Dalė Koklytė

STRANGERS WHEN WE MEET

     Tai nauja drama, kuri sukasi apie architekto (Kirk Douglas) susitikimą su svetima moterimi (Kim Novak). Architektui yra užsakyta pastatyti namus garsėjančiam rašytojui (Emie Kovacs). Didelę filmo dalį užima tų radikaliai modernių namų planavimas ekscentriškam rašytojui. Čia yra gera proga sekti architektą jo kūrybiniais momentais, kai jis vykdo seniai kilusią svajonę. Taip pat nepraleidžiama proga bent lengvai pafilosofuoti apie architektūros meną.

     Architektas susitinka svetimąją moterį visai netikėtai, vedant į mokyklą vaikus. Jų natūralus vienas prie kito patraukimas tuoj išsivysto į draugystę. Toliau, įvairių šeimyninių nesusipratimų stumiami, juodu įsivelia į romansą, iš kurio kyla skandalas, grasinąs iširti dviems šeimoms.

     Barbara Rush vaidina architekto žmoną, per daug nutolusią nuo savo vyro kūrybinio gyvenimo, kas jį ir priverčia ieškoti supratimo ir dėmesio kitoje moteryje.

     Filme parodyta maža gyvenimo dalelė, kuri, kaip pavyzdys, turėtų perspėti kitus, kad ir jiems gali panašiai atsitikti, atsidūrus panašioje padėtyje. Filmas gyvenimiškas savo turiniu, skoningas pastatymu ir atitinkamai realus vaidybiniu išpildymu. Nors tema ir ne nauja, bet gana nenuobodžiai pristatoma.

THE STORY OF RUTH

     Šiame filme mėginta atvaizduoti Naomi ir Ruth biblinis aprašymas. Ruth vaidmenyje matome Eleną Eden, naują Izraelio priedą Hollywoodo žvaigždynui. Jos vaidyba, kaip ir kitų šio filmų artistų, yra kažkaip lyg suvaržyta, atrodo, lyg tas prieš tūkstančius metų dėvėtas rūbas, dabar užsivilktas XX amžiaus žmonių, juos varžytų. Suprantama, jog yra sunku atvaizduoti senovės gyvenimą ir žmones, gyvenusius prieš tūkstančius metų, bet ryžtantis tai daryti, nereikėtų vaizduoti tuos žmones lyg išimtus iš pasakų knygų. Juk žmogus esminiai nesikeičia, keičiantis laikams; nesikeičia nei jo moraliniai principai, ypač krikščioniškame pasaulyje. Bet gyvenimo būdo pasikeitimai atneša pakankamai skirtumų, kad kartais net sunku įtikėti, jog anais laikais šioje žemėje vaikščiojo žmonės su tomis pačiomis problemomis, tais pačiais įsitikinimais ir tikslais, kaip ir šiandien. Tad čia ir glūdi pagrindinė sunkenybė, kai reikia atvaizduoti žmogų iš jo gyvenimo aplinkos ir gyvenimo būdo įtakos, praslinkus tūkstančiams metų.

     Ruth ir Naomi istorijoje yra gilių problemų, tiek pat aktualių šiais laikais, kaip ir tada, tačiau nerealiame legendarinio pobūdžio pastatyme jos vos tik paminimos, kiek tai reikalinga statomojo veikalo turiniui. Kai kurie momentai dėl naudotos simbolikos išaiškinimo stokos ar jos blogo atvaizdavimo tampa net juokingi. Tai sudaro silpno filmo vaizdą ir atima iš jo rimtumo toną. Žmonės tokio filmo žiūri tik kaip gražios Hollywoodo stiliumi atvaizduotos pasakos. Čia lyg ir atsikvepiama nuo gausybės tų filmų, kuriuose iškelti žmogaus psichiniai pergyvenimai, moraliniai ir romantiški nesklandumai bei žmogžudystės. Trumpai — čia nėra intrigų, supančių XX amžiaus žmogų.

     Šiame filme, kaip ir daugelyje kitų religinio ar biblinio turinio filmų, jaučiasi charakteringas religijos stebėjimas iš šalies. Religijos vertė čia yra tokia pat, kaip ir Biblijos paskaitymas, nepasvarsčius joje rastų minčių prasmės. Tokiu būdu spektakliniai vaizdai prabėga ekrane, slėpdami naudingas, pamokančias mintis savo simbolikos grožyje.

     Vengiant gilesnio žvilgsnio į tas paslėptas mintis, šios rūšies filmai atrodo tik kaip gražios pasakos, be jokių problemų kėlimo, galinčių sudominti šių dienų žmogų.

ELMER GANTRY

     Šis filmas yra statytas pagal Sinclair Lewis to paties vardo romaną. Jam tema yra imta iš Amerikos paplitusio religinio judėjimo, vadinamo “Revivals”. Filmo turinys apima vienos tokios grupės veiklą, atskleidžiant jos tikslus, laimėjimus ir nepasisekimus. Grupei vadovauja jauna “Sister Sharon” (Jean Simmons)', kuri savo simpatišku charakteriu sutraukdavo i savo palapinę atgailautojų minias.

     Elmer Gantry (Burt Lancaster), labai iškalbus, nusigyvenęs keliaujantis pardavėjas, sužavėtas gražiosios “Sister Sharon”, prisideda prie jos grupės, sakydamas pamokslus. Jo ugningi, gatvėse ir karčiamose surinktu žodynu papildyti pamokslai stebuklingai veikia minią, grąžindami tikėjiman šimtus nuo jo nuklydusiųjų. Tačiau toji pati atgailaujančioji minia, pasklidus pirmam šmeižtui, nesivaržo jį apmėtyti kiaušiniais. Paprastai minia nenori suprasti, kad jos vadai yra padaryti iš to paties molio ir turi tas pačias žmogiškas silpnybes.

     Filme keliamas klausimas dėl tokių emocinių religinių judėjimų vertės. Atsakymas paliekamas žiūrovui. Nors “Sister Sharon” iš įsitikinimo dirba šį sunkų darbą, mėgindama žmonėms grąžinti tikėjimą, bet jos tikroji ambicija pasirodo esanti pastatyti prieglaudos namus. Tam tikslui ji renka aukas. Šis jos pasiryžimas taurus ir norai tikrai girtini, tačiau jų įvykdymui pasirinktas abejotinas būdas. Visiems yra naudinga kartais, pagrūmojus pragaru, pakratyti savo sąžines ir atgailauti, bet to neužtenka, nes neparuoštame lauke neapsimoka sėti.

     Filme yra daug nuobodžių minios scenų. Taip pat labai įkyrus ir tas pabrėžtinai jausminis tikėjimo atgaivinimas. Bet tai kaip tik ir yra “Revivals” judėjimo charakteristika. Bendrai, apie visą filmo nuotaiką galima pasakyti, kad tai yra nieko neišreiškiąs žodžių ir pykčio mišinys.