžiuojasi, ir su svariu pagrindu, savo vienu didžiausių dramaturgu — Tennessee Williams bei jo įspūdingais kūriniais. Williams turi ne tik vaizduotę, gyvenimo pulso pajautimą, ne tik stiprią išraišką ir originalumą, bet gerai pažįsta vaizduojamųjų tipų psichologiją ir sugeba besivystančiam veiksmui duoti nuolat augančią įtampą ir sukrečiantį finalą.
Įdomus, bet nelengvai išaiškinamas dalykas, kodėl šis stipriai talentingas kūrėjas savo sceniniams veikalams pasirenka išsigimėlius, dekadentus, labai įprasto normalumo stokojančius tipus ir jiems paprastai neduoda nei dvasinio polėkio, nei transcendentinio sąmoningumo. Jo vaizduojamuose charakteriuose, ypač pagrindiniuose vaidmenyse, sutinkame nužmogintus žmones, nevykėlius ir silpnuolius. Tai asmenys, kurių akys žvelgia tik į žemę. Jų veidų ieroglifai, kai juos išskaitome, nebyloja apie pakilų kilnumą, apie pažangos ir gerėjimo reikalą. Jų interesai ir problemos ribojasi aistromis, instinktais. Jų gyvenime, atrodo, nėra noro, nėra priemonių, nėra noro ir pastangų statyti tiltą, kuris jungtų Žemę ir Dangų. Žmogus vaizduojamas pelkėje, kurioje jis grimsta ir kitus traukia. Jo kalba vulgari. Jis sakosi daiktus, tikrovės ir vertybes vadinąs tikraisiais jų vardais, bet pasirodo, kad šis nusistatymas dažniausiai galioja tik lyties sričiai, kuri, nors ir labai svarbi, vis dėlto viso žmogaus gyvenimo tikrovėje neapima. Pagaliau, net pati lytis, kuri žmogiškosios buities rėmuose turėtų būti ne tik prasminga, bet ir labai graži, kaip intymiausia žmogiškosios meilės išraiška, vaizduojama grynai fizinio patraukimo rezultatu, o ne tokiu veiksmu, kuriam turinį turėtų duoti disciplinuota žmogaus dvasia.
Tennessee Williams pristato tokį pasaulį, kuris jam, be abejonės, gerai pažįstamas. Vaizduoja jį įtikinančiai, įspūdingai ir dažnai meistriškai. Bet šis pasaulis dažnai neturi trečiojo matavimo. Žinoma, Williams nėra išimtis. Jis atstovauja visą generaciją, ir ne vien Amerikoje, kuri vaizduoja žmogų ištikimą tik Žemei.
(Bus daugiau)