Spausdinti

DR. J. VAIŠNORA, M.I.C.

Maloni Ponia,

     Savo laiške iškėlėte įdomią vaikų žaislų problemą. Stebėdama savo mažylius pastebėjote, kad jie augdami metais nevienodai renkasi žaislus ir nevienodai su jais elgiasi. Tai visai natūralu. Vaikas augdamas, įsigydamas naujų patirčių, nevienodai reaguoja į išorės daiktus ir todėl jo santykis su žaislais yra vis kitoks.

     Daugeliui tėvų kelia susirūpinimo faktas, kad vaikai, ypačiai berniukai, sulaukę tam tikro amžiaus, ima žaisti kaubojais, indėnais, žvanginti ginklais, kovoti su įsivaizduojamais priešais, kurių jie randa savo žaidimo draugų tarpe. Atrodo, kad tam tikrame vaiko amžiuje atgyja kažkoks smurto instinktas.

     Vaikų psichologai aiškina, kad šio "smurto" kilmės reikią ieškoti tuose amžiuose, kada urvinis žmogus savo vaikus mokė kovoti su baisiomis jėgomis, grasiusiomis jam kiekviename žingsnyje. Tai buvo kova už išlikimą, už būvį. Kuokas, lankas, strėlė buvo urvinio tėvo ginklai. Savaime suprantama, kad ir urvinio žmogaus vaikai žaidė su kitais vaikais kovas, vartodami vaikiškus, bet panašius į tėvo, ginklus. Žiaurumas su gyvuliais, kuris pasireiškia ir mūsų laikų vaikuose ir yra aiškinamas klaidingu auklėjimu, irgi esąs palikimas anų laikų, kada tarp žmogaus ir gyvulio - žvėries ėjo nuolatinė kova, o vaikai taip pat dalyvavo toje kovoje, pirmiausia žaisdami, o paskui verčiami reikalo apsiginti, maitintis. Iš tų senovės reikalų ir kovų vaikuose esąs pasilikęs ataviškas atgarsis, kurį tėvų išmintis ir budrumas gali pakoreguoti, suvaldyti, pakreipti kita linkme.

     Nesigilinsime čia į šios teorijos patikimumą. Bet iš tikrųjų, jei atidžiau stebėjote savo mažuosius, galėjote pastebėti, kad vaikuose instinktyvus linkimas į žiaurumą yra labai silpnas. Mažyčiai, paprastai, susitikę su gyvuliu, rodo jam tam tikros meilės, draugiškumo. Šiuos kūdikio santykius su gyvuliais dažnai iškreipia suaugusieji, kurie, vaiką gąsdindami gyvuliu, suardo tą draugystę. Jeigu paliksite kūdikį vaduotis jo instinktu, pastebėsite, kad jis pasitiki ir myli visą aplinką, kurioje žengia pirmuosius savo žingsnelius. Todėl šalia kūdikio atsiradęs gyvas ar padirbtas gyvulėlis bus jo bučiuojamas, glostomas, myluojamas. Tik vėliau ima reikštis palinkimas į smurtą, bet tai įvyks tada, kai prie nekalto kūdikio džiaugsmo prisidės jo sąmonė, kad jis yra viršesnis už gyvulį. Tada vaikas ims gyvulius kankinti, net žudyti vis tiek, ar jie bus gyvi, ar tik žaislai.

     Kaip tik šiuo metu reikalinga tėvams - auklėtojams įsikišti ir pakoreguoti vaiko santykius su gyvuliu.

     Vaikas tam tikrame amžiuje ima darytis eksperimentatorius, nori pats viską ištirti, patirti. Jam yra įdomu, kaip yra padaryti jį supantieji daiktai, kas yra jų viduje. Paduokite tokiam vaikui meškiuką, kuris paspaustas rėkia, vaikas jį tuoj išardys ieškodamas, iš kur tas balsas. Šio palinkimo vedamas, ims "nagrinėti" ir gyvą gyvulį — jam labai įdomu, kaip jis "padarytas".

     Čia tėvų-auklėtojų pareiga paaiškinti vaikui, koks yra skirtumas tarp negyvo meškiuko ir gyvo katino, kuris, tampomas už uodegos, kniaukia, ginasi. Gyvas gyvulėlis jaučia jam daromą smurtą, skausmą. Vaikui nebus sunku tai suprasti, nes ir jis pats pradeda pajusti skausmo išgyvenimą. Svarbu sužadinti vaikuose užuojautą kenčiančiam bei skausmą jaučiančiam gyvulėliui ir nedaryti jam to, ko pats vaikas ima nepakelti. Galėjote pastebėti, kad vaikas instinktyviai neperneša kraujo. Jis susižeidęs dažnai verkia ne tiek dėl to, kad skauda, bet dėl to, kad mato savo kraują. Šis pasibaisėjimas krauju turi būti nukreipiamas į pasibaisėjimą ir kito krauju, ypačiai gyvulio, kurį vaikas nori kankinti iki kraujų.

     Vaiko kontaktas su gyvuliu - žaisleliu prasideda nuo jo pirmosios kūdikystės iki maždaug trejų metų. Nuo trečių - ketvirtų metų vaikai ima nesidomėti meškiukais, kačiukais, ančiukais. Veltui tėvai juos tada vaikams bruka (esu matęs, kaip vienoje vaikų stovykloje motina atvežė savo 8 metų sūneliui pažaisti meškiuką; vaikas ne tik nuo jo bėgo, bet ir nuo motinos, kuri jį išstatė prieš draugus pajuokai). Berniukai tada pereina prie automobilių, vežimėlių, ginklų, o mergaitės prie lėlių. Tai vaiko amžiaus periodas, kada lytys ima išsiskirti ir pradeda rodytis pirmieji vyriškumo ir moteriškumo ženklai. Jei šios diferenciacijos nėra, jei vaikas, kuris stovi ant savo racionalaus gyvenimo slenksčio, yra abejingas šiems specifiniams žaislams, jei net jaučia jais pasibiaurėjimą, tai ženklas, kad vaikas vystosi nenormaliai. Kaip iš mažo diegelio galima atspėti, koks yra augalas, taip iš vaiko natūralių palinkimų, kurie pasireiškia jo gyvenimo ryte, galima spėti apie būsimą asmenybę. Jei berniukas linkęs žaisti su lėlėmis, o mergaitė su šautuvėliais ir automobiliais — yra ženklas, kad toks kūdikis dvasiniai ir fiziniai vystosi nenormaliai. Tai signalas, kad natūralioje vaiko prigimties laboratorijoje yra kažkas sutrikę. Tada tėvų - auklėtojų pareiga grąžinti kiekvieną elementą į savo tikrąją paskirtį ir funkciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad tokie patologiniai reiškiniai yra reti. Daugumoje šio amžiaus vaikai vystosi normaliai, ir jų žaislų pasirinkimas (o jis šiandien tikrai gausus) yra atitinkąs natūralius vaiko palinkimus.

     Kada vaikas ima pažinti daiktus, juos skirti savo aplinkoje ir vadinti juos vardais, berniukas ima rinktis automobilius, įvairias mašinas, orlaivius ir ginklus. Mergaitės renkasi lėles ir

A. Žmuidzinavičius Rojaus ežeras

 

palaipsniui pereina nuo motinystės (lėles maitina) prie socialinio jausmo: lėlė - kūdikis virsta lėle-ligoniu, kurį reikia slaugyti, duoti vaistų, aprišti žaizdas. Tas rodo, kad mergaitė išplečia savo santykius su pasauliu, kuriame ji randa savo pašaukimą.

     Mergaitės domėjimasis lėlėmis baigiasi tada, kai ji virsta jaunuole ir jos dėmesys nuo lėlės persikelia į ją pačią. Kai pastebėsite, kad jūsų dukra jau mėgsta pasižiūrėti į veidrodį, nemanykite, kad tai tuštybė: ji ieško pačios savęs. Tada lėlių jai jau nesiūlykite. Jos dėmesio centras dabar jau yra ji pati. Lėlių "mama", "slaugė", "siuvėja" dabar ima žaisti šokėją - baleriną, ima pamėgdžioti artistes, kurias ji matė žurnaluose, kine, televizijoje. Tėvai - auklėtojai čia turi būti ypatingai budrūs ir nukreipti dukros dėmesį į tikrąjį grožį, kuris yra kilnios sielos atspindys. Čia yra proga duoti mergaitei pirmuosius pamokymus apie jos skaistybę. Reikia supažindinti su balerinų, artisčių pašaukimu, kur neužtenka vien išorinio grožio, bet reikia pasiaukojimo, darbo, išsilavinimo, žodžiu, dvasinės kultūros.

     Su berniukais yra kiek kitaip. Ginklai, kaip žaislai, jei vaikai yra saugojami nuo išorinės įtakos (komikų, kino, televizijos), berniukams nėra lemiamos reikšmės. Ginkluotus kaubojus ir indėnus jie žaidžia tik prisižiūrėję kovos vaizdų iš šalies. Natūralaus palinkimo į šias "kovas" vaikai neturi, nebent tuo atveju, kai jie nori išbandyti savo fizinį pajėgumą, nugalėdami silpnesnįjį. Amerikiečiai mėgsta pavaizduoti "didvyriškas" kovas, kai jie naikino indėnus, juos negailestingai žudė. Tai buvo tikras genocidas, svetimos žemės grobimas. Čia gera proga vaikams paaiškinti tokių kovų prasmę, be to, paaiškinti V-jį Dievo įsakymą.

     Berniukuose palinkimą pabrėžti savąjį "aš" kovose greitai nuslopina dėmesys motorais, mašinomis, automobiliais, orlaiviais. Čia vaiko fantazijai ir dėmesiui tiek daug galimybių ir patirties: judesys, forma, spalva, mechanizmas, garsas, greitis patraukia jo norą pažinti, išbandyti, palyginti. Jis ima išardinėti ir vėl sustatyti savo "mašinas", kombinuoja, daro naujus "išradimus".

     Vaiko psichologai yra pastebėję, kad paskutiniais laikais, nepaisant komikų, filmų ir televizijos pateikiančių individualinius ir kolektyvinius kovų vaizdus, vaikus labiau vilioja visokie nauji išradimai, erdvės užvaldymas. Šiais dalykais vaikai ypatingai domisi. Julės Verno fantastiški romanai šiandien virsta realybe. Visokie sputnikai skrieja aplink žemę, virsdami žvaigždėmis, kurias skriejančias gali ir vaikai matyti. Paslaptingos bangos atsimuša į planetas ir grįžta į žemę. Taigi, ir vaikų dėmesys krypsta į šiuos reiškinius. Švino kareivėliai, traukinukai, automobiliai jau mažiau domina vaikus. Ypačiai iš vaikų žaidimų apyvartos vis labiau dingsta ginklai. Kaubojai užleidžia vaikų dėmesyje vietą naujiems didvyriams, kurie tyrinėja erdves, gamina fantastinius satelitus. Žaislų rinka pateikia vaikams naujus modelius visokių "satelitų", kuriais vaikai mielai žaidžia, leisdami juos jei jau ne į erdves, tai bent virš savo namo stogo. Jei vaikai dar žaidžia kovą, tai nebent su Marso gyventojais, nusileidusiais ant žemės. Bet šios kovos epizodus vaikai ima iš suaugusių, kuriems atrodo, kad Marso gyventojus, jei tik jie pasirodys mūsų tarpe, reikia tuojau nužudyti. Vaiko fantazijoje Marso gyventojai yra labiau panašūs į angelus negu į žemės gyventojų priešus.

     Iš to seka išvada, kad kūdikis renkasi žaislus pagal savo natūralų palinkimą, o paaugęs jau šiame pasirinkime yra veikiamas išorinės aplinkos. Vaikas, žaisdamas perkelia jį supančią realybę į savąjį fantastinį pasaulį, kuriame jis yra aktyvus veikėjas. Svarbu tad, kad tėvai - auklėtojai neiškreiptų šio natūralaus vaiko palinkimo savo neišmintingumu, nesidomėjimu vaiko pasauliu, blogu pavyzdžiu, nes vaikas yra lyg maža beždžioniukė — greitai kopijuojąs tai, ką jis mato suaugusiuose. Labai svarbu vaiko natūralius palinkimus ir jo nekaltas fantazijas neužnuodyti komikų, kino ir televizijos vaizdais, kurie, ypačiai Amerikoje, atlieka destruktyvų darbą vaikų auklėjime. Jei vaikas vakare televizijoje prisižiūri visokių baisenybių, jis miega neramiai, jį kamuoja baisūs sapnai, jo fantazija sužalojama, užkrečiama nesveikais pajaudinimais. Nenuostabu tad, kad giliai pergyvendami visokius kaubojų ir indėnų naikinimo nuotykius, vaikai ir žaisdami juos pergyvena ir kartoja. Matytieji žiaurumai daro ir vaiką žiaurų, nes jis žaidimą realiai išgyvena. Prieš kiek laiko italų spauda rašė, kad Romos priemiestyje būrys vaikų, žaisdami indėnus, pagautą "priešą" pririšo prie medžio ir, sukūrę laužą, gyvą sudegino. Policijos tardomi mažieji žmogžudžiai naiviai prisipažino padarę lygiai taip, kaip buvo matę filme...

     Taigi, maloni Ponia, dėmesio vaikų žaidimams ir žaislams! Pastebėjus kai kurių netikslumų šioje svarbioje vaiko pasaulio aplinkoje, reikia tuojau taisyti ir šalinti visa tai, kas gali iškreipti natūralų vaiko vystymąsi, bet ypačiai apsaugoti jo asmenybę nuc žalingos išorės įtakos, kuri veikia neigiamai į besiformuojantį ateities žmogų. Juk vaikas bręsta ir formuojasi dvasiniai, taip pat žaisdamas.

Daugumas šio numerio iliustracijų yra meno kūriniai, buvę Čiurlionio Galerijoj surengtoje kolekcionierių meno parodoje praėjusių metų pabaigoje.