K. EGLINIS

     Katrelė buvo vienintelė dukra pasiturinčioje šeimoje, todėl augo tėvų, o ypač motinos, labai lepinama. Motina juk norėjo, kad ši vienintelė jų dukrelė būtų laiminga.

     Katrelei jau seniai laikas keltis, bet ji ilgai vartosi lovoje ir į mamytės raginimus rengtis nekreipia nė mažiausio dėmesio. Juk mamytė visada taip: rodos, barasi ir kalba piktai, bet jeigu jos nepaklausysi, blogiau nebus. Taip dar net geriau — mama pati viską padarys.

     —    Katrele, kelkis! — žadina vėl mama, ruošdamasi virtuvėje. — Jau seniai laikas. Pavėluosi į mokyklą!

     Katrelė tingiai rangosi lovoje, kažką niurna panosėje, bet vis nesikelia.

     —    Katrele, ar jau atsikėlei? — vėl girdisi mamos balsas. — Batukai po lovyte, kojinėlės ant kėdės. Aukis ir greit prauskis. Vandenėlį aš jau pasūdžiau. Skubėk!

K. Šimonis    Mergelė

     —    Jau, jau, jau atsikėliau, — ilgai nutęsdama žodžius, atsako Katrelė ir, pritraukusi prie veidelio kelius, ima suptis lovelėje. Jai įdomu nepaklusnumu erzinti motiną.

     — Tai tu dar lovoje! — šaukia į kambarį įbėgusi motina. — Ką pasakys tau mokytoja, kai pavėluosi į pamokas?

     Ir pati motina ją auna, prausia, rengia ir net maitina, o paskui, pagriebusi už rankos, skubiai tempia į mokyklą, nes Katrelė įprato būti lydima ir viena į mokyklą neina. Kas gi ją ten nurengs? Kas pasiaiškins mokytojai dėl pavėlavimo? O pavėluoti Katrelei pasitaiko dažnai... Bet juk tai nebaisu — mama mokytoją atsiprašys.

     Mokyklos gyvenimas griežtai skiriasi nuo įprasto gyvenimo namie, todėl čia Katrelė susiduria su dideliais sunkumais. Mokytoja reikalauja tvarkingo, savarankiško darbo, reikalauja paklusnumo bei mandagumo, prie ko Katrelė nėra įpratusi, todėl iš pradžių mokykloje jaučiasi labai nelaiminga. Vėliau, dėka didelių mokytojos pastangų, mergaitė įsijungia į mokyklinį gyvenimą, stengiasi tvarkingai atlikinėti pamokas ir švariai užlaikyti knygas, įpranta ir gražiai pasveikinti pažįstamus gatvėje. Tačiau namie visai kita tvarka. Namie viską galima sujaukti, išmėtinėti, vaikščioti nesiprausus, galima neklausyti mamos ir jai nemandagiai atsakinėti. Namie nėra jokių pareigų. Mama, jeigu ir liepia ką nors daryti, tai tik šiaip sau, nes iš tikrųjų viską pati padaro. Juk Katrelė dar tokia maža. Kam jai užkrauti rūpesčius?

     Mergaitė auga. Sulaukia jau šešiolikos metų. Galėtų motinai būti pavaduotoja, bet juo ji didesnė, juo daugiau motinai su ja rūpesčių. Dabar jau ji įsakinėja motinai ir pyksta, jeigu jai nelaiku kas nors padaroma. Prie stalo raukia nosį, nes jai viskas neskanu, viskuo yra nepatenkinta, o susirūpinusi motina keliasi nuo stalo ir bėga atnešti dukrelei ko nors skanesnio.

     —    Vargšė mergaitė! Vis tokia pat silpnutė, nevalgi, lepi. Dabar jaunimas kitoks negu mūsų laikais. Silpnesnis...

     Ir neprotingos meilės diktuojama dar labiau lepina ir dvasiškai žeidžia dukterį.

     —    Katrele, parnešk iš krautuvės cukraus, — prašo mama.

     —    Aš neturiu laiko, parsinešk pati!     — šiurkščiai atsako Katrelė.

     —    Katrele, sutvarkyk virtuvę, aš jau nebesuspėju!

     —    Dėl ko gi šiandien jau aš turėčiau virtuvę tvarkyti? Visuomet apsieidavai be manęs, apsieisi ir dabar. Aš esu pavargusi!

     —    Tikrai mergaitė pavargusi... Jai taip anksti reikia keltis, tiek daug ruošti pamokų, — pradeda dejuoti ir motina.

     —    Suplauk už mane indus, Katrele, aš šiandien taip pavargusi, kad jau daugiau nebegaliu.

     —    Aš turiu indus plauti! — įsižeidusi sušunka mergaitė. — Negi aš tam gimnaziją lankau, kad tapčiau indų plovėja? Jeigu šiandien negali suplauti, suplausi rytoj — indai nepabėgs! Aš turiu pakankamai savo darbų!

     Ir taip mama vėl stengiasi bent kiek užvaduoti dukrelę nuo jos sunkių darbų. Valo jai batukus, lygina suknelę, kloja lovą, tik pavalgyti už ją dar negali. Jeigu mama nesuspėja sutvarkyti jos daiktų, tai jie mėtosi visur, nes Katrelei netvarka akių nebado, prie to ji jau nuo mažens pripratusi. Kartais tėvui įgrįsta toks nuolatinis dukters atsikalbinėjimas, ir jis kartą nori užbaigti su jos tinginiavimu, bet neprotinga motinos meilė vėl užbėga už akių:

     — Kam čia bari vaiką? Pasidarysiu aš pati. Tegul tik mokosi ir žino, kad pas tėvus auga. Kai nuo mūsų atsiskirs, tada privargs ir prisidirbs.

     Tėvas nusileidžia, ir Katrelė auga baltarankė, vis labiau reikalaudama sau dėmesio, kitų žmonių rūpesčio, laiko, kantrybės, lėšų, nieku už tai neatsilygindama, nepareikšdama jokio dėkingumo, nejausdama kitiems jokių pareigų.

     Praeis dar keletas metų, ir mergaitė bus priversta atsisakyti rūpestingos tėvų globos. Koks smūgis bus jai, kai iš jos, kaip ir iš kiekvieno žmogaus, gyvenimas pareikalaus rūpesčių, darbo, pareigų, o gal net ir vargo! Pripratusi naudotis kitų žmonių darbu, augdama be rūpesčių ir be pareigų, vėliau, susidūrusi su tikruoju gyvenimu, jausis labai nelaiminga ir gal nekartą, prisiminusi neprotingą tėvų auklėjimą, nejaus jiems jokio dėkingumo, o tik kartų priekaištą.

Reikia mylėti kitų įsitikinimų asmenis, bet negalima toleruoti jų klaidų. Reikia toleruoti kitas sroves, bet negalima toleruoti jų skelbiamo klaidingo mokslo.