Spausdinti

FRED DICKENSON

 (Realaus gyvenimo drama)

IENAME skurdžios išvaizdos namelyje, netoli Dešimtosios gatvės, Niujorke, nuomojamame rūsio kambaryje, blankioje elektros šviesoje stovėjo aukštas, liesas, rudais plaukais jaunuolis. Jis vadinosi Jim Lacey.

     Neilgai jis stovėjo ir galvojo. Po minutės, kitos pajudėjo, priėjo prie stalo, atsidarė stalčių, išsiėmė kažkokį įrankį, panašų į kaltą, įsidėjo į kišenę ir išslinko pro duris. Jį, kaip ir visą kitą Dešimtosios gatvės keleivių srovę, priglaudė gatvės monotonija, ir jis tartum tirpte ištirpo tarp kitų žmonių. Tai buvo vieną rugpiūčio šeštadienio naktį, 1951 metais.

     Lacey stabtelėjo ties 57-ąja gatve ir pasuko į rytus. Jis laikėsi išorinės šaligatvio pusės, žvelgdamas į automobilius, sustatytus pagal šaligatvį ir vienišus, tartum niekam nereikalingus. Žmonių nesimatė. Niekeno akys jo nelydėjo. O tai buvo gerai, nes jis, patyręs vagis, nemėgo būti iš anksto įtartu.

     Keletą blokų dar žygiavo pirmyn, akylai žvalgydamasis į visas puses ir akimis ieškodamas geriausiam laimikiui progos. Staiga visiškai prieš jį lyg iš žemės išdygo mašina, kurią vairuotojas stengėsi pastatyti į esamą nedidelę laisvą vietelę, tik keletą jardų nuo jo. Automobilistas, matyti, kažkodėl ir kažkur labai skubėjo. Pastatęs mašiną, greit užtrenkė duris, užrakino ir paskubomis pradėjo tolti. Lacey pirmiausia labai atidžiai stengėsi įsižiūrėti į nutolstantį žmogų. Jis buvo aukštokas, juodais plaukais ir siauručiais juodais ūseliais. Atrodė turtingas.

K. Šklėrius Palanga

     Rudagalvio jaunuolio akys, kaip visuomet, labai pastabios. Jis greitai pamatė, kad automobilio savininkas beskubėdamas kai ką pamiršo: ventiliatorinis automobilio langutis buvo truputėlį praviras. Lacey atsargiai apsidairė aplinkui, po to pažiūrėjo į automobilio vidų. Ten buvo pora lagaminų. Nedaug teko darbuotis. Reikėjo tik užkišti kaltą, praverti daugiau langutį, įkišti ranką, atsidaryti duris, ir lagaminai jau buvo jo žinioje. Jis, prityręs vagis, pasiėmė lagaminus į abi rankas ir palengva, visiškai neskubėdamas, nužingsniavo savo keliu...

     Tuo tarpu netoli esančioje Steinway salėje, 57-ojoje gatvėje, automobilio savininkas tvarkė paskutiniuosius planus svarbiai kelionei į Buffalo. Jis buvo Alfonso D'Artega, gerai žinomas kompozitorius ir dirigentas. Jis dažnai vadovaudavo orkestrams Carnegie Hall ir pasirodydavo tautinėse radijo programose. Kai kurios jo kompozicijos yra labai populiarios.

     Artėjančio antradienio vakarą, savo gimtajame Buffalo mieste, jis turėjo vadovauti simfoniniam orkestrui koncerto metu. Iki to įvykio buvo likę tik trys dienos. Keletą dienų buvo tam ruoštasi ir daug dirbta. Rytoj jau reikės išvažiuoti, kad pirmadienio vakare pasiektų Buffalo, kur reikėsią su orkestru padaryti repeticiją.

     Užbaigęs reikalus Stein way salėje, D'Artega grįžo prie automobilio. Radęs jo atdaras duris ir pamatęs, kas atsitiko, jis tiesiog pradėjo šaukte šaukti. Lagaminuose juk buvo ne vien jo drabužiai, bet ir jo taip rūpestingai paruošta koncertui muzikinė medžiaga. Pribėgo prie telefono. Vos paskambinus, detektyvai prisistatė labai greitai.

     —    Mano gaidas, mano muzikiniai kūriniai! — šaukė D'Artega. — Aš privalau juos turėti, o jūs turite juos surasti!..

     Detektyvai tuoj apžiūrėjo automobilį, rūpestingai ištyrė tas vietas, kuriose galėjo būti palikta vagies pirštų nuospaudos ir paskubomis apklausinėjo nukentėjusįjį. D'Artega surašė buvusių lagaminuose drabužių sąrašą ir, atiduodamas jį vienam detektyvui, pabrėžė:

     —    Tegul vagis sau turi tuos drabužius, man jie ne tiek svarbūs, bet man begaliniai svarbi ir reikalinga muzikinė medžiaga. Aš privalau kuo greičiausiai ją atgauti ir turėti, nes nebeturiu laiko naujam pasiruošimui prieš koncertą.

     —    Kokios rūšies muzikinė medžiaga tenai buvo? — nors nesijausdamas specialistu, paklausė detektyvas.

     —    Tenai buvo specialiai paruošta orkestracija Victor Herbert, Cole Porter, Jerome Kren kūriniams ir keletas mano paties religinių kompozicijų.

     —    Religinių?...

     —    O taip. Religinių! Tarp jų vienas himnas, vardu "Kiekvienas privalo turėti draugą", ir kita mano paties kompozicija "Ave Maria".

     Kai detektyvai nuėjo, D'Artega pasuko automobilį link Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, ecančios vakarinėje 31-osios gatvės dalyje. Jis, šv. Pranciškaus trečiojo ordino narys, dažnai patarnaudavo kunigui šv. Mišiose, ypač kai neatvykdavo patarnauti nė vienas berniukas.

     Vos įslinkęs į bažnyčią, susigrau-žęs ir suspausta širdimi, D'Artega pasuko prie šv. Antano altoriaus ir tenai meldėsi net dvi valandas, prašydamas šventojo pagalbos.

     Tuo tarpu savo nedideliame kambarėlyje Jim Lacey tuštino du parsineštus lagaminus, žiūrėdamas, ar daug bus iš jų naudos.

     — Drabužiai atneš gana gražią sumelę, — galvojo rudaplaukis vagis, — bet kokiam tikslui galėtų būti reikalingi visi kiti menkniekiai: visokiausios gaidos, muzikiniai tekstai ir kita?

     Jis paėmė keletą lapų primargintų popierių ir negailestingai sviedė į kampą. Paskui jis pergrupavo ir perdėliojo drabužius, sudėjo juos vėl j lagaminą ir patraukė pas tą patį pirklį, kuris visus jo vogtus daiktus supirkdavo. O tas be jokių prieštaravimų, nors ir vėliausią naktį, visuomet mielai atidarydavo duris, nes kaip gi kitaip — juk tai nuolatinis klijentas...

     Kai Lacey išėjo iš šio nelegalaus lombardisto, jo kišenėje čežėjo pundelis žalių banknotų, viso 140 dolerių.

     Jis grįžo vėl į savo nedidelį ir monotonija dvelkiantį kambarėlį. Čia susirado porą popierinių maišelių ir ėmė į juos kimšti nereikalingąją medžiagą — visokius muzikinius popierius. Juk reikia gi nuo jų atsikratyti, ar ne? Tik staiga jo akis užkliudė viename lape kažkokie artimi kažkur ir kažkada girdėti žodžiai: "Ave Maria". Tą lapą jis ilgėliau laikė rankoje, stengdamasis prisiminti, kur tuos žodžius jis girdėjęs ir ką jie reiškia. Pagaliau prisiminė — kai jis buvo dar vaikas ir gyveno Čikagoje, tokius žodžius vartodavo, giedodamas mokyklos chorelyje. Čia jis ir giliau pasinėrė į praeities prisiminimus. Jo ausyse tartum skambėjo to chorelio garsai, o taip pat ir vargonų gaudimas. Tai būdavo bažnyčioje...

     Pasidėjo jis tą popieriaus lapą į šalį — nemetė jo į kampą, kaip kitus, ir pasiėmė dar vieną. Jame išskaitė sueiliuotus žodžius:

     "Kiekvienas privalo turėti draugą. Kad galėtų jam išlieti savo širdies skausmą.

     Ir aš suradau manąjį, o brangusis Viešpatie,

     Mano nuoširdusis draugas Tu esi..." Pagaliau Lacey pasigriebė iš popierių krūvos ir ten buvusią gražiai atspaustą koncerto programą. Joje buvo ir to žmogaus atvaizdas. Atvaizdas žmogaus, kurį jis apiplėšė. Buvo ir jo pavardė — Alfonso D'Artega, dirigentas.

     Himną ir "Ave Maria" Lacey įmetė į stalčių, o visus likusius popierius sukimšo į popierinius maišelius ir išniro pro duris į tamsią naktį. Sugrįžo tik po gero pusvalandžio. Nuvirto ant aptrintos sofos ir taip ilgai gulėjo aukštielninkas, akis įbedęs į tamsą, stengdamasis kažką prisiminti, kažką atkurti vaizduotėje...

     Buvo praaušęs sekmadienio rytas, kai ponia Hetty Braine, mirusio kompozitoriaus ir pianisto našlė, išėjo iš savo rūsyje turimo buto, kuris buvo vakarinėje 77-osios gatvės dalyje. Ji buvo sustabdyta ponios Lillian Green:

     —    Žiūrėkit, šitą visą muzikinę medžiagą kažkas išmetė. Gal kaip nereikalingą? — rodydama į du popierinius maišelius, numestus šalia dėžių su pelenais ir laikydama rankoje porą gaidomis išmargintų popieriaus lapų, kalbėjo ponia Green. Ji žinojo, kad našlės sūnus Robertas buvo taip pat pianistas, kaip ir a. a. tėvas. — Gal jūsų sūnus panaudotų šitą medžiagą? — patarė kalbančioji.

     —    Ačiū, aš jam perduosiu šituos popierius, — kiek abejingai kalbėjo ponia Braine. Tačiau jos abejingumas visiškai pranyko, kai, grįžusi namo, užsisuko radijo stotį WOXR, perduodančią gerą muziką. Salia muzikos buvo ir pranešimas apie kompozitoriaus D'Artega dviejų lagaminų vagystę, kuriuose buvę drabužiai ir gerokas kiekis muzikinės kūrybos.

     Ponia Braine ir jos sūnus Robertas, netgi nepatikrinę, jau galėjo atspėti, kad rastoji muzikinės kūrybos medžiaga gali priklausyti kompozitoriui D'Artega. Jų spėjimas visiškai pasitvirtino, kai pažvelgė į maišelių turinį. Buvo pranešta policijai. Neilgai trukus, prisistatė ir kompozitorius, kuris be galo nuoširdžiai dėkojo už rastąjį jam taip brangų turtą.

     Besikalbant su ponia Braine, muziko D'Artega žvilgsnis užkliuvo už jos bute esamų tam tikrų muzikinių ženklų. Jis tuoj atspėjo, kad tuose namuose yra gyventa ar gal dar tebegyvenama kokio nors muzikos mylėtojo. Ponia paaiškino, kad jos mirusis vyras buvęs taip pat kompozitorius. Parodė ir jo paliktąjį geriausią darbą — kompoziciją, pavadintą "S.O.S.".

     Muziko D'Artega įgudusi akis greitai peržvelgė kompoziciją, ir jis pasakė:

     — Man patinka ši kompozicija. Aš ją norėčiau išpildyti Buffalo koncerte. Gal galėtumėte ir Jūs, Ponia, o taip pat ir Jūsų sūnus vykti drauge su manimi?

     Susitarimas buvo greitai pasiektas teigiama prasme. Buffalo miesto koncerte sėdėjo, su ašaromis akyse, mirusio kompozitoriaus našlė ir jos sūnus, kai buvo išpildomas jos vyro kūrinys. Publika plojo nepaliaujamai...

     O vagišius Lacey laikraštyje skaitė visą gana ilgą ir smulkmeniškai aprašytą istoriją apie kompozitoriaus D'Artega muzikinio turto bei drabužių vagystę. Aprašyme buvo pažymėta ir tai, kad tuoj po vagystės, D'Artega nuvažiavęs melstis, kad šv. Antanas jį užtartų ir padėtų nelaimėje. Tada Lacey išsitraukė iš stalčiaus porą likusių lapų ir ėmė juos atidžiai skaityti bei žiūrinėti. Lapuose atspausti tekstai, įvykio aprašymas, o ypač kompozitoriaus kelionė į maldos namus stiprokai paveikė vagišiaus širdį...

     Kelioms savaitėms praslinkus, D'Artega gavo reto turinio laišką. Tarp kitko jame buvo rašoma:

     — Aš begaliniai apgailestauju savo padarytąjį kriminalą — įsiveržimą į Jūsų automobilį ir padarymą Jums tiek skriaudos bei rūpesčių. Tačiau ši blogybė man išėjo į gera. Aš visiškai pastačiau tašką tam "bizniui" — vagystėms. Dabar aš turiu nuolatinį darbą ir gyvenu taip, kaip visi padorūs žmonės. Tos religinės giesmės grąžino Dievą į mano širdį. Aš pradėjau lankyti ir bažnyčią. Jau tris kartus tenai buvau. Kai įgausiu tvirtesnius nervus, prieisiu ir išpažinties. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad taip įvyko. Dabar aš jau visiškai kitas žmogus. Pasitikiu, kad Jūs už tai man atleisite savo širdyje. Už atleidimą būsiu be galo dėkingas. Kai tik pajėgsiu truputį susitaupyti, pirmiausia pasistengsiu sugrąžinti Jums padarytus nuostolius.

     Po laišku buvo inicialai — J. L. D'Artega policijos paprašė nutraukti nusikaltėlio ieškojimą, jausdamas širdyje net tam tikrą pasitenkinimą, kad dėl tos vagystės žmogus grįžta į tikrąjį kelią.

     Trejetui metų praslinkus, 1954 m. gegužės mėn. 27 d., D'Artega dirigavo orkestrui Carnegie Hall, kur buvo išpildomas a. a. Braine kūrinys "S.O.S.". Koncerte dalyvavo ir mirusio kompozitoriaus našlė, o taip pat ir sūnus Robertas. Dirigentas, be abejo, negalėjo nė pagalvoti, kad publikoj sėdįs rudagalvis jaunuolis buvo tas pats, kuris buvo pavogęs jo lagaminus. Taip pat jis negalėjo pagalvoti nė tai, kad, jam nuolat meldžiantis bažnyčioje, dažnai netoli jo klūpėdavęs rudagalvis jaunuolis, kuris taip pat labai pamaldžiai melsdavosi, buvo tas pats asmuo, kurs pavogė jo lagaminus ir kurs po laišku pasirašė inicialais J. L.

     Prabėgo dar keletas mėnesių. Vieną sekmadienio rytą D'Artega vėl meldėsi bažnyčioje. Susikaupimo metu jo alkūnę palytėjo zakristijonas ir, rodydamas į netoli prie šv. Antano altoriaus klūpantį rudagalvį jaunuolį, pašnibždėjo:

     —    Tas jaunuolis norėtų su Jumis pasikalbėti...

     D'Artega, žengęs keletą žingsnių, atsiklaupė prie nepažįstamojo. Jaunas žmogus drebančiu balsu tarė:

     —    Seniai aš norėjau su Jumis pasikalbėti, bet vis nedrįsdavau ir neprisirengdavau. Ar negalėtumėm mes užeiti kur nors į nuošalesnę vietą, išgerti po puodelį kavos ir pasikalbėti?

     Gretimame restoranėlyje pirmiausia jaunuolis atskaitė 140 dolerių ir padavė juos labai nustebusiam muzikui, tardamas:

     — Aš labai ir labai apgailestauju, kad taip ilgai užtruko, kol sutaupiau šiuos pinigus. Dažnai matydavau Jus bažnyčioje, bet nedrįsdavau užkalbinti, kol sutaupiau pinigus ir priėjau išpažinties. Jūsų lagaminai buvo paskutinieji, kuriuos aš pavogiau. Dabar esu pasiruošęs atlikti priklausomą bausmę. Pašaukit policiją...

     Kompozitoriui iš nuostabos net pora ašarų nuriedėjo veidu. Jis susijaudinęs kalbėjo:

     —    Aš niekad nebešauksiu policijos. Geriau eikime abudu dar kartą į bažnyčią ir pasimelskime drauge prie šv, Antano altoriaus.

     Taip ir buvo padaryta. Abiems trumpai pasimeldus, kai D'Artega išėjo iš bažnyčios, jaunuolis dar liko klūpėti prie altoriaus, paskendęs maldoje.

     Ateityje labai dažnai kompozitorius susitikdavo akimis bažnyčioje su rudagalviu jaunuoliu. Šis laikas nuo laiko jam parašydavo ir laiškų, pasirašytų tais pačiais inicialais — J. L., dėkojančių už atvedimą į gerą kelią. Tie laiškai pranešdavo ir reikšmingiausius jo gyvenimo įvykius: paaukštinimą tarnyboje, vedybas, susilaukimą pirmojo sūnaus ir t. t. Laiškuose nuolat jis vis primindavo tą laiką ir tą vietą, kur jis vėl surado Dievą, o drauge ir gyvenimo laimę. O Dievas buvo jo pavogtuose lagaminuose...

(Išvertė P. Alšėnas)