Spausdinti
J. Augustaitytė-Vaičiūnienė
 
Nepražysk per anksti, mano mylimas žiede,
Nesiskleisk, nesijuok, nebebūk toks stropus.
Tu žinai, kad kruša, susitarus su vėju,
Nukapos tavo jaunus, švelnius vainikus.
 
Kai plieniniai lašai kas pavasarį krinta,
Laukti pumpure saulės pareinant saugu:
Neatskleisk saldaus žiedo nė bitei laukinei,
Nors ji tartų — aš aukure Dievo degu.
 
Nesiklaups, nesilenks nieks prieš tokį altorių,
Kuriame amžinoji ugnis netikra,
O į Viešpaties žodį mirtim beatsako 
Nuo granitiniu skliautų atskilus tyla.
 
Kada prošvaistėm debesys stumdosi, šniokščia,
Nežinodami, kokioj pakalnėj sustot,
Tu gali, kaip lopšely po motinos rankom,
Šiltame pumpure pasapnuot, pasvajot.