ALFONSAS GRAUSLYS

(Modernusis menas ir grožis)

     ČIA mesime trumpą žvilgsnį į tas naujas meno, ypač tapybos kryptis, dėl kurių vyksta ginčai ir susikirtimai. Vieni tuose moderniuose kūriniuose neranda jokio meno, o kiti entuziastingai juos sveikina, matydami juose meno pažangą. Nepasisakant iš esmės nei už šį meną, nei prieš jį, čia bus stengiamasi tik paliesti klausimą, kiek šiame mene, ypač abstrakciniame, yra grožio. Šį meną pilnai ir tiksliai įvertinti dabar dar negalima, nes nėra pakankamos laiko perspektyvos. Norime tik pastatyti eilę klausimų ir sukelti abejonių tiems, kurie aiškiai ir kategoriškai pasisako, kad naujoviškame mene mato tik vertybes ir naujas meno suklestėjimo galimybes.

     Pirmiausia reikia pastebėti, kad kiekvieną naują gyvenimo reiškinį laikyti kultūrine pažanga yra prietaras ir nesusipratimas. Gyvenimas eina ne tik pažangos, bet ir nuosmukio keliu. Kaip jūroje, taip ir kultūros gyvenime yra ir potvynių ir atoslūgių. Tai aiškiai įrodo įvairių aukštai išvystytų kultūrų žlugimas, žvelgiant į istoriją. Štai dėlko yra laikotarpių, kurie yra aiškiai paliesti kultūrinio nuosmukio, kuris apima visas gyvenimo sritis, neišskiriant nė meno. Gali net būti, kad kultūros kilimas ar kritimas pirmoje vietoje atsiliepia jautriausioje kultūros srityje — mene. Gal šioji sritis yra lyg barometras, kuriame stipriausiai atsispindi laiko dvasia ir jo vienokia ar kitokia įtampa.

     Yra didelis pagrindas taip klausimą statyti mūsų laikais, kai Vakarų pasaulis stovi prieš klausimą: būti ar nebūti. Nepamirškime, kad eilė didelių mąstytojų skelbia artėjantį Vakarų kultūros žlugimą ir mato jos išsigimimo ženklus. Kas žino, kas gali sau duoti pilną apyskaitą, kurios gyvenimo sritys yra labiau to išsigimimo paliestos ir kurios mažiau. Juk jau praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje V. Solovjovas nekartą savo paskaitose apgailestaudavo kaip tik meno išsigimimą. Tik prisiminkime kai kuriuos jo skaudžius žodžius ir paklauskime savęs, ar jie kartais negalioja ir mūsų dienoms. "Regisi meno ir menininkų tikslas visada buvo kurti grožį; šiandien jau to tikslo jis neturi. Daugelio menininkų kūriniai žadina pasibiaurė-jimą... Tenka ginti grožį nuo menininkų bandymų”. Tai Solovjovo mintys. Ir mūsų laikų mąstytoja S. Weil aiškiai kalba apie šių dienų meno nuosmukį, aiškindama jį tuo, kad šiandien niekur nėra nei saiko, nei pusiausvyros; jų nėra nei veikimo, nei minčių pasaulyje, nei privačiame, nei viešame gyvenime. Tad mūsų dienų meno nuosmukis, anot jos, yra vidaus nelogiškumo ir neharmoniškumo padaras. To dar negana. Ji, klausdama savęs, kodėl yra tiek dvasiniai nesveikų estetų, atsako, kad "kaip yra dieviško meno, taip yra ir demoniško. Didelė mūsų meno dalis yra demoniška... Velnias taip pat fabrikuoja meno imitaciją...”

     Be to, šiandien keičiasi, o gal jau yra pasikeitusi meno sąvoka. Dar netolimoje praeityje galvojome, kad menas kuria grožį. Šiandien jau atrodo, kad kai kurios tapybos kryptys ne tik neatstovauja grožio, bet net neturi pretenzijų jį kurti. Štai kad ir kai kurių besaikiai garbinamas Picasso yra pasisakęs, kad jis nė nebando kurti grožio, kad menas jam yra tik priemonė. 1945m. jis yra pareiškęs: "Ne, tapyba nėra tam, kad puoštum kambarius. Ji yra puolimo ir apsigynimo ginklas prieš priešą” (Werner Haltmann "Malerei im 20Jahrhundert”, Prestel Verlag, Muenchen). Ką galima galvoti apie tą menininką, nežinau, bet juk tokiais žodžiais apie meną kalbama ir totalistiniuose kraštuose, kur menas yra tik ideologijos vergas ir kur tokiu būdu nėra tikrojo meno. Ar tad kartais neartėja laikai, kai su grožio meile reikės slėptis katakombose, t. y. žmogaus sielos gelmėse ar to žmogaus artimiausioje aplinkoje, kurią jis įstengs persunkti grožiu? Gal tad modernaus meno dalis — tai tik tas menas, kurį Šalkauskio žodžiais tariant, galima vadinti nedailiuoju menu?

     Kad grožio vertė šiandieniniame pasaulyje krinta, tai, giliau įsimąsčius į mūsų laikų dvasią, netenka stebėtis. Nepamirškime, kad dvasinių vertybių branginimas visur krinta. Grožis grynai praktiškam gyvenimui yra nenaudingas, nes tai yra kokybinė arba dvasinė vertybė, o šiandieniniame materialistiškai nusiteikusiame pasaulyje yra daugiau vertinamos tik kiekybinės vertybės.

     Nepamirškime ir to, kad jau šimtmečiai, kai antikrikščioniškos jėgos vadovauja viešajam gyvenimui. Jeigu jų pastangų dėka liko sureliatyvinta tiesa ir maža kas ja tesisieloja, jei dorovinės vertybės nebranginamos, tad kodėl turėtų būti branginamas grožis? Jeigu šimtmečiais tyčiotasi iš religinės tiesos ir dorybės, kodėl negali būti ir kai kurių modernaus meno krypčių, kurios yra pasityčiojimas iš grožio? Jeigu netikėjimu aptemo gyvenimo prasmė, tai kodėl neturėtų aptemti ir grožis, kuris yra ne kas kita, kaip tiesos spinduliavimas? Jeigu, anot šv. Tomo Akviniečio, "šviesa pagražina, nes be šviesos viskas yra biauru”, tai ar negalima galvoti, imant šią mintį perkelta prasme, kad tikėjimo šviesai užgesus kūrėjų sielose, pradedama matyti vien biaurumą? Jeigu yra anarchizmo politikoje, jei buvo ir yra klaidų religijoje, tai kodėl negali būti klaidžiojimo ir mene šalia tikrojo grožio kelių? Jei visas senąsias vertybes griaunąs komunizmas stengiasi įsisunkti į visas gyvenimo sritis, tai kodėl jis turėtų aplenkti meną, kurs gali turėti tiek daug įtakos gyvenimui? Jei mūsų laikų filosofijoje yra tiek daug minties chaoso, kodėl negalima galvoti, kad ir meno srityje gali būti chaotiško ieškojimo ir nesusigaudymo? Jei kai kurie modernūs menininkai sukarikatūrina ir subiaurina žmogaus kūno dalis, o ypač veidą, kurį jie, anot Fr. Mauriac, tartum priešą persekioja, pilni naikinančios neapykantos, tai gal tai yra filosofinio materializmo dvasinės žmogaus prigimties paneigimo vaisius? Juk žmogaus dvasingumas ypatingai reiškiasi jo veidu ir išore. Jei, anot dr. J. Griniaus, ateizmas virsta antihumanizmu, tai ar kartais tasai ateizmas, atmetęs Dievą, ta pačia logika einant, naudodamasis meno priemonėmis, nesiekia sudarkyti ir Dievo panašumą žmoguje? Ar kartais nėra meno krypčių, kurios giminingos koncentracijos stovyklų kūrėjų dvasiai? Čia galvoje turima tai, kad šie paskutinieji, suniekinę žmogų, jį sunaikindavo. O gal kartais kai kurios meno kryptys, ar tų krypčių atskiri atstovai, negalėdami sunaikinti žmogaus, bent stengiasi drobėje sunaikinti ir išniekinti jo paveikslą? O gal modernioji tapyba yra išraiška tos pasibaisėtinos šių laikų žmogaus vienatvės, apie kurią kalba egzistencializmas? Gal dėl to tapyba ir tampa abstrakti, kad kūrėjas, išgyvendamas savo vienatvę ir netekęs sąlyčio su apčiuopiama tikrove, jos visai nejaučia?

     O pagaliau, gal būt, abstraktus menas yra bandymas pažvelgti j tas gilias, tamsias ir mįslingas mūsų pasąmonės gelmes, į kurias praėjusių laikų menininkai nedrįsdavo pažvelgti? O jei kai kurių rašytojų, pvz. Proust, Kafka ir kt., kūriniai, bandžiusieji literatūroje vaizduoti pasąmonės tamsumas, yra sunkiai suprantami, tai tuo labiau netenka stebėtis, jei abstraktaus meno kūriniai taip pat mus net piktina savo mįslingumu, nelogiškumu ir mums atrodančiu visišku turinio trūkumu.

     Tačiau šiais klausimais ir abejonėmis čia jokiu būdu nenorima paneigti modernaus meno. Be abejo, meno tikslai ir jo supratimas yra pasikeitę, ir to pasikeitimo mes dar pilnai nesuvokiame. Gal čia yra kalti ir patys menininkai, kurie per retai savo jausmus, savo mintis ir kūrybos pagrindus paaiškina plačiai visuomenei. Visiškai neabejojame, kad šalia tendencingo, iš žmogaus besityčiojančio meno yra ir didelių vertybių mūsų laikų mene. Šio atsargaus sprendimo imtis verčia ir susipažinimas su širdžiai artimiausia meno sritimi — poezija. Teko prieiti išvadą, kad gali būti grožio perlų ir griežta prasme bemintėje poezijoje. Patyrimas rodo, kad yra labai gražių dalykų ir modernioje muzikoje, kartais net gražesnių negu klasikinėje. Jei taip, tai kodėl negali būti kartais grožio abstrakčiame, be turinio, paveiksle, kur grožio jausmą gali sukelti vien spalvų deriniai? Žinoma, žmogaus skonis bei grožio jausmas gali keistis ir tikrai keičiasi, bet tai vyksta labai pamažu. Todėl, kas žino, gal tai, kas mums šiandien gražu, rytoj kitiems atrodys negražu. Juk pagaliau skonio pasikeitimą žmogus išgyvena ir savo neilgo amžiaus eigoje.

     Baigdamas svarstyti šį klausimą, noriu dar priminti šiandieninį jo aktualumą. Ši tema buvo pasirinkta todėl, kad esame tremtyje, o kiekviena tremtis, nors būtų ir patogiausiose gyvenimo sąlygose, yra tam tikras biaurumas. Tokioje padėtyje ypatingai ilgimasi grožio, nors kartais ir nesąmoningai. Dauguma mūsų tremtinių gyvena tame krašte, kur šalia patogumų, medžiaginės gerovės ir laisvės kaip tik toji laisvė įvairių griaunančių veiksnių yra panaudojama vertybių griovimui. Viena tokių griaunamųjų vertybių yra grožis. Užtenka tik susipažinti su televizijų programomis, kad įsitikintum, kaip čia grožis yra išjuokiamas, juokdarių rūbais apvelkamas ir suniekinamas. Nenuostabu, kad čia kasdieniniame žmonių gyvenime, jų apsirėdyme, jų gyvenamoje aplinkoje yra tiek daug biaurumo. Patogumams, t. y. medžiaginei kategorijai, čia yra užleidžiama pirmoji vieta. O juk charakteringiausias kultūringumo pasireiškimas — tai meilė grožiui. Svarbiausia barbaro žymė — tai grožio niekinimas ir naikinimas. Nenuostabu, kad stebint naujas nuotaikas ir pasireiškimus, ypač jaunimo pasaulyje, negali nesiskverbti są-monėn mintis: barbaras artėja! Nenuostabu, kad liūdna nuotaika gali pradėti skverbtis sielon, klausdama, ar skaičius tų, kurie ilgisi grožio, juo žavisi ir jo ieško, pasaulyje pasibaisėtinai nemažėja. Ar grožio kiekis nenyksta ir ar pasaulis vis netampa biauresnis — tasai gyvenimas be grožio, tasai "užgesęs laužas be liepsnos” (Nyka-Niliūnas) ?

     O kągi reiškia tas mįslingas šv. Povilo posakis, kad "visas sutvėrimas vaitoja ir kenčia skausmus iki šiolei” (Rom. 8, 22) ir laukia išvadavimo? Ar tasai vaitojimas ir skausmas nėra gimtosios nuodėmės pasekmė? Jis tam tikru biaurumo šešėliu užgulė visą gyvąjį ir negyvąjį, bet neprotingąjį pasaulį!

     Ar mūsų uždavinys ir pareiga tos tvarinijos atžvilgiu nėra ją, kiek galima, dvasiai palenkti, į grožio kategoriją pakelti ir jos vaitojimus bei skausmus nutildyti? Kitaip sakant, žmogaus kūrybingumas turi reikštis ir grožio kūryba.