Mylimas Broli!
ILIJONAI katalikų vadina popiežių šventuoju tėvu. Daugybė kitokio išpažinimo krikščionių gerbia jį kaip didelį tikėjimo ir moralės autoritetą. Netgi nekrikščionys skaitosi su juo, lanko jį ir net skiria savo valstybių nuolatinius atstovus prie jo sosto. Yra tačiau ir tokių, kurie piktinasi mūsų popiežiumi. Pasitaiko net, kad, katalikams girdint, kai kas demonstratyviai išjuokia popiežiaus neklaidingumą. Gal ir tu, brangus broli, išgirdęs popiežiaus neklaidingumo paneigimą, nežinai ką tuo reikalu pasakyti. Kartais ir tau pačiam nebeaišku, ar popiežius tikrai yra neklaidingas. O gal tai tik katalikų dvasiškijos prasimanymas?
Tu pradedi svarstyti savyje, kad štai, popiežius juk tėra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti. Taigi, kaip ir kiti žmonės, popiežius, tur būt, yra nuodėmingas. Juk esi girdėjęs, kad ir popiežius turi nuodėmklausį ir eina išpažinties, kaip ir kiti tikintieji. Kaip gi tad popiežius galėtų būti neklaidingas?
Kažin ar žinai, brangus broli, kad popiežius kasdien, pradėdamas Mišias, kaip ir visi kiti kunigai, kalba: "Prisipažįstu visagaliui Dievui... kad labai daug nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu; mano kaltybė, mano kaltybė, mano didžiausioji kaltybė..." Tatai reiškia, kad popiežius ir pats save laiko nusidėjėliu. Iš istorijos taip pat žinome, kad turėjome įvairių popiežių; turėjome tokių, kuriuos žmonės ypatingai garbino ir mylėjo, o kitus persekiojo. Buvo šventų popiežių. Bet buvo ir tokių, kurie buvo žinomi savo žmogiškomis silpnybėmis.
Kuriuo tad būdu ir kuriais atvejais popiežius laikytinas neklaidingu?
Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu moko mūsų Bažnyčia.
Bažnyčia kiekvieną popiežių, kaip žmogų, laiko nuodėmingu, kuriam nėra svetima jokia žmogiška silpnybė, taigi, ir klaidingumas. Trumpai tariant, popiežius, kaip žmogus, yra nuodėmingas ir nėra neklaidingas. Bendrai paėmus, popiežius nėra ir šventas. Jei jį vadiname "šventuoju tėvu", tai tik ryšium su jo kaip Kristaus vietininko šioje žemėje padėtimi. Bet vis dėl to Bažnyčia tam tikrais atvejais popiežių laiko neklaidingu.
Iš kur tad išvedamas popiežiaus neklaidingumas?
Draugystėje kiekviena našta maloni ir lengva ...
Jei mes pripažįstame Jėzų Dievo Sūnumi, tai mums nėra didesnio autoriteto, kaip patsai Jėzus. Užtat prisiminkime ką kalbėjo mūsų Išganytojas savo apaštalams. Pasirinkęs dvyliką apaštalų, vyriausiam jų, Simonui, Kristus pasakė: "Tu esi uola (Petras), ant kurios aš pastatysiu savo bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mato, XVI : 18, 19). Tuo būdu Kristus paskyrė Petrą savo vietininku žemėje. "Kam nuodėmes atleisite, tam jos bus atleistos, ir kam sulaikysite, jos bus sulaikytos" (Jono, XX: 23), kalbėjo Kristus savo apaštalams. Savo, Dievo Sūnaus, autoritetu, Kristus davė šitokį įsakymą apaštalams: "Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad ir mokykite visas tautas... laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mato, XXVIII : 18, 19, 20). "Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu" (Jono, XX : 21). Toliau seka Kristaus įspėjimas žmonėms: "Kas jus niekina, mane niekina. O kas mane niekina, niekina tą, kurs yra mane siuntęs" (Luko, X: 16).
Kristus prižadėjo apaštalams saugoti juos nuo klaidų, kai jie mokys žmoniją Jo tiesų. Jis užtikrino, kad jie neįpuls į klaidas ir neįves į klystkelius kitų. Nes juk Jis pasakė apie Bažnyčią, kad: "Pragaro vartai jos nenugalės". Paskiau Jis šį reikalą dar labiau patikslino: "O Ramintojas, šventoji Dvasia, kurį Tėvas atsiųs mano vardu, jis jus visko išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau" (Jono, XIV : 26). "Kada gi ateis ta tiesos Dvasia, ji jus ves į visokią tiesą" (Jono, XVI : 13).
Apaštalai tinkamai suprato Kristų ir Jo pavestas jiems pareigas kalbėti Jo vardu ir tęsti Jo darbą. Šv. Povilas savo antrajame laiške korintiečiams rašė: "Visa tai yra iš Dievo, kurs suderino mus su savim per Kristų ir davė mums suderinimo tarnystę. Taigi, mes einame pasiuntinių pareigas Kristaus vietoje, lyg kad Dievas ragintų per mus" (II Cor. V : 18, 20). Užtat ką apaštalai mokė, darė tai suderintai su Kristaus mokslu, kaip Kristaus pasiuntiniai, kaip Jo vietininkai. Bet Petras Jėzaus buvo paskirtas ne tik Bažnyčios, bet ir visų apaštalų valdytoju, kai pasakė jam: "Ganyk mano avinėlius, ganyk mano aveles" (Jono, XXI : 15, 16, 17). Išganytojas trumpai ir aiškiai nusakė Petro ir kitų apaštalų autoritetą žmonėms: "Kas jūsų klauso, tas manęs klauso" (Luko, X : 16).
Negalime nesutikti, kad Petras Bažnyčios reikaluose tikrai buvo neklaidingas. Jei būtų kitaip, ar Kristus būtų pavadinęs Petrą uola, ant kurios Jis pastatys savo Bažnyčią? Klaidingumą galima prilyginti lekiančiam smėliui. Argi tad Kristus ant lekiančio smėlio būtų statęs savo Bažnyčią?
Kai Išganytojas kalbėjo apaštalams, jog Jis bus su jais iki pasaulio pabaigos, Jis kalbėjo jiems visu savo dievišku autoritetu, kaip savo rinktiniam elitui, kaip steigiamos Bažnyčios vyriausiai vadovybei. Argi galėjo Kristus jiems meluoti? Ar kas nors kada rado bent vieną klaidą Kristaus gyvenime? Ar bent mažiausią melo krislelį? Ar mes drįstumėm suabejoti bent vienu Kristaus žodžiu? Bet kaip gi Išganytojas galėjo žadėti būti su savo apaštalais iki pasaulio pabaigos, kada juk Savaime buvo aišku, jog tik vieno šimtmečio ribose išmirs visi apaštalai? Kaip gi Jis liepė skelbti Jo mokslą visoms tautoms, kai anais laikais nei lietuviai, nei latviai, nei estai, nei suomiai, nei japonai, nei indėnai, ar Naujosios Gvinėjos čiabuviai ir daugybė kitų tautų iš viso dar nebuvo žinomi, kai žymios pasaulio dalys net nebuvo atidengtos? Turime pripažinti, kad šitaip Kristus kalbėjo apaštalams į jų misijos paveldėtojus, kurie tęs Jo darbą antrame, trečiame, dvidešimtame ar paskutiniame žmonijos istorijos šimtmetyje. Išganytojas savo autoritetą pavedė apaštalams perduoti jų paveldėtojams popiežiams ir vyskupams, kad, pradedant Petru, baigiant paskutiniu prieš pat pasaulio pabaigą popiežiumi, Jo mokslas tikrai būtų skelbiamas visoms tautoms, visais laikais.
Petrui mirus kankinio mirtimi, jo vieton tuojau buvo išrinktas Linas, po jo Kietas, Klemensas, Ignacas, Polikarpas ir taip be pertraukos tęsiasi iki mūsų dienų. Popiežiui mirus, tuoj renkamas kitas. Nuo pat krikščionijos pradžios popiežius, drauge ir Romos vyskupas, gerai žinojo savo vyresniškumo teises bei pareigas ir jas vykdė. Kiti vyskupai tas jo teises visada pripažino, jas gerbė ir jo sprendimams paklusdavo. Taigi, nuo pat pradžios tiek Bažnyčios hierarchija, tiek tikintieji, pasiremdami paties Kristaus mokslu, laikė Romos vyskupą - popiežių vyriausiuoju Bažnyčios valdytoju, neklaidingu tikėjimo, moralės ir Kristaus mokslo aiškinimo dalykuose.
Bažnyčia yra daugiau negu žmonių organizacija. Žmonių organizacijos atsiranda, trumpiau ar ilgiau pabūna ir dingsta. Viena tik katalikų Bažnyčia, štai jau bus greitai du tūkstančiai metų, egzistuoja ir žada egzistuoti iki pasaulio pabaigai, nes pats Kristus ją įsteigė. Bažnyčia tikrumoje yra mistinis paties Kristaus kūnas, gyvas Išganytojo balsas. Kai Bažnyčia kalba, kalba patsai Kristus. Ne kieno kito, kaip tik paties Kristaus žodžiais. Šventoji Dvasia veda Bažnyčią neklystančiu ir nieką neklaidinančiu keliu. Niekados Bažnyčia ir negali klysti, nes juk Kristus prižadėjo būti su ja iki pasaulio pabaigos. Bažnyčia kalba, kai jos vyskupai, paveldėję savo teises iš apaštalų, kuriems tas teises suteikė pats Dievo Sūnus, susirinkę drauge. Popiežiaus vadovaujami, skelbia kurią nors tikėjimo tiesą. Bažnyčia kalba, kai jos vyriausias vyskupas — Popiežius, Šv. Petro sosto paveldėtojas, skelbia kurią nors dogmą. Tokiais atvejais Bažnyčia negali klysti, nes tam yra paties Kristaus duota garantija. Todėl, kai popiežius, kaip Bažnyčios galva, oficialiai Bažnyčios vaidu (ne Vatikano valstybės vardu!) paskelbia atitinkamą sprendimą, tikėjimo tiesą ar dogmą, jis tuo atveju yra neklaidingas.
Šitokiais atvejais, tikintiems katalikams privalu popiežiaus žodžiams paklusti ir ištikimai juos savo gyvenime vykdyti. O reiškiama popiežiui pagarba, kaip Kristaus vietininkui ir pasiuntiniui šioje žemėje, lygiai kaip ir "Šventojo Tėvo" titulas, yra, berods, savaime suprantamas dalykas. Jei mūsų popiežių gerbia kitatikiai krikščionys ir net nekrikščionys, negi mes, katalikai, galėtumėm mūsų Šventąjį Tėvą mažiau gerbti?
Parašiau visa tai, tau, brangus broli, ne tam, kad turėtumei medžiagos ginčams su kitaip įsitikinusiais žmonėmis, bet kad tu pats aiškiai žinotum, kuriuo būdu ir kada popiežius yra neklaidingas.
Tavo brolis Jonas