Spausdinti

IŠEIVĖS ATŽALA

     Tėveliai buvo apsiskaitę, rimti, patriotai, todėl Argentinos lietuvių išeivių labai gerbiami. Mūsų šeima buvo aktyvi lietuviškoj veikloj. Tačiau dideliam tėvelių sielvartui jųjų vaikai išėjo už svetimtaučių. Buvo skaudi nekurių žmonių pajuoka: "Tai tau ir patriotai, visus vaikus atidavė svetimiems". Lyg jie būtų buvę kalti... Seserys sugyveno gražiai ir įsikūrė neblogai, bet, stebint jų gyvenimą, man atrodė, kad kažko trūko, kažkas buvo nepilna... Pasakiau tai mamai.

     — Tas kažkas, mano vaikeli, tai trūkumas dvasinio ryšio, harmonijos — to negali duoti jokia mišri šeima!

     Pasilikusi pas tėvelius, daug dirbau; laisvalaikius skirdavau lietuviškajai veiklai ir knygoms. Pakvietimų pramogoms nepriiminėjau. Dvidešimt metų būdama, pradėjau susirašinėti su vienu tremtiniu, kurio laiškais žavėjausi, nors jis veik nieko apie save nerašė. Mamai neturėjau jokių paslapčių, jai skaičiau Aurimo laiškus ir netrukus pasijutau dažnai apie jį besvajojanti.

     Bet kai buvau dvidešimt trejų metų, kartą mūsų įstaigoje pasirodė nepaprastai gražus jaunikaitis. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio! Jis dirbo mūsų įmonės dirbtuvėje. Kasdien pasikeisdavom žvilgsniais; vėliau susitikinėjom po darbo. Gyvenimas darėsi gražus ir įdomus.

     Vaikinas buvo nekatalikas, svetimtautis tremtinys, todėl varžydamasi atsivedžiau jį į namus, Mama, pastebėjusi mano entuziazmą, pasirodė neįprastai šalta.

     Turėjau pasimatymą. Sakiau mamai, jog einu į draugės arbatėlę. Jis mane palydėjo; bestovint ties mūsų namų varteliais, grįžo iš kino tėvai — pasveikinę įėjo. Jaučiausi sugėdinta. Kitą rytą mama atrodė rimta, liūdna. Man buvo skaudu, kad nebuvau sakiusi tiesos, ir štai ji mane užklupo. Negalėdama tokios padėties pakęsti ir norėdama atgauti jos pasitikėjimą, pamelavau antrukart:

     — Mamute, aš tikrai buvau arbatėlėje, grįždama susitikau su juo, ir jis mane palydėjo.

     Pastebėjau, kad jai pasidarė lengviau, ir aš, žūt būt, pasiryžau daugiau nemeluoti! Mama žinojo, kur einu, su kuo ir kada grįšiu. Apie praleistą laiką nepasakojau, nebent apie filmą.

     Mama atkalbinėjo, prašė baigti draugystę; priminė Aurimą. Užtikrinau ją, kad einanti tik laiko praleidimui, kad tame nesą nieko rimto, kad aš mylinti Aurimą ir važiuosianti pas jį kada nors. Pagaliau buvau subrendusi, kitos mergaitės pradėjo draugauti žymiai anksčiau už mane.

     Jis buvo gražus, lyg koks dievaitis, tačiau tuštokas savo viduje... Būdama su juo, jaučiausi labai laiminga, tik tą nuotaiką neretai sudrumsdavo Aurimo prisiminimas. Jei jis žinotų, kad su kitu sėdžiu; jei jis žinotų, kaip jam ištikima esu!.. Nuo tokių minčių pasidarydavo begaliniai kartu. Nekartą bandžiau pasirinkti vieną iš jų. Aurimas dėl savo dvasios ypatybių visada laimėdavo, bet atsisakyti šito gražaus Apolono neturėjau jėgų! Nusprendžiau šios problemos nekelti ir palikti pačiam likimui...

     Kalboje jis nekartą išsireiškė, kad moteris galima nupirkti, kartais labai lengvai ir pigiai. Žinoma, su tokiu teigimu nesutikau, sakiau, kad jis, tur būt, kalbąs iš savo prityrimų dipukų gyvenime, bet kraštuose, kurie nematė karo, to nesą.

     —    Moterys visame pasaulyje vienodos, reikia tik norėti ir mokėti.

     Maniau, tur būt, jis nesutiko moters, kuri galėtų atsispirti jo grožiui bei kaprizams, jei dar nesutiko tokios, tai toji moteris būsiu aš!

     Išdraugavę pusantrų metų, pradėjom kalbėti apie vestuves. Jis nustebino mane sakydamas, kad dėl mudviejų tautybės tai dar nieko, bet kad jis negalįs pakęsti katalikybės. Šimtą kartų geresni esą baptistai negu katalikai! Man buvo sunku apsispręsti, lietuvybė ir katalikybė buvo neatskiriamos vertybės, tai žinojau puikiai, bet vis vien, mėgindama save ir jį, atsakiau:

     —    Religija — tai kiekvieno individo privatus vidinis reikalas, todėl aš nebandysiu tavęs pakreipti savo pusėn ir to paties tikiuosi iš tavęs. Vaikai, savaime suprantama, praktikuos mano religiją, man juos teks auklėti ir auginti, jiems negalėsiu įskiepyti to, ko pati netikiu. Tačiau aš išmoksiu tavo kalbos, ir taip kalbėsime mūsų šeimoj.

     Jis atrodė sutinkąs. Kartą kino apžvalgoje rodė tikinčiųjų pagarbą popiežiui Pijui XII. Jis nusikvatojo. Pagalvojau, kad šitas žmogus nemokės pagerbti kitų asmenų įsitikinimų.

     Kartą buvau įdomiau susišukavusi ir ryškiau pasidažiusi lūpas. Jis sužavėtas pasakė:

     — Jei nori su manimi išeiti, tik taip šukuokis.

     Aš tik nusišypsojau ir niekad panašiai nesišukavau, nors man tai labai tiko. Kartą, švelniai laikydamas mano ranką, apžiūrėjo kiekvieną pirštą, staiga ranką lyg atmetė sakydamas, jog aš šimtu metų esanti atsilikusi. Žinojau, ką galvojo — niekad nedažiau nagų, bet jie visada buvo švarūs. Bendrai, aš buvau kukli mergaitė, tik lūpas pasidažydavau truputį. Jis sakydavo, kad aš dažniau turėčiau pirkti sukneles.

     Buvome graži pora ir todėl atkreipdavome praeivių dėmesį, ypač moterys nepaleido jo iš akių; jis tai žinojo ir dėl to keldavosi į puikybę, kurią aš vis dėlto lengvai pateisindavau. Kelis kartus jis man davė suprasti, kad aš jam ne vienintelė. Pradėjau jo vengti. Juo labiau jo vengiau, juo daugiau jis manęs ieškojo. Susitaikėm. Jei vyrai pažiūrėdavo į mane ilgėliau, jis patenkintas šypsojosi, jei susitikdavau savo kolegas skautus ir jie mane užkalbindavo šokiuose, nors jis nieko nesakydavo, bet aišku man buvo, kad jam nepatikdavo. Vieną gegužės vakarą paklausė:

     —    Gal susitiksime šiandien septintą valandą?

     Atsakiau, kad tegalėsiu po aštuntos, nes aš einanti į gegužines pamaldas. Jam nepatiko.

     —    Jei sužinosiu, kad ten eini ir klaupiesi, su tavim nebedraugauju!

     —    Vakar buvau, šiandien vėl eisiu — atsakiau tvirtai. Buvo tyla. Paskui jis užvedė kitą kalbą.

     Buvo pavasario šventė. Pakviečiau jį į lietuvišką vakarėlį. Merginos dėvėjo gėlėtas sukneles. Dauguma buvo prisisegusios negyvų gėlių ant krūtinių ir į plaukus. Aš dėvėjau naują, tikro šilko suknelę, šviesiai mėlynos spalvos, kuri buvo dailiai pasiūta ir man labai tiko. Apmetė mane greitu ir palankiu žvilgsniu; su ta kerėjančia šypsena lūpose paklausė:

     —    Kur tavo gėlės, kur papuošalai?

     —    Papuošalų nevartoju, nes nemėgstu.

     Jis pažvelgė į mano akis giliai, nepaprastai maloniai, tik tuokart supratau, kad vis dėlto jis pritaria mano skoniui ir, jei priešingai kalba, tai tik norėdamas mane paerzinti arba išmėginti, ar stengsiuosi jam pataikauti. Nepaisiau jo priekaištų, rengiausi pagal savo skonį ir įprotį. Tą vakarą jisai buvo ypatingai švelnus. Išėjome iš šokių anksčiau, nes jis persikėlė dirbti ir gyventi toliman užmiestin; pas mane tekdavo jam važiuoti pora valandų. Buvau pripratusi jį matyti kasdien. Jam išsikėlus iš mūsų darbovietės, ta vieta pasidarė man nemiela ir su ilgesiu laukdavau šeštadienio vakaro. Buvo gaila palikti šokius, buvo per trumpas laikas su juo. Atsisveikinant jis pasielgė per lengvai ir per drąsiai. Aš ji atstūmiau. Jis nustebo ir išsigando! Už poros minučių priminė, kad jam laikas eiti ir paklausė, ar susitiksime ateinantį šeštadienį. Aš ilgai neatsakiau. Jis supykęs tarė:

     —    Jei nenori, nerei...

     —    Kelintą valandą susitiksime? — neleisdama jam užbaigti, paklausiau.

     Kitą šeštadienį, besirengdama pasimatymui, ilgai gražinausi. Mama sekė mano judesius. Staiga jos akys prisipylė ašaromis, ir ji prabilo vos girdimu balsu:

     —    Dieve, Dieve, kodėl mane taip skaudžiai baudi?.. Rodos, buvau neblogesnė už kitas lietuves motinas, net daugiau pastangų dėjau, kad mano vaikai išaugtų susipratusiais lietuviais katalikais, tačiau jie visi tų vertybių atsižadėjo... Dabar šita, mano vienintelė viltis, ir ta susižavėjo svetimtaučiu...

     Jos žodžiai, skaudūs ir tylūs, mane labai giliai palietė; nespėjus pagalvoti, tariau:

     —    Mama, aš niekad netekėsiu, bet jei tekėsiu, tai tik už lietuvio kataliko!

     Mano karštais žodžiais ji patikėjo ir palengvėjusia veido išraiška išėjo iš kambario. Į pasimatymą ėjau apkartusio širdimi. Kaltinau save už tai. Kam man reikėjo taip greitai prižadėti? Kam man reikėjo taip pasakyti? Dabar ji tiki, ir man kito kelio nėra, kaip tik vykdyti tai, ką sakiau!.. Buvo liūdna!.. Jis, atsinešęs laikraščių iškarpų, rodė, šnekėjo. Norėjo, kad pasitartumėm, kur kokį sklypą pirkti mūsų būsimam nameliui. Žiūrėdama tylėjau. Supykęs įsikišo kišenėn. Tylėjome abu.

     Po to kelis šeštadienius jis neatėjo. Bet kartą netikėtai, išdidžiai šypsodamasis, pasirodė įstaigoje. Kai pamačiau, norėjau šaukti: eik, iš kur atėjęs! Bet tai buvo tik momentas. Tris savaites jo nemačiusi, vos susivaldžiau, nepravirkusi iš ilgesio ir džiaugsmo! Pagavo jis tą momentą ir nugalėtojo išraiška veide tarė:

     —    Pasimatysime šį vakarą, gerai?

     Ir taip prasidėjo jo kaprizai, kurie tęsėsi pusmetį. Kodėl jis taip elgėsi, nesupratau. Ar buvo užtikrintas mano meile, ar nujautė mano nerimą ir ypač džiaugsmą, kai tada sugrįžo po to ilgo nesimatymo? O gal norėjo mane išnaudoti? Būdavo ateis kurį laiką, paskiau savaitę, kitą nesirodys. Žiūrėk, ateina mano darbovietėn, triumfiškai šypsodamasis, ir paskiria pasimatymą tam vakarui... Panašiais atvejais nekęsdavau jo, o ypač savęs už savo kvailumą!

     Kartą, išeidami iš kino, susitikome jo draugą. Nustebusi paklausiau, ar dažnai jis atvažinėjąs miestan. Atsakė: kaip kada užsimanąs.

     —    Aš irgi, kada noriu, atvažiuoju; kada nenoriu, nevažiuoju, — išdidžiai pareiškė manasis.

     —    Gali ir visai neatvažiuoti! — atsakiau.

     Jis atrodė piktas ir nustebęs. Jo draugas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Jis greit susivaldęs tarė:

     —    Tur būt, jau eisim, ką?

     Nusprendžiau jam nieko nesakyti ir važiuoti pas Aurimą, tokiu būdu atkeršydama už jo puikybę.

     Išvažiavimo laikas į Šiaurės Ameriką artėjo, mano nerimas augo. Kaip tik atsitiko, kad jis neatėjo paskutines dvi savaites. Aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad išvažiuosiu, jo nemačiusi. Nors taip buvau suplanavusi, bet dabar, kai buvo likę pora dienų, aš panorau jį pamatyti dar bent vieną kartą. Nenugalėdama pagundos, išsirengiau važiuoti pas jį. Apsirengiau gražiausiais drabužiais. Autobuso eilėj išstovėjau valandą, kankinama abejonės: važiuoti - nevažiuoti? Autobusas atvažiavo. Lyg kokios nežinomos ir nenugalimos jėgos stumiama, nusisukau ir pradėjau skubiai eiti namo. Autobusas išvažiavo be manęs... Apėmė baisus gailestis, kam nevažiavau. Norėjau vėl stoti eilėn, bet jau neturėjau tam laiko, nes dar buvo likę daug reikalų! Išvažiuodama įteikiau savo darbovietės draugei raščiuką, prašydama jam įteikti, jei jis ten pasirodytų.

     Atsisveikinusi su tėveliais, giminėmis ir draugėmis, išvažiavau. Laive pajutau saldžią ramybę ir džiaugsmą. Kelionė buvo tokia graži ir maloni, kad aš nesugebėjau pagalvoti nei apie savo paliktąją meilę, nei apie laukiantį Aurimą.

     Vėliau mano draugė parašė, kad jis vis dėlto pasirodė. Kaip ir visada, atrodė gražus, išdidžiai šypsojosi... Tarnautojai nustebę sužiuro. Ji, nervingai išsiėmusi raščiuką, priėjo prie jo.

     —    Labas, Sigutė yra?

     —    Siga išvažiavo Šiaurės Amerikon ir prašė tau įteikti šį laiškutį.

     Sako, kad jo veidas, tai balo, tai raudo, tai jis žiūrėjo į ją, į raščiuką; apmetė žvilgsniu tarnautojus, kurie lyg stabo ištikti žiūrėjo. Pagriebė iš jos rankų laiškelį ir, žodžio netaręs, movė pro duris.

     Susitikau su Aurimu... Deja, jis man nepatiko. Buvo aukštas, ramaus būdo vaikinas, atrodė labai kuklus.

     Visų trokštamas Šiaurės Amerikos kraštas, nors įdomus, bet man nepatiko. Kankinama abejonių, galvojau: grįžt, ar palikti? Grįžti nesinorėjo, pažinojau apylinkės lietuvius, kai kurie buvo gerų profesijų ir mane mielai vestų, bet aš nenorėjau. Svetimtaučių taip pat nenorėjau, be to, jau buvau 25 metų. Bijojau susitikti su anuo, jis niekad nebūtų dovanojęs man to pažeminimo, būtų tik pasijuokęs, kad nieko nepešusi sugrįžau, nes tik jį temyliu. O jei ir dovanotų, jis manytų, kad su manimi gali elgtis kaip tinkamas. Nebuvo man kelio atgal!

     Vilkinau laiką, stengiausi pažinti Aurimą. Prašiau, kad papasakotų apie save, apie savo šeimą, apie savo automobilį. Pasakojo lėtai ir paprastai. Nuo 17 metų vargstąs vienišas, netekęs, kaip ir kiti dipukai. Tėvynės ir bendrai visko! Sekė karo epizodai, Vokietija, mudviejų susirašinėjimas. Užbaigė sakydamas:

     — Štai dabar sėdžiu laisvėje savo kambarėlyje su tavimi...

Jeigu didžiosioms sieloms vienatvė yra sielos maisto šaltinis, tai mažosioms sieloms — kančia.

S. Smiles

 

     Permetusi akimis jo niūrų kambarėlį, žvilgtelėjau į jį. Jo rūbai aiškiai liudijo, jog trūko priežiūros. Mudviejų akys susitiko. Žiūrėjo į mane tomis geromis akimis, dėl kiurių man net pikta pasidarydavo. Kam, galvojau, jos tokios geros ir meilios? Kam jam reikėjo tiek vargti? Ir dėl to, kad taip buvo, aš negalėjau jam pasakyti: nemyliu, netekėsiu! Kilo noras kažkuo, kažkaip jam atlyginti už patirtą vargą, vienatvę... Kodėl, maniau, negaliu šitam vyrui pasiaukoti? Vis vien nieko daugiau nemylėsiu, tai ar ne vis tiek? Pati daug kentėjau, kam turėčiau leisti jam kentėti? Pagaliau jis mane myli ir taip ilgai laukė, galėjo, kaip ir jo draugai, vesti, bet laukė... Jis tų nuostabių laiškų autorius, tad tegalėjo būti kilnus ir geras, tai kodėl netekėti?

     Pirmieji mūsų vedybinio gyvenimo metai buvo sunkūs: vienas kito pažinimas; abiejų menkas uždarbis; man viskas neįprastai sunku. Kada susitaupysime nuosavam nameliui? Panašiais atvejais gailėdavausi, kad ištekėjau, ir dar tokiose vargingose sąlygose. Juk man kaip tyčia taikėsi vyrai su geromis profesijomis, mano visos draugės ir seserys gyveno žymiai geriau už mane, kitos net tarnaites turėjo. Aš būčiau turėjusi geriau už jas, bet nenorėjau, ar tai ne ironija? Pati tokią naštą užsidėjau ant savo pečių.

     Ilgainiui pripratau. įdomiausia, kad pradėjau laukti Aurimo grįžtant iš darbo; jei truputį pasivėluodavo, susirūpindavau. Mane žavėjo jo paprastumas, pastebėjau jame daug gerų būdo ypatybių. Man patiko jo profilis. Kad jis tik daugiau kalbėtų, galvodavau. Vėliau ir prie to pripratau, juo labiau, kad jis buvo puikus klausytojas, aš jam visada turėjau daugybę dalykėlių papasakoti. Mūsų draugystė augo, supratome viens kitą, ir buvo malonu žinoti, kad kas miela vienam, tas ir antram. Nors ir tarp mūsų pasitaikydavo mažyčių ginčų, bet bendrai galima sakyti, kad darniai sugyvenom. Mūsų dvasiniai ryšiai tikrai buvo tamprūs.

     Mes mylėjome vaikučius, tačiau jų neturėjom, nes aš pirma norėjau šiek tiek įsikurti, kad galėčiau savo vaikus pati, be darželių pagalbos, auginti.

     Kai susitaupėm kiek pinigų, Aurimas juos investavo į vieną nesėkmingą biznį. Nieko gero iš to nesimatė. Kai mano siela išsiilgusi šaukdavo vaikelio, aš tą balsą nuslopindavau atsakydama, kad pirmiau reikia namelio.

     Ėmiau jaustis blogai, išvargdavau ir lengvai susierzindavau. Pradžioje Aurimas labai pergyveno mano nuotaikas, paskiau lyg ir apsiprato. Mano nepasitenkinimas, erzlumas ir nuovargis augo, įžeidinėjau Aurimą veik kiekviename žingsnyje, atsiprašydavau ir vėl buvo tas pat. Supratau, kad tai nenormalu; nuėjau pas daktarą, po kelių mėnesių pas kitą, ir taip tęsėsi toliau... Jie nieko rimto nerado, atrodžiau sveika, prirašydavo vitaminų ir patardavo pailsėt. Nustojau dirbusi. Laikas bėgo, santaupos tirpo — aš negerėjau. Kartą grįžusi iš vieno garsaus daktaro, kuris mane kruopščiai apžiūrėjo, negalėjau paslėpti savo nusiminimo. Aurimas paklausė:

     — Ką sakė daktaras?

     —    Kągi sakys? Liepė ilsėtis, prirašė vitaminų...

     —    Aš žinau, kaip tu gali išsigydyti! — tarė Aurimas. Tikėjausi kito adreso, o buvau nusprendusi pinigų daugiau nemėtyti, todėl truputį erzliai paklausiau:

     —    Kaip?

     —    Važiuok tu į Liurdą...

     Maniau, kad juokauja, bet jis buvo rimtutėlis. Man buvo gražu, juokinga ir kartu pikta. Keliauti patiko, todėl paklausiau:

     —    Į Liurdą, o iš kur ištrauksime pinigų kelionei?

     —    Gausime kur nors! — atsakė kupinas pasitikėjimo.

     —    Ne Liurdo man reikia, Aurimai, bet tikėjimo, jei jo turėčiau, čia pat pasimeldusi išgyčiau. Tu, kurs tiki, kodėl nepaprašai?

     —    Sigute, tu pasimelsk, tu tokia gera esi, tavęs tikrai išklausys, o aš ką gi...

     Nustebusi žiurėjau i jį. Paskutinius dvejus metus buvau tiesiog nepakenčiama būtybė, ir jis mane pavadino gera...

     Pradėjau išeidinėti padirbėti, kad šiek tiek užsidirbčiau pinigų. Grįždavau mirtinai išvargusi. Vieną tokį vakarą iš nuovargio ir nusiminimo pravirkau. Aurimas priėjęs švelniai apkabino tardamas:

     —    Sigute, man atrodo, kad tau reiktų kūdikėlio, tu perdaug moteriška esi, gal dėl to sergi...

     Tylėdama galvojau: gal būt. Vargana buvo mūsų padėtis, be namelių, be santaupų, abu jau kopėm į savo trisdešimtą amželį, ar beverta laukti? Milijonai žmonių išaugino šeimas dar blogesnėse sąlygose...

     Niekada nebuvau mačiusi Aurimo tokio laimingo, kaip tada, kai jam daviau žinią, jog laukiuosi kūdikio. Jis tikėt nenorėjo! Tai buvo mums du nuostabios ramybės ir džiaugsmo mėnesiai. Aurimas visada buvo geras, bet tuo laiku ypatingai! Iš Europos grįžo vienas geros reputacijos daktaras. Pas jį nuėjau. Po visokiausių tyrimų rezultatai paaiškėjo: teksią važiuoti sanatorijon.

     —    Į sanatoriją, dabar, o vaikas?

     —    Nėra jokio pavojaus vaikui, jūsų liga teprasideda, — jis ramino, aiškino, bet aš jo žodžių kaip ir negirdėjau. Man buvo baisus tas faktas. Kodėl nebuvau nėščia anksčiau ar vėliau, kodėl dabar? Ne, aš nepagysiu! Kas augins mano mažąjį? Ar tai ne bausmė? Kaip Aurimas išsivers? Ne, aš jokiu būdu negaliu jo apsunkinti! Kadangi tebuvo nėštumo pradžia, prašiau daktaro, kad man padarytų operaciją. Daktaras kalbėjo apie įstatymus, įtikinėjo. Matydamas, jog manęs neperkalbės, sakė, kad pasitarsiąs su kitais daktarais ir, gal būt, mano padėtyje jie padarysią išimtį.

     Daktaras Aurimui viską išaiškino. Jis įėjo nušvitusiu veidu, tuo mane pritrenkdamas daugiau. Jis teigė esąs patenkintas, kad pagaliau pasisekė padaryti tinkamą diagnozę; nors užtruksią ilgėliau, bet vilties yra.

     Papasakojau jam savo nuomonę ir nusistatymą, jis rimtai klausėti, nepertraukdamas kalbos.

     —    Klausyk manęs, Sigute. Ne daktarų reikalas tai išspręsti, bet mūsų. Tu sergi jau seniai, ir tik tapus nėščiai, jiems pavyko surasti ligą, tiesa?

     —    Taip.

     —    Na matai, galėjo daktarai atspėti anksčiau, bet taip nebuvo, jeigu taip įvyko, tur būt. Dievas taip norėjo, ir jei Jis taip norėjo, tebūnie Jo valia!

     —    Bet kas tą vaiką augins? Iš kur tu ištrauksi pinigų apmokėti vaiko priežiūrą?

     —    Gausiu!

     —    Aš nepasveiksiu... nenoriu palikti našlaičio.

     —    Tu-pasveiksi!

     —    Tu tik nepamesk galvos, sakysim, aš nepasveiksiu, tu dar jaunas esi, galėsi kitą vesti. Be vaiko bus tau ir jai lengviau, jokiu būdu negali savęs daugiau apsunkinti! — tariau karštai.

     —    Pirmiausia tu pasveiksi, bet jei ir nepasveiksi, to vaiko aš noriu vis vien, susitvarkysiu!

     Norėjau pulti jam ant kaklo, nes vis dėlto širdies gilumoje vaikučio norėjau, bijojau tos baisios nuodėmės, tik nenorėjau jo apsunkinti, tikėjau, kad Dievas man atleis. Susijaudinusi negalėjau tarti žodžio; susivaldžiusi prabilau:

     —    Gerai, tebūnie taip, kaip sakai. Aš pasiruošusi priimti Dievo valią... Jei atsitiktų, kad aš mirsiu, bent būsiu rami, kad kūdikis turės puikų tėvą!

     Kitą rytą tai pasakiau daktarui. Jis paklausė:

     —    Ar jūs katalikai?

     Gavęs teigiamą atsakymą, išėjo, buvo kažkas didinga jame tuo momentu, ir man buvo gera dėl to.

     Sanatorijoje buvo visko: vilties ir nevilties bei skausmo dienų. Aurimas nyko, baimę man kėlė jo išsiblaškymas ir nepaslepiamas nuovargis veide. Juodai dienai užėjus, kankinausi galvodama: kam Dievas atsiuntė tą vaiką mano ligos metu? Kas iš jo bus; kas iš mūsų? Kodėl tai negalėjo įvykti kitu metu?

     Taip besikankinant, pasirodė mūsų lauktasis mažytis. Niekad dar nepatirtas jausmas užviešpatavo mano sielą — buvau laiminga!.. Drebėdama iš susijaudinimo ir nuovargio, dėkojau Dievui už toki gražu ir sveiką kūdikį!

     Aurimas surado šeimą, kuri apsiėmė vaikelį auginti. Jis jį galėjo lankyti kasdien. Vaikelio išlaikymas kainuoja nemažai. Aurimas varė viršvalandžius. Man buvo gaila, kad jis vargsta, man skaudi jo išvaizda, bet savotiškai raminančiai veikia ta nauja liepsna jo akyse. Yra saldu klausytis jo pasakojimų apie sūnelį, matyti jį kupiną džiaugsmo ir pasididžiavimo.

     Nors tebesu sanatorijoje, ir nematyt dar galo mūsų vargams, bet dėkoju Dievui, kad Jis atsiuntė tą kūdikėlį pačiu geriausiu metu. Kas būtų buvę iš Aurimo be jo? Jis man pasakojo, kad dabar bent turįs prasmę gyventi, turįs kam aukotis ir kad toji "naštelė" vien malonumas; nuostabus dalykas būti tėvu! Neturėjo pinigų anksčiau, neturi jų ir dabar.

     Kaip ir kiekviena motina, kuri neturi laimės auginti savo kūdikį, kenčiu, ilgiuosi... Jaučiu, kaip daug man atimta yra: negirdžiu jo pirmųjų žodelių, nematau jo pirmųjų žingsnelių... Taip, daug man atimta yra, bet daug ir duota. Pirmiausia išmokau mylėti Aurimą, įvertinti jį ir bendrai gyvenimą, sveikatą. Suprantu daugiau kitus; atsikračiau materializmo, tapau daugiau dvasios žmogus. Šitos mūsų skurdžios padėties nekeisčiau į savo draugių bei seserų gyvenimą; materialinės gėrybės šiandien man nieko nereiškia... Nesigailiu nė vienos minutės, ištekėjusi už Aurimo. Turiu paguodą žinodama, kad jis nenuėjo ir nenueis klystkeliais, jaučiu, kad turiu vyrą visa to žodžio prasme, jis nebėga iš gyvenimo kovos lauko, jis, kaip kitados mano tėveliai, didvyriškai grumiasi su gyvenimo audromis. Elgiasi ir gyvena taip, kaip privaloma yra didžios dvasios žmonėms!

     Dabar galvoju apie buvusį mano gražuolį. Kaip jis elgtųsi mūsų padėtyje? Ar nepriimtų mano baisaus pasiūlymo, kad savęs neapsisunkintų? Religija ir moralė nedaug jam tereiškė. Juokėsi iš kiekvieno gilesnio, rimtesnio dalyko. Mėgo smagumus ir grožį. Kaip žiūrėtų jis dabar į mane, pasenusią prieš laiką, nuo ultravioletinių spindulių nudegusia ir nuvytusią oda? Ar tebemylėtų, ar lauktų manęs ištikimai? Nemanau!

     Ne, nepatariu niekam draugauti su svetimtaučiais, kad ir laiko praleidimui, tai perdaug pavojingas žaidimas, iš kurio neretas jaunuolis ar jaunuolė išeina nudegintais sparnais ir tas žymes turi nešiotis visą amželį. Gyvenimas nėra fantazija, ar juokas, gyvenimas — kova! Mes nežinome, kas mūsų laukia. Reikia mokėti pasirinkti tinkamą gyvenimo partnerį, reikia daugiau dėmesio kreipti į žmogaus vidų negu į išorę. Tik subrendę jaunuoliai yra pajėgūs vadovautis ne vien širdimi, bet ir protu.