PRANYS ALŠĖNAS
Kad vaikus reikia auginti, auklėti ir išmokslinti, visiems aišku. Atrodo, kad tai savaime suprantamas reikalas, ir apie tai nereikėtų nei kalbėti, nei rašyti. Šitą tiesą supranta ne tik inteligentai tėvai, ją gerai suprato ir mūsų kaimiečiai, nedaug prasimokę, o kartais ir visiški bemoksliai. Jie stengėsi savo vaikus auginti ir auklėti taip, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. Taip pat iš paskutinių savo santaupų jie stengėsi vaikus leisti į mokslus, kad jiems būtų lengviau gyventi, kad jie būtų šviesesni ir laimingesni už savo tėvus.
Reikia pripažinti, kad tie mūsų tėvai, paprasti kaimiečiai, savo tikslą, nežiūrint mažų išimčių, pilnai pasiekė. Savo vaikus jie gražiai išaugino, išauklėjo ir išmokslino. Mūsų kaimas davė Lietuvai šviesuomenę. Deja, lygindami nepriklausomos Lietuvos laikus su dabartine mūsų padėtimi išeivijoje, ypač Šiaurės Amerikoje, matome didelį skirtumą. Laikas ir gyvenamosios aplinkybės visiškai pakeitė vaikų auginimo, auklėjimo ir išmokslinimo reikalus. Šie reikalai dabar tėvams teikia labai daug rūpesčių, nors atrodo, kad šiuose materialinio gerbūvio kraštuose visa tai turėtų būti lengviau negu Lietuvoje. Deja, taip nėra, ir vaikų auklėjimas bei išmokslinimas yra dabar viena didžiausių tėvų problemų.
Nesunku suprasti, dėl ko taip yra. Dabartinės gyvenimo sąlygos tėvams neleidžia daug bendrauti su vaikais ir daugiau atsidėti jų priežiūrai bei auklėjimui. Daugiausia įtakos vaikams turi svetima aplinka, labai kenkianti geram auklėjimui. Čia yra tiek daug kreivų kelių ir takelių, kurių išvengti mūsų jaunimui yra nelengva. Lietuvoje šiuo atžvilgiu buvo žymiai geriau. Nors ir ten pasitaikydavo blogybių, tačiau tikrai nebuvo tiek visokių nusikaltimų ir blogų pavyzdžių kaip čia.
Vienatvė su Dievu yra pilnutinių žmonių mokykla, bet ji reikalauja didelės širdies, turtingos dvasios, neišsemiamos kantrybės ir beribės drąsos.
B. M a r k a i t i s, S. J.
Jeigu kartais kokiame nors laikraštyje pasitaiko šeimos rūpesčių ir klausimų skyrius, tai į jį dažnai suplūsta labai daug įvairiausių klausimų, tėvų rūpesčių ir nusiskundimų. Pvz. Toronte leidžiamo laikraščio "Daily Star" šeimos skyriuje buvo klausimas, ar vaikai, gavę išmokslinimą, privalo bent dalinai tėvams už tai atsilyginti. Atsakant į šį klausimą, buvo įvairiausių nuomonių. Paminėsime tik dvi charakteringesnes.
Patenkintų tėvų balsas
"Paskutiniaisiais metais baigė kolegiją du mūsų sūnūs ir dukra. Besimokydami jie dirbo "part-time", o ko trūko, mes pridėdavom. Pridėti, žinoma, tekdavo nemaža. Todėl paskutiniuosius šešerius metus nei aš, nei tėvas neturėjome jokių atostogų ar kokios nors visiškai laisvos dienos. Mūsų automobilis jau betinka tik metalo laužui, baldai taip pat beveik subyrėję į dalis. Tačiau ar mes tuo rūpinamės? Jokiu būdu! Mes netveriame džiaugsmu ir negalime lyginti to, ką praradome, su tuo, ką gavome. Juk mūsų vaikai gavo pirmos klasės išsimokslinimą. Tuo mes be galo džiaugiamės. Sugrąžinti mūsų išlaidas ir atsilyginti už vargą? Apie tai mes nė negalvojame. Vaikai jau mums tūkstantį kartų atsilygino. Kokiu būdu? Ogi būdami mums dėkingi ir nuoširdūs, o taip pat rodydami gerą pavyzdį ne tik mums, bet ir mūsų kaimynams bei pažįstamiems. Dieve, jiems ir toliau padėk tokiais išlikti".
Susigraužusios širdies balsas
"Laiškas apie tai, ar reikia, ar nereikia tėvams atsilyginti už duotą išsimokslinimą, mūsų širdims atnešė tik skaudžius prisiminimus. Mūsų sūnus mokykloje visuomet turėjo progą draugauti ir vaikščioti su turtingų tėvų vaikais, nežiūrint to, kad mes buvome neturtingi. Mano vyras buvo mažutės rūbų siuvyklėlės savininkas. Aš padėdavau jam, ir abu dirbdavom, užtrukdami iki vėlyvos nakties. Kai sūnus mums pareiškė, kad jis norėtų persikelti į didžiulę ir prabangią mokyklą, kurioje mokslas kainuotų metams tris tūkstančius dolerių, mes tik džiaugėmės tokiu jo pasiryžimu. Sūnus iš anksto pabrėžė, jog jis negalėsiąs dirbti jokio pašalinio darbo, nes norėsiąs visą savo energiją sunaudoti mokymuisi.
Mudu su vyru sugraibėme visas savo santaupas, dar truputi pasiskolinome, priėmėme į savo namus dar porą asmenų gyventi ir padarėme viską, kad tik sūnus gautų reikiamą išsimokslinimą ir kad galėtų baigti kolegiją. Pagaliau artėjo sūnaus kolegijos baigimo diena. Kadangi jis mokėsi ne tame pačiame mieste, kur mes gyvenom, tad aš iš anksto slaptai taupiau pinigus, kad galėtumėm nuvykti į sūnaus kolegijos baigimo iškilmes. Deja, į tas iškilmes mes niekad nenuvykom ir sūnaus, atsiimančio diplomą, nematėm. Jis mūsų niekad į tokias iškilmes nekvietė. Tėvas, palaužta ir sužalota širdimi, niekad ir nieko sūnui nesakė. Aš gi neiškenčiau ir paklausiau:
— Kodėl mums taip padarei?
Jis labai ramiai paaiškino:
— Jums, paprastiems žmonėms, tenai nebūtų buvę įdomu. Juk tos mokyklos mokiniai visi yra turtuolių vaikai. Taigi, ir jų tėvai yra ne tokie, kaip jūs.
Dabar sūnus jau vedęs, bet pas mus apsilanko labai retai. Kodėl taip yra, mes nežinome. Gal būt, mes negerai jį auklėjom, bet, atrodo, darėm, ką galėjom ir kaip supratom. Duok, Dieve, kad jis savo vaikus išauklėtų geresnius savo tėvams".
Ar reikia vaikams dirbti?
Ar reikia besimokantiems vaikams leisti padirbėti atostogų metu ir prisidurti prie mokslo išlaidų padengimo — tai yra taip pat painus klausimas. Neseniai "Tėviškės Žiburių" savaitraštis rašė, kad moksleiviams nepatartina gadinti atostogų, einant kur nors dirbti, kad esą geriau tuo metu pailsėti. Bet minėtame Toronto "Daily Star" yra kitokia nuomonė. Vienas asmuo taip šiuo klausimu rašo:
"Esu kolegijos profesorius ir labai domiuosi jūsų laikraščio skyriumi, kur neseniai buvo iškeltas klausimas, ar vaikai turi jaustis tėvams skolingi už jiems duotą išsimokslinimą. Dirbdamas kolegijoje 20 metų, stebėjau ateinančius ir išeinančius studentus. Iš to stebėjimo susidariau kai kurias išvadas. Ar jūs žinote, kokie studentai buvo geriausi ir pavyzdingiausi? Ogi tie, kurie studijavo iš "part-time" uždarbio, arba tie, kurie mokėsi iš savo darbštumu ir pavyzdingumu gautų stipendijų. Jie visi gana gerai suprato, ką reiškia mokslas ir kaip reikia jo siekti. Todėl jie ir aukojosi, siekdami mokslo. O ar žinote, kokie studentai buvo patys blogiausi? Tai tie, kurių tėvai siuntė juos į kolegiją su puikiausiais radijo aparatais, elektrinėmis rašomomis mašinėlėmis, žvilgančiais drabužiais ir žibančiais automobiliais. Taip pat duodami daug pinigų "smulkioms" išlaidoms. Šitie studentai, beveik be išimties, nenorėjo mokytis, nesuprato, ką reiškia jaunam žmogui mokslas ir visiškai negalėjo susikaupti prie savo darbo. Jie visą laiką buvo per daug užimti savo atsivežtais aparatais ir automobiliais bei turimų pinigų praleidimu".
Redakcijos prierašas. Manome, kad šiuo klausimu yra sunku duoti bendrą taisyklę visiems. Čia turi įtakos daugybė įvairiausių priežasčių. Visiems yra aišku tai, kad nereikia vaikų lepinti, bet nereikia jų nė per daug apkrauti darbu. Atostogų metu šiek tiek padirbėti normalios sveikatos studentui nekenks, bet dirbti pašalinį darbą mokslo metu, be abejo, trukdys mokslą, kuriam kolegijos studentai, ypač Šiaurės Amerikos kolegijose, turi skirti labai daug laiko ir jėgų.