Nijolė Jankutė
SNIEGAS
Ar girdėjai, kaip nukrenta snaigė
Ir sudūžta į margus stiklus?
Kaip kristalai balti išsisklaido
Ir keleivius papuošia visus?
Jeigu kas tuo metu nešypsojo
Ir galvojo mintis kaip marias —
Snaigė, taką žvaigždėtą išklojus,
Ji į pasakų šąlį nuves ...
Jis negrįš su pavasario vėjais,
Vagoje kai artojas dainuos,
Tik klajos sapno upėje sieliais
Ir slėps pasaką trapią delnuos ...
|
MĖNESIENA
Tamsiai žalias Van Gogho topolis
Perskrodžia dangų strėle.
Debesys tartum per sopulį
Slysta viršūne aštria.
Niekas nematė, kaip mėnuo
Užkliuvo tenai.
Šakos jo veidą surėžo —
Ir srūva lašai
Graudulingos šviesos ...
Niekados, niekados
Taip nebuvo liūdna mėnesiena ..
|
VĖJAS
Ilsiuos po medžiais senais
Girios juodos pakrašty.
Debesys tartum kalnais
Rūksta viršūnėms balti.
Gieda laukai po audros —
Pučia birbynes skardžias.
Saulė juos vėl numyluos,
Galvas nuglostys žalias.
Vabalas džiaugsis lašu
Smilgos viršūnėj liaunos,
Piemenys gins takeliu,
Graudžiai skudučiais sugros ...
Kol atsikvėpęs giliai
Tiesiu galingas rankas,
Kol apsvaigins siautuliai,
Plėšantys girios šakas!