ALĖ RŪTA
Yra atgarsių, kad jūsų paskutiniame premijuotame romane, “Šikšnosparnių soste”, esą priešingų krikščionybei minčių. Ar tai tiesa?
Vaizduodamas savo personažo dvasinį pasaulį, autorius pavaizduoja jį be jokiu savo įnašų į to personažo prigimties esmę. Jeigu autorius mėgintų ta proga pasiduoti didaktikai, moralizacijai, savo pasaulėžiūros bei pasaulėjautos pareiškimams, jis nusikalstų meninei tiesai. Jeigu personažas yra ieškąs tipas, autorius kartu su juo ieško; tačiau poieškių sfera ir čia nėra autoriaus, bet jo personažo. Taip, konkrečiai kalbant apie šį romaną, mano pagrindinis veikėjas ateina skeptiku. Visas gyvenimas jam susideda iš grandinės iliuzijų. Jis mėgina tas iliuzijas pažinti, bet jomis nusivilia. Gyvenimas jį masina naujomis iliuzijomis, kurios jam tiek įdomios, kol jis, remdamasis savo prigimties esme, analitiškumu ir skepticizmu, nusivilia ir savo naujais atradimais. Ta prasme ir dvasiniai, religiniai aspektai mano personažo ieškojimuose jo yra perkeliami į iliuzijų pasaulį.
Ar jums neatrodo, kad šis trečiasis premijuotas romanas iki šiol susilaukė per maža recenzentų dėmesio?
Autorius, tur būt, labai retai vertina visa tai, kas paskubomis parašoma, jo veikalui pasirodžius. Knygos vertės nenusako tai, ar daug ar mažai pasirodė recenzijų, bet pasirodžiusių recenzijų kokybė. Galutinis veikalo įvertinimas priklauso istorijai. Tai yra nepaperkamas teismas. Jo grėsmėje privalo gyventi kiekvienas kūrėjas.
Ar šis romanas yra išeivijos buities knyga, ar, kaip prasitarė vienas kitas, filosofinis žmogaus apsprendimas, jam netekus tėvynės?
Šio veikalo veikėjas yra lietuvis, todėl jo buities aplinka yra susijusi su lietuvišku gyvenimu, to gyvenimo interesais ir problematika. Jeigu tas pats personažas būtų kitos tautybės, visą romano buitį tektų derinti kitoms sąlygoms. Jeigu mes imsime kenčiantį biblinį Jobą lietuvio asmenyje, leiskime jam kentėti lietuviškoje buityje prie “šikšnosparnių sosto”. Jeigu imsime kenčiantį, klystantį, norintį įtikėti biblinį Jobą vokiečio asmenyje, leiskime jam kentėti ir ieškoti “namuose ant smėlio”. O jeigu imsime kenčiantį biblinį Jobą, nepajėgiantį įtikėti ir savo psichikoje pateisinti išgyvenamų kančių, leiskime jam vėl parpulti ties “šikšnosparnių sostu”. Man asmeniškai atrodo, kad tikėjimu savo kančių neatsveriančio modernaus Jobo kančios yra sunkesnės už biblinio Jobo kančias.
Kaip reikia suprasti kelionės tyruose simboliką, kūdikio radini, Įterptinę novelę, pavadintą “Valkatyno giesme”?
Tie du romano skyriai yra romano vyriausiojo veikėjo ieškojimų, radinių ir praradimų sintezė. Drauge tie skyriai išeina iš romano apimties, tampa savarankiškomis deklaracijomis, o romanas tampa jų papildiniu arba iliustracija, apvilkta lietuviškos buities rūbais.