VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS,

Xavier Universiteto Profesorius

     "Žmogiškasis kilnumas yra teigiamas dalykas, ir norėti jį išsaugoti yra prasminga. Bet mokslas jo neišsaugos. Žmogiškasis kilnumas yra savybė, esanti šalia mokslo. Ši savybė reiškia, kad jos savininkas yra laisvas".

(Edwin G. Boring. When is human behavior predetermined.. The scientific monthly, 1957, 189-196)

     Dvasia, siela, protas, laisvė, valia tai yra sąvokos, kurios retai tėra mokslininkų minimos šiame kontinente. Nuo to laiko, kai Watson, skelbdamas savo behavioristines tezes, pareikalavo pašalinti iš žodyno visas protines sąvokas, dvasia ir visa, kas yra dvasiška, buvo pašalinta iš Amerikos psichologijos žodyno. Taigi, šiandien kalbėti apie dvasią amerikiečių psichologų aplinkoje būtų gana neįprastas dalykas, nors tai gal nebūtų taip smerktina, kaip buvo prieš 20 metų. Nuo behaviorizmo klestėjimo pradžios iki dabar daug kas pasikeitė, ir šiandien gal būtų galima rizikuoti kalbėti arba rašyti šios rūšies tema, žinoma, su sąlyga, kad autorius būtų užtenkamai stiprus autoritetas ir kad ši tema nesužlugdytų jo profesinės reputacijos. Bet kiekvienu atveju dar ir šiandien rašyti apie dvasią tam, kuris nėra nei labai svarus autoritetas, nei nenorįs priklausyti parapsichologijos krypčiai, yra rizikingas dalykas. Bet kartais šios rūšies rizika yra reikalinga, o gal net būtina, norint mokslinėje srityje pažangos ir norint savo kolegas priversti pagalvoti.

     Gal kai kurios šiame rašinyje pateiktos pastabos nebūtų svarbios, jeigu mes nieko nežinotume apie šį kraštą ir jo psichologus. Tačiau prisimindami, kad čia gyvename jau virš dešimt metų, mes būtinai turėjome būti paliesti šio krašto kultūros, tad dalykus stengsimės vertinti, ne išjungdami, bet specialiai Įjungdami Amerikos psichologus, kaip moderniosios psichologijos atstovus. Toks elgesys bus objektyvus, nes iš tikrųjų psichologijos tyrinėjimai ir teorijos buvo ir yra ypatingai dabar daugiausia formuluojami Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Dvasia, siela, mokslas ir protas

     Pirm negu pradėsime nuodugniau gvildenti šio straipsnio temą ir studijuoti žmogaus dvasios bruožus moderniosios psichologijos šviesoje, turime nustatyti dvasios sąvokos apibrėžimą, tuo būdu nustatydami ir temos apimtį. Kun. dr. A. Baltinis "Lietuvių Enciklopedijoje" (V, 283) taip apibrėžia dvasią: "Dvasia yra nemedžiaginė, vientisa būtybė, savimi besilaikanti ir pati save apsprendžianti, suvokianti ir kurianti dvasines vertybes. Jos nemedžiagiškumas išskiria kiekvieną priklausomybę nuo medžiagos tiek savo esme, tiek veikimu". Pagal šį apibrėžimą dvasia yra atskira būtybė, nieko bendra neturinti su medžiaga ir tuo pat ji negali būti nei tyrinėjama, nei studijuojama, naudojant empirinius — mokslinius metodus. Taigi, taip suprasta dvasia yra ne psichologijos, bet filosofijos ar teologijos objektas (Autorius čia, matyt, turi galvoje tik eksperimentinę psichologiją; racionalinė psichologija, kurios uždavinys yra protu įrodyti sielos buvimą ir jos ypatybes, priklauso filosofijai. Red.). Bet, kaip dr. Baltinis pats pastebi savo straipsnio pabaigoje, dvasia gali būti laikoma "krikščioniškoje sampratoje dvasinė žmogaus siela". Bet siela jau negali būti laikoma dvasia, nes siela yra žmogaus egzistencijos principas, ir ji neegzistuoja viena tol, kol žmogus yra gyvas. Tačiau ji yra labai intymiai surišta su medžiaga, tai yra kūnu. Ir šis ryšys yra ne vien tik netiesioginis, kaip dr. Baltinis tvirtina, ir su kuo mes nesutinkame, bet ir esminis: ten, kur tas ryšys nutrūksta, žmogiškoji būtybė yra sunaikinama. Tuo būdu žmoguje dvasinis elementas turi būti svarstomas ne kaip kažkas esąs šalia žmogaus, kažkas nepriklausąs nuo jo kūno, bet kaip žmogaus dalis. Tuo būdu pagal šitą galvojimą žmogus jau yra dalinai medžiaga, dalinai dvasia. Žmogaus medžiaginiu kūnu gali atsispindėti ir jo dvasia.

     Jeigu sutinkame su šitokiu protavimu, tai mūsų padėtis žymiai pagerėja. O pagerėja dėl to, kad mes galime prileisti galimybę, jog dvasinės žmogaus apraiškos priklauso nuo medžiagos ir todėl jos gali būti studijuojamos bei stebimos, naudojant empirinius -mokslinius metodus. Padėtis taip pat pagerėja ir dėl to, kad žmogaus dvasios sąvoką mes, atrodo, gana teisėtai galime laikyti sinonimine su žmogaus sielos sąvoka. O siela, jau net filologiniu žvilgsniu, reiškia intymesnį ryšį su kūnu, gyvybe, išsivystymu, išsitobulinimu ir tobulėjimu. Nors griežtai filosofiškai imant, toks absoliutus žmogaus dvasios ir sielos sulyginimas nėra visiškai tikslus, bet praktiškai jis nėra kenksmingas ir yra užtinkamas taip pat kitose kalbose, pvz. vokiečių ir prancūzų. Prancūziškas žodis "spiritualitė", kalbant apie žmogų, nereiškia pirmoje eilėje jo nemedžiagiškumo, bet reiškia jo humaniškumą, pilną žmogiškumą (plg. Nuttin ir Jolivet). Vokiečių "Geist" arba "Geistigkeit", naudojant sąryšyje su žmogumi, reiškia jo aukštesnių kūrybinių galių pasireiškimą, o ne sudvasėjimą. Manau, kad panašiai galime sakyti ir lietuvių kalboję: žmogaus dvasia pasireiškia jo aukštesnių sugebėjimų realizavime, ypač galvojime, valios veiksmuose ir kūryboje.

     Šitaip suprantant žmogaus dvasią ir jos apraiškas, atrodo, neturėtų susidaryti sunkumų tarp mokslo ir filosofijos bei teologijos. Taip yra ir taip buvo nuo senų laikų kontinentalinėje Europoje, ypač vokiečių ir prancūzų kultūrų orbitose. Bet visai kitaip yra su tais kraštais, kurie buvo ir yra anglosaksų įtakoje ir kurie vartoja anglų kalbą. Tur būt, anglų empiristų įtakoje buvo padarytas anglų kalboje griežtas skirtumas tarp mokslo, kuris remiasi tik empiriniais tyrinėjimais, ir tarp filosofijos bei literatūros, kurios gali remtis galvojimu, spekuliacijomis ir samprotavimais, nepagrįstais apčiuopiamais įrodymais. Anglų kalboje mokslo sąvoka yra labai ribota, siaura ir griežta. Mokslas pasireiškia tik natūralių fenomenų tyrinėjimais ir turi naudoti fizinių bei fiziologinių mokslų metodus. Šis anglų kalbos mokslo sąvokos aptarimas yra ypatingai užakcentuojamas J. A. Valstybėse. Tuo būdu mokslo sąvoka, kaip H. E. English pažymi, čia yra daug siauresnė negu Europos kontinente (Diet, of Psychological and Psychoanalytical Terms, 479-480 p.). Tad visai nereikia stebėtis, kad toks sąvokų pakeitimas čia atneša įvairių sunkumų, kurių neturi tie, kurie turėjo laimę studijuoti Europos aukštosiose mokyklose. Gal būt, jiems tik teko ar teks savo sąvokas permąstyti ir prie čia esančių prisitaikyti, nes kalbos pakeisti juk negalime, bet esminiai pagrindai liks tie patys.

     Mokslas, būdamas tik empiriniais metodais surinktų žinių sistema, neturi nei teisės, nei pareigos domėtis tuo, ko negalima patikrinti empiriniais metodais. Taigi, būdami logiški, šie mokslininkai turi sakyti, kad filosofija yra ne mokslas, kad teologija yra emocionalizmas, o literatūra yra poezija. Mokslas studijuoja žmogų ir juo domisi, bet tik tiek, kiek žmogaus galios ir funkcijos yra galimos išmatuoti. Dalykai, kurių negalima patikrinti empiriniais metodais, nors jie ir būtų. žmogaus pergyvenami, yra atmetami, kaip neverti mokslo dėmesio. Taigi, dvasia, dvasiškumas, siela, valia, protas, laisvė ir kitos panašios sąvokos turėtų būti atmestos. Tai yra gana logiška išvada griežtoje, nors ir siauroje, empirinių mokslų logikoje.

     Nors šios pastabos gal ir yra kiek ankstyvos mūsų temos nagrinėjime, bet jos yra būtinos aiškesniam dalykų supratimui. Svarstydami žmogaus dvasią moderniosios psichologijos supratime, turime atsiminti, kad psichologija save laiko mokslu. Amerikoje tai reiškia, kad ji save laiko empiriniu mokslu. Bet ką bendra gali turėti empirinis mokslas su mūsų tema? Pamėginkime arčiau į tai pažiūrėti. Pamėginkime tai blaiviai ir objektyviai suprasti bei įvertinti ir tik po to duoti sprendimą.

Žmogaus dvasia amerikietiškosios psichologijos šviesoje

     Ruošdamas šį rašinį, autorius nutarė padaryti mažutę eksperimentinę studiją, kuri pilnai tinka psichologijai — empiriniam mokslui. Buvo peržiūrėtos visos psichologijos knygos, kurios yra vartojamos, kaip vadovėliai, universitetuose ir kurios buvo išleistos paskutinį dešimtmetį. Buvo peržiūrėta septyniolika vadovėlių iš bendrosios psichologijos, norint nustatyti, ar juose yra vartojamos dvasios ir sielos sąvokos jų dalykų registre. Rezultatas buvo toks, kad tik viename jų yra paminėta sielos sąvoka (Kretch and Kretchfield, Elements of Psychology, 1958). Nė viename vadovėlyje nėra vartojama dvasios sąvoka. Tiesa, šie vadovėliai yra rašyti nekatalikų autorių, bet jie yra labai plačiai vartojami beveik visuose nekatalikiškuose ir net kai kuriuose katalikiškuose universitetuose. Tai yra gana būdingas faktas. Manau, kad mano statistikos dar sustiprėtų, jeigu patikrintume daugiau psichologinių knygų, rašytų Amerikoje. Tai yra labai keista, kad net sielos sąvoka yra išleidžiama iš vadovėlių, kurie duoda psichologijos apibrėžimą (Psichologija etimologiškai reiškia sielos mokslą, mokslą apie sielą. Red.). Atrodo, kad ne vienas šių autorių gana nepatogiai jaučiasi, vartodamas net psichologijos terminą, nes graikiškas žodis psyche reiškia sielą. Tad visai nenuostabu, kad kai kurie autoriai šiandien mėgina psichologiją perkrikštyti į elgsenos mokslą (science of behavior), nors, kaip E. P. Johnson pastebi, šitie užsimojimai nėra sėkmingi, nes jie neturi rimto pagrindo.

Ir gyvenimo rimtis yra suprantamesnė, kai i ją žiūrima drauge ...

Šis “L.L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis,

tema “Draugystė”.

 

     Nežiūrint visa to, vis dėlto ši mažutė studija parodė, kad tiesioginiu keliu sužinoti, koks yra žmogaus dvasios veidas moderniosios Amerikos psichologijos šviesoje, yra neįmanoma. Bet tada kyla klausimas, kaip tai gali būti įmanoma, kad žmonės, studijuodami psichines apraiškas, išvengtų bet kokios informacijos apie tų apraiškų šaltinį? Logiškai galvojant, tai yra neįmanoma. Dėl to mums tenka mėginti šį klausimą tyrinėti netiesioginiu būdu. Mūsų hipotezė šiuo atveju bus tokia: jeigu yra neįmanoma išvengti gauti bent kiek informacijų apie sielą ir dvasią, studijuojant žmogaus psichinius bei dvasinius vyksmus, tai to negalėjo išvengti nė Amerikos psichologai. Reiškia, kad jie turi turėti šiek tiek mokslinių kontaktų su sielos ir dvasios sąvokomis, bet šių sąvokų jie nevartoja, nes jų vietoje vartoja kitas sąvokas. Jeigu tai būtų tiesa, tai dabar kyla klausimas, kokios yra tos jų vartojamos sąvokos ir ką jos reiškia.

     Tad stenkimės susipažinti su kai kuriomis moderniosios psichologijos sąvokomis Amerikoje ir pažvelkime, kas po jomis slepiasi. Savaime suprantama, kad šio straipsnio rėmai neleis perstudijuoti visų sąvokų, kurios tiktų mūsų temai, todėl pasirinksime tik kai kurias svarbesniąsias. Mūsų nuomone, ypač šios sąvokos yra vertos dėmesio: aš pats (angl. self), intelektualinės funkcijos, motyvacija, vertė, laisvė, asmenybė.

     Aš pats— individas arba asmuo, kuris skiriasi nuo kitų ir kuris žino, kad jis egzistuoja. Jis neturi žmoguje jokios lokalizacijos ir yra neapčiuopiamas; jis yra vienijantis faktorius, kuris organizuoja ir tvarko visas psichines funkcijas.

     Intelektualinės funkcijostai yra psichiniai vyksmai, kurie apima galvojimą, protavimą, kūrimą ir sugebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis. Jeigu dabar paklausime, kas yra šių intelektualinių funkcijų šaltinis, tai modernusis psichologas atsakys, kad tai yra žmogus. O jei paklausime, ar tai yra kokia nors speciali žmogaus dalis, tai behavioristas ir mechanistas atsakys — smegenys; materialistas sakys — nervų sistema. Bet jeigu toliau jų klausime, kuri tai yra smegenų ar nervų sistemos dalis, kai paklausime, kodėl toji kūno dalis yra vertesnė už kitas, be kurių ji negali gyventi, tai atsakymas vėl bus tas pats: visas žmogus dalyvauja intelektualinėse funkcijose.

     Ar mes galime intelektualines funkcijas matuoti? Mes galime matuoti inteligenciją, bet ne intelektualines funkcijas savyje. Intelektualinės funkcijos yra neapčiuopiamos, apie jas ką nors mums gali pranešti tik kalba. Bet kalba susideda iš simbolių, o simboliai yra tikrovės abstrakcijos. Taip modernusis eksperimentinis psichologas šiandien Amerikoje sutinka, kad žmogus gali sudaryti sąvokas, ir jis eksperimentiniu būdu gali patvirtinti Aristotelio teoriją apie sąvokų formavimą. Jis tik tiksliai nežino, ar žiurkė taip pat neturi tų pačių sąvokų, nes žiurkė jam to dar nepasakė. Abstrakcijos sąvokos, kurių eksperimentiniu būdu negalima patikrinti, yra priimtinos, nes jos priklauso prie bendravimų (komunikacijų) kategorijos, o nuo 1954 metų bendravimas žodžiais ir sąvokomis jau priskiriamas prie elgsenos (behavior).

     Motyvacija.Žmogus, kaip ir kiekvienas organizmas, turi norų bei geismų, kurie jį verčia vienaip ar kitaip elgtis. Dauguma tų geismų yra fiziologiniai, bet yra ir socialinių. Pvz. alkis yra fiziologinis geismas, o noras būti saugiam yra socialinis motyvas. Šie motyvai nusprendžia žmogaus elgseną. Bet ne taip seniai stipriausias motyvacijos specialistas Maslow įvedė du naujus motyvus: pažinimo ir estetikos. Kas jie yra ir kaip jie veikia, jis šiandien dar nėra tikras. Bet atrodo, kad jis juos laiko gana abstrakčiais ir empiriškai sunkiai patikrinamais, bet, be abejo, esančiais. Tai yra norai, surišti su žinojimu ir su vertės įžvelgimu.

     Vertė— tai, kas man yra prasminga. O prasminga yra tai, kas vertinga, kas turi savo pavidalą (Gestalt). Gestaltistai eksperimentiniu keliu įrodė, kad kiekvienas daiktas pažįstančiam subjektui turi daugiau reikšmės negu tik suvokimas (percepcija) ar paveikslas. Tai yra teisinga, kalbant ne tik apie abstraktesnius dalykus ar asmenis, bet net ir apie konkrečią realybę. Daiktai neegzistuoja kaip objektai, bet kaip didesnės ar mažesnės vertybės. Prie vertybės visuomet priklauso kažkas, kas yra abstraktu. Yra įvairių rūšių vertybių: vienos jų daugiau priklauso materialiniam, o kitos intelektualiniam pasauliui. Iš tikrųjų vertybių idėja buvo įvesta į psichologiją vokiečių, ypač Eduard Spranger ir Kurt Lewin, o Amerikoje už tai jau nuo 1937 metų kovoja Gordon Allport, kurio užsispyrimas jau privertė priimti vertybių sąvoką, kaip būtinybę psichologijoje.

     Laisvė.Paskutiniu metu teko skaityti eilę straipsnių, parašytų žymių Amerikos psichologų, nagrinėjančių žmogaus elgsenos laisvę ir kontrolę. Empirinis mokslas laisvės sąvokos nemėgsta, nes mokslas studijuoja dėsnius ir įstatymus, o laisvė dėsnius išmuša iš vėžių. Dėl to psichologai yra linkę labiau pabrėžti determinizmą negu laisvę, pvz. Skinner, Freud. Bet laisvės sąvoka yra šalia mokslo ribų, kaip teisingai pastebi Harvardo universiteto profesorius E. Boring, kurio žodžius citavome šio straipsnio pradžioje.

     Laisvės sąvoka yra labai giliai įleidusi šaknis. Ji ypač yra populiari tarp psichoterapistų, kurie be šios sąvokos negalėtų praktikuoti. Bet laisvė reiškia vieną ypatingą laisvę — laisvę pasirinkti. Neseniai dėmesį atkreipė naujas psichologijos vadovėlis, parašytas Kretch ir Kretchfield, kuris pirmą kartą skiria apie penktadalį puslapio nagrinėti valios sąvokai. Jo valios apibrėžimas yra toks: valia — tai sugebėjimas pasirinkti ir pradėti laisvus veiksmus (ability to make choices and to initiate voluntary actions). Manome, kad scholastinis filosofas neturėtų daug ko pridėti prie šio apibrėžimo. Žinoma, gal blogiausias dalykas yra tas, kad anglų kalboje will nereiškia tą pat, kaip mūsų valia ar lotynų voluntas. Mūsų nuomone, pats sunkumas glūdi kalbos struktūroje. Šis faktas, kaip matėme, jau net eksperimentistų yra cituojamas. Nėra abejonės, kad psichoterapeutai vėl čia jaučiasi daug drąsesni. Daugelis psichoterapijos mokyklų valios sąvokos niekad nėra išmetę iš savo žodyno, nors, žinoma, visi yra išmetę valios jėgos sąvoką, kurią pirmas paneigė ne kas kitas, o jėzuitas Lindworsky. Bet valios jėga yra materialistinė sąvoka, kuri dalykus tik aptamsina, o valios sąvoka priklauso aukštesnei plotmei, nes jos veiksmai priklauso intelektualinei asmenybės daliai.

     Asmenybėyra, tur būt, populiariausia moderniosios psichologijos sąvoka, kuri Amerikos psichologijon buvo įvesta Gordon Allport ir kuri dabartiniu metu yra priimta, kaip viena pagrindinių psichologijos sąvokų. Asmenybė yra psichologinė sąvoka, ji yra aprašomoji sąvoka. Asmenybė yra suprantama, kaip individo visuotinis pasireiškimas kitiems. Asmenybė reiškia nuolatinę plėtotę; ji niekad nėra užbaigta; mūsų asmenybė vystosi tol, kol mes gyvename. Asmenybė reiškia kiekvieno asmenišką istoriją. Asmenybė yra rezultatas, kurio žmogus pasiekia auklėdamasis, bendradarbiaudamas su savo aplinka, ypač su kitais žmonėmis, ir gyvendamas savo gyvenimą, kaip istorinė būtybė. Tiesa, ši asmenybės sąvoka yra paties šio straipsnio autoriaus ir ji gal šiek tiek išduoda jo europietišką praeitį, bet vis dėlto tikrumoje ji yra tartum visų kitų apibrėžimų santrauka.

(Bus daugiau)