Spausdinti

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Šiais metais Ateitininkų Federacija švenčia savo 50 metų egzistavimo jubiliejų. Šį mėnesį Čikagoje įvyksta tos Federacijos šeštasis kongresas. Ta proga spaudoje pasirodė ne vienas straipsnis apie šio sąjūdžio įvykius, faktus bei vardus. Norėdami šiame žurnale bent trumpai paminėti šio daug nusipelniusio katalikų akcijos vieneto jubiliejų, pasidalinsime viena kita mintimi apie ateitininkijos tikslą, dvasią bei reikšmę lietuvių tautai.

Katalikų akcijos reikšmė

     Tauta yra bendru krauju ir bendra dvasia sujungtų žmonių gyvenimų upė.

     Upei reikia krypties; ne bet kokios, bet vedančios į vandenyną. Bet kokia kita kryptimi tekanti upė neišvengiamai taps krantus ir miestus griaunanti jėga, gi be krypties upė taps bala... O bala nebėra upė.

     Tautai, tai žmonių gyvenimų upei, taip pat reikia krypties. Ne bet kokios, bet vedančios į Dievą. Bet kokia kita kryptimi einanti tauta neišvengiamai griaus savo tautiečių ir kitų tautų gyvenimus; gi be krypties tauta taps bala, taps bendrakraujė masė, bet ne bendradvasė tauta.

     Kelią į Dievą ir asmenims ir tautoms parodė Kristus. Tačiau žmogiškoje prigimtyje Jam ribojantis ir laiko ir vietos atžvilgiu. Jo darbą kiekvienoje tautoje tęsia kiti žmonės, ne vien dvasiškiai, bet ir pasauliečiai, ypač inteligentai.

     Kad tauta eitų teisinga kryptimi, reikia šviesuolių, žinančių, siekiančių ir skelbiančių žmonių amžinąją paskirtį: reikia visuomenininkų, kurie tautos socialinį gyvenimą grįstų teisingais principais; reikia menininkų, kurie medžiagoje įkūnytų amžinas tiesos, gėrio ir grožio formas; reikia žurnalistų, kurie, teisingai įvykius sverdami, formuotų viešąją nuomonę; reikia veiklių katalikų pasauliečių, kurie savo brandžiu darbu palaikytų ir puoselėtų religinę ir tautinę sąmonę.

     Tokių katalikų pasauliečių organizuota veikla yra katalikiškoji akcija. Lietuvių tautoje katalikiškos akcijos organizacija susikūrė visiškai natūraliai ir spontaniškai. Ją iššaukė pats gyvenimo reikalas.

Ateitininkijos kilmė, tikslas ir dvasia

     Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje svetur, ypač Rusijoje, studijuojantieji lietuviai inteligentai ušsikrėtė dviem viena kitai priešingom pasaulėžiūrom: nihilizmu ir socializmu.

     Abi srovės tautai yra pragaištingos jau vien dėl savo ateistinių ir materialistinių tendencijų. Šalia to nihilizmas, tas viską, išskyrus save, neigiąs individualizmas, veda tautą į anarchiją; gi socializmas, tas kolektyvo viešpatavimas, pavergia asmenis valstybei. Nihilizmas iš tautos padaro balą, o socializmas — iš valstybės kalėjimą.

Ir pievos gražiau žydi,

kai jomis einama drauge ...

 

     Gi krikščionybė žvelgia į žmogų Dievo žvilgsniu: vertindama kiekvieną asmenį, į Dievą einantį, mato jį šeimos, tautos. Bažnyčios bei visos žmonijos rėmuose. Todėl, derindama tiek individualinį, tiek socialinį žmogaus elementą, išvengia perdėtų individualizmo ir socializmo klaidų.

     Tai jausdami aktyvieji katalikai studentai ėmė burtis, kad galėtų klaidoms pasipriešinti. 1910 m. Louvaine (Belgijoje) įvyko pirmasis susirinkimas, kuris tradiciniai yra laikomas ateitininkų organizacijos pirmuoju žingsniu. Sąjūdis greitai persimetė Rusijoje studijuojančiųjų tarpan, o vėliau — tėvynėn.

     Sąjūdžio ideologinę apybraižą savo giliu protu suformulavo didysis lietuvių tautos filosofas prof. St. Šalkauskis:

     "Ateitininkų judėjimas ir savo kilme ir savo uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent, dvasinis atgimimas, kiuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir suteikia pastarajam aukštesnės neprarandamos reikšmės... Priklausymas prie Ateities judėjimo privalo būti ateitininko suprantamas kaipo sąmoningas nenuilstamas ruošimasis tapti karštu lietuviu patriotu, aiškiai susipratusiu kataliku, tikru inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju visuomenininku ir gerai pasiruošusiu prie savo profesijos specialistu" (Ateitininkų Ideologija, p. 108-109).

     Ateitininkų charakteringose savybėse (tautiškume, katalikiškume, inteligentiškume, visuomeniškume ir šeimyniškume), kaip tik atsispindi ta aukso vidurio harmonija tarp individualybės ir socialumo. Savo gyvenime tą darnumą kurdami, ateitininkai galėjo tikėtis atsispirti prieš nihilistinį individualizmą ir pavergiantį kolektyvizmą, tas ne tik ano meto nihilistų bei socialistų, bet ir kiekvieno individo bei grupės negatyvias tendencijas.

     Tad pilnutinis ateitininkas yra asmenybė tautos ir Bažnyčios tarnyboje. O tapti asmenybe nėra lengva. Tačiau šviesių asmenybių, kaip Pr. Dovydaičio, St. Šalkauskio ir kt., šiluma bei entuziazmu paveikti, ir kiti ateitininkai kilo ir kėlė tautą.

Sąjūdžio darbo vaisiai

     Idealizmo vedami ateitininkai daug nuveikė Lietuvos labui. Įsijungę į laisvėn besiveržiančios tautos aktyviausios grupės srovę, savo pastangomis, krauju ir prakaitu, net gyvybės aukomis, užtikrino tėvynės nepriklausomybę. Tas pastangas įvertindamas Lietuvos prezidentas A. Smetona patvirtino: "Ateitininkai daug prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo" (žr. Ateitis, 1927, nr. 10).

     Atgavus laisvę, ateitininkų veikla atnešė gražių rezultatų įvairiuose lietuvių tautos darbo baruose:

     Valstybės kūrime daug atsiekta žemės ūkio, valstybinio administravimo, finansų bei diplomatijos srityse.

     Tautos švietimo darbe: jau nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų daug ateitininkų dirbo pedagoginį darbą uni-tete bei kitose mokyklose. Tačiau pati organizacija, uždeganti narius kilniems tautiniams bei religiniams idealams, be abejo, buvo didžiausias auklėjimo veiksnys.

     Spaudoje: ateitininkų leidžiami laikraščiai bei žurnalai, kaip Ateitis, XX-asis Amžius, Židinys, Naujoji Romuva, Naujoji Vaidilutė, gvildeno tų laikų problemas bei dienos įvykius, pritaikė krikščioniškus principus konkrečiam gyvenimui.

     Literatūroje: daug šiandieninių pirmaeilių rašytojų ugdė savo talentus ateitininkų eilėse, o savo pirmuosius bandymus išspausdino Ateityje.

     Dvasinių pašaukimų ugdyme: iš ateitininkų tarpo nemaža pasirinko dvasinį pašaukimą; ne vienas iš jų užtarnautai buvo paskirtas į atsakingas bažnytinės hierarchijos vietas.

     Visuomeniniame gyvenime pažymėtinas ateitininkų veikimas su kaimuose paplitusia pavasarininkų organizacija.

     Tačiau šios paskiros darbų sritys liejosi į vieną tikslą, kurio siekė pati organizacija — išlaikyti lietuvių tautą katalikybei ir katalikybę lietuvių tautai. Tiesa, negalima pasakyti, kad ateitininkai atliko visa, ką pasiryžo atlikti. Neigiamosios srovės, nors labai pristabdomos, vis dėlto paliko savo pėdsakus. Pilnutinis lietuvių tautos dvasinis atgimimas liko neįgyvendintas. Idealas visada liks aukščiau už darbo rezultatus, kuriuos siaurina aplinkinės sąlygos bei idealą siekiančiųjų ribotos jėgos. Tačiau tas fak'tas nė kiek nemažina ateitininkų padarytų nuopelnų lietuvių tautai: didžioji dalis veiklių katalikų inteligentų buvo ateitininkų eilėse, o ant jųjų pečių gulėjo visas organizuotas katalikiškosios akcijos veikimas, kuris dvasino tautą ir kreipė ją į Dievą.

Ateities uždavinys

     Šiuo metu lietuvių tauta yra sunkesnėje padėtyje negu prieš 50 metų. Tėvynėje pasilikusieji bandomi prievarta nutautinti ir nukrikščioninti. Išeivijoje esantiems gresia didelis materializmo ir nutautimo pavojus. Katalikiška pasaulėžiūra besivadovaujančių bei veikliu entuziazmu užsidegusių inteligentų reikia mums išeivijoje; jų dar labiau reikės tėvynės atstatymui Lietuvos išlaisvinimo atveju. Sąlygos tokiems inteligentams išsiugdyti tėvynėje yra ne tik nepalankios, bet ir neįmanomos. Tačiau laisvuose pasaulio kraštuose ateitininkai gali netrukdomi veikti. Čia jų svarbiausias uždavinys tebėra tas pats kaip ir buvo Lietuvos atstatymo metu: paruošti ir burti kata likus inteligentus lietuvių tautiniam ir dvasiniam atgimimui.

     Prieš 50 metų pirmųjų ateitininkų branduolys susirinko svetur toli nuo tėvynės, tačiau jų žvilgsnis krypo į nualintą belaisvę Lietuvą ir į Kristų. Šį mėnesį jų vienminčiai, prasmingai parinkę šūkį "Ištikimybė Kristui, ištikimybė Lietuvai", susiburia taip pat svetimame krašte į savo šeštąjį kongresą. Jei šie žodžiai šios katalikų inteligentų organizacijos nariuose taps tikrove, bus galima tikėtis naujo tautinio bei religinio atgimimo tiek dabar išeivijoje, tiek vėliau mūsų tėvynėje.