Spausdinti

Alfonsas Grauslys

T R O D O, kad dvasinė žmogaus kultūra yra labiausiai kasdieniniame gyvenime pastebima, taktingai ar netaktingai jam elgiantis. Kadangi netaktingumu pažeidžiama artimo meilė ir užgaunama jo širdis, tai takto klausimą verta giliau pasvarstyti.

Kas yra taktas?

     Šis žodis yra kilęs iš lotyniško žodžio tangere — liesti. Kasdieniniame žmonių gyvenime taktas reiškia visus žodžius ir elgesius, kuriais mes vieni kitus tartum dvasiniai liečiame. Jeigu tie žodžiai ir elgesiai artimo neužgauna, jeigu juose jaučiamas artimo supratimas, jeigu jam reiškiama pagarba, mandagumas ir meilė, tai toks elgesys, širdies švelnumo diktuojamas, yra taktingas.

     Taktingas žmogus nujaučia, kada kalbėti ir kada tylėti, kurią tiesos dalį pasakyti ir kurią nutylėti, kuriuo būdu tai pasakyti ir kaip pasielgti, kad nebūtų užgautas kitas žmogus ir jo teisės. Taktingas žmogus visada ir visur yra saikingas bei atsargus, kai susiduria su kitais žmonėmis. Jis žino, kaip nekartą žmonių širdis yra trapi ir lengvai pažeidžiama. Štai dėl ko jis stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir ramybę, kai susiduria su kitų pikta valia, nesupratimu, nekantrumu ir nervingumu. Jis sau neleidžia užsikrėsti kitų neigiamybėmis. Jis moka skirti žmogų nuo jo pasaulėžiūros ir jo politinių pažiūrų. Moka skirti žmogų nuo jo išsiauklėjimo, sąmoningą melą nuo nesąmoningo apsigavimo ar jame įstrigusių prietarų. Jis visur pirmiausia mato žmogų ir jo žmogišką vertybę, o ne jo titulą, turtą ar kurią kitą neesminę ypatybę, todėl su visais elgiasi vienodai, pagarbiai, neduodamas niekam pajusti savo vyresniškumo, mokytumo ar kurio kito tikro ar tik įsivaizduoto pranašumo.

     Taktingas žmogus skaitosi su faktu, kad kiti egzistuoja, kad jie yra skirtingi nuo jo, kad reikia juos suprasti ir pagal tai su jais elgtis. Jis moka prisiderinti prie visų žmonių, neatsižadėdamas savo nusistatymų ir įsitikinimų, moka prisiderinti prie skirtingos jų padėties, išsiauklėjimo ir nuotaikos, darniai su jais bendraudamas. Jei kartais kitaip negali, tai verčiau neparodo ir pridengia savo jausmus, kurie nesiderintų su artimųjų jausmais ir tik nuliūdintų jų širdį. Vaizduojant šitą taktingo žmogaus nusistatymą, pravartu prisiminti įvykį, pasakojamą viename G. Cisbrono kūrinyje, vaizduojančiame kunigų darbininkų gyvenimą Prancūzijoje, kai vienas kunigas paklausė nelaimės paliestą mergaitę, dėl ko ji šypsosi. Toji mergaitė, taktingos bei heroiškos nuotaikos įkvėpta, atsakė: "Šypsausi, nes tai vienintelis būdas, kad nepravirkčiau".

Lietuvos atstovas Amerikoje J. Rajeckas, padedamas lietuvaičiu, atidengia Laisvės Kovų paminklą.

L. Knopfmilerio nuotr.

 

     Kaip kiekvienas choristas klauso dirigento paduodamo tono ir jo diriguojančios lazdelės, kad neklausydamas nesugadintų savo nedarniu garsu bendrojo darnumo, taip ir kiekvienas, o ypač kenčiąs ar susirūpinęs mūsų sutiktas žmogus duoda mums toną, nurodantį, ką ir kaip su juo kalbėti, kad tasai pasikalbėjimas nevirstų nesusipratimu. Taktingas žmogus tą toną pajunta, išgirsta ir jį paima, nes toks žmogus, galima sakyti, yra muzikalus žmogus gyvenimiška prasme.

     Taktingas žmogus, kad ir pripuolamai pamatęs tai, ko artimas nenori, kad jo gyvenime būtų pastebėta, neparodo, kad matė. Panašiai jis "neišgirsta" tai, kas artimui būtų skaudu, jei žinotų, kad tai yra išgirsta. Jis "nemato" ir nestebi kito invalidumo, nes anam ir be kitų stebėjimo pakankamai skaudu, kad jis yra sužalotas. Taktingas žmogus įstengs "nepastebėti" kurio nors neužtenkamai išsilavinusio asmens nemokšiškai pavartoto žodžio ar išsireiškimo ir sugebės jį taip atsargiai atitaisyti, kad susidarys įspūdis, jog išgirstą tiesos dalį jis tik papildė ir patobulino. Jis taip pat nenaudos prieš žmogų jį kompromituojančių žodžių, kuriuos anas labai susijaudinęs ar supykęs ištarė, nes tie žodžiai ne visada sutampa su žmogaus dvasios gelmėmis ir įsitikinimu. Jis nekalbės nelaimingam apie savo laimę, džiaugsmus ir pasisekimus, nes nujaus, kad anam asmeniui tada gyvenimas atrodytų dar juodesnis. Tad nėra dienos, įvykio ar asmens, su kuriais susiduriame, kad neturėtume progos parodyti širdies švelnumo. Visi ir viskas šaukiasi mūsų supratimo ir teisingo įvertinimo.

     Kalbėdamas apie taktą, noriu dar iškelti gražų taktingumo pavyzdį — talentingą anglų katalikų rašytoją Chesterton (mirusį 1936 m.). Nežiūrint jo ugningo temperamento, tai buvo taktin-giausias žmogus. Ypač tai pasireiškė jo švelniuose atsakymuose, besiginčijant su priešais, ir jo nusistatyme, ieškant ko nors gera pas priešus, nekęsti tik klaidingų idėjų, o ne tų, kurie jų laikosi. Vienas charakteringiausių, mano supratimu, jo takto pasireiškimų yra XVI-jo amžiaus religinės reformacijos priežasčių nusakymas. Mylėdamas savo įsitikinimu pilną tiesą katalikybėje, bet neužmerkdamas akių tos tiesos dalims, išbarstytoms po visus mokslus ir pasaulėžiūras, ir jas taip pat mylėdamas, jis matė, kas yra gera ir bloga pas kitaip manančius, ir kas yra gera ar bloga pas savuosius. Turėdamas tokį nusistatymą ir nusakydamas reformacijos priežastis, jis tvirtino, kad tos priežastys buvo "nedori žmonės, kurie neturėjo teisės remtis teisingais pagrindais" (taip jis galvojo apie anų laikų dalį katalikų, kurie savo gyvenimu kompromitavo savo religijos pagrindų teisingumą ir iššaukė reformaciją). Antroji priežastis, jo manymu, buvę "geri žmonės, kurie turėjo gerų pagrindų būti netiesoje". Taip jis kalbėjo bent apie geros valios reformų nešėjus, kurie dėl kilnių moralinių motyvų, vienpusiškai į juos įsižiūrėję, bent dalinai prasilenkė su tiesa.

Netaktai ir chamizmas

     Netaktingas yra toks elgesys ar žodis, kuris, nesiderindamas su reikalaujamu saikingumu, atsargumu ir švelnumu, užgauna artimą. Tai atbukusios širdies ir nejautrumo padarinys. Jis gali pasireikšti net tyliai, tik šypsniu, akių žvilgsniu ar gestu. Kuo dažnesni kurio nors gyvenime netaktai, tuo labiau jis parodo savo neišsiauklėjimą ir nekultūringumą. O juk yra žmonių, net inteligentais vadinamų, kurių kiekvienas pasirodymas žmonių tarpe, kiekvienas prakalbėjimas, tartum šešėlio, yra lydimas netakto. Anot La Bruyere, "kai kam kalbėti ir užgaulioti yra tas pat".

     Tačiau yra tokių gyvenimo aplinkybių, kur visiems reikia ypatingai budėti, kad nepasireikštų netaktai. Tokio budėjimo, saugojantis artimo neužgauti jo padėties nesupratimu, reikia, lankant ligonį, reiškiant kam nors užuojautą dėl nelaimės, ginčijantis opiais klausimais, susidūrus su mums nesimpatingais žmonėmis, norint kurį nors įspėti ar pamokyti ir t. t.

     Štai visa eilė netakto pasireiškimų mūsų kasdieniniam gyvenime. Netaktinga yra kitiems statyti klausimus, liečiančius jų asmenį, o ypač intymesnį jų gyvenimą, nes žmogaus vidaus pasaulis yra toji artimiausia jo gyvenimo šventovė, į kurią jis turi teisę nieko neįsileisti. Asmeninius klausimus gali statyti tik ypatingai artimi žmonės, nors ir jie rizikuoja susidurti su netaktu. Tad nėra taktingas ir paprasčiausias, kitą sutikus, klausimas: "Kur einate?" Visa tai, kas dvelkia įkyriu klausinėjimu ir tardymu, yra netaktinga.

     Taip pat takto stoka būtų nekviečiamam prieiti prie savo pažįstamo, kai tasai kalbasi su kitu, mums nepažįstamu. Toks priėjimas reikštų užsimetimą susipažinti, kai gal tuo tarpu nei mūsų pažįstamasis nenori mūsų su tuo savo draugu supažindinti, nei tasai nenori su mumis susipažinti. Viskas, kas dvelkia užsimetimu, yra netaktinga ir nekultūringa.

J. E. vyskupas V. Brizgys šventina paminklą.

V. Noreikos nuotr.

 

     Netaktinga yra klausti moters apie jos amžių. Netaktinga sakyti, kad ji papilnėjusi. Taip pat būtų takto stoka kalbėti apie kurios nors esančios ar nesančios moters grožį ar kitas jos geras ypatybes, kitoms moterims girdint, nes tuo būdu jos tartum pažeminamos ir papeikiamos, o taip pat nuteikiamos pavydui ir apkalboms, kad pritemdytų giriamos moters grožį ar kurią nors kitą ypatybę.

     Netaktinga būtų pasakoti kokį nors pajuokiantį anekdotą apie tokių asmenų kategoriją, kurios bent vienas atstovas čia yra ir tą anekdotą girdi. Jokiu būdu negalima kitam sakyti, kad jis susenęs ar atrodo senesnis negu iš tikrųjų yra. Labai netaktinga lovoje gulinčiam ligoniui pasakoti apie savo projektuojamus pasilinksminimus. Yra didelė takto stoka svečiuose girti tokius valgius ir gėrimus, kurių ten nėra.

     Aukščiausias netaktingumo pasireiškimas yra chamizmas, ką lietuviškai galima būtų vadinti įžūlumu ar akiplėšiškumu. Jeigu netaktą galima dvasine prasme palyginti su žmogaus grubiu palietimu ar pastūmimu, tai chamizmas yra žmogaus spardymas. Chamas — tai dvasinis barbaras. Chamizmas yra dvasios storaodiškumas, kurtumas, aklumas, kurs visiškai ir sąmoningai nesiskaito su kitų žmonių nuotaikomis ir stoviais. Jeigu eiliniai netaktai dažnai būna neįsimąstymo į kitus be piktos valios pasireiškimai, tai chamizmui tų švelninančių aplinkybių negalima priskirti. Susidaro įspūdis, kad jis gėrisi ir minta artimui padarytais nemalonumais ir skausmais. Chamai — tai dvasios beraščiai, kurie nemoka ir nenori iš artimo nuotaikos, akių ir veido išskaityti, kas jam nepatinka ar jį užgauna.

     C h a m i z m o  pasireiškimas yra rūkyti ten, kur užrašyta, kad draudžiama rūkyti. Tokio elgesio chamizmas ypač aiškėja, kai pastebi, kad kai kurie ten esantieji parodo dėl rūkymo nepasitenkinimą. Chamizmo pasireiškimas yra ir kalbėti sėdint su stovinčiu, neprašant jo atsisėsti. Labai didelis chamizmas yra svečiuose nepadoriai kabinėtis prie moterų, tuo būdu jas beveik laikant viešųjų moterų eilėse. Tai tik vienas kitas chamizmo pavyzdys, bet mūsų laikais tai virsta vis didesne srove, norinčia viską užlieti, kuriai nėra nieko, kas būtų gerbtina ir šventa. Tokiu chamizmu dvelkia ir kai kurios mūsų laikų totalitaristinės sistemos, kur visiškai nesiskaitoma su tiesa, kur vyksta didžiausi kitaip manančių užgauliojimai, kur pakelti kumščiai, to chamizmo simboliai, aiškiai parodo jų nuotaikas. Tų nuotaikų plitimą nujautė rašytojas M. Proust, kai netolimoje praeityje pranašavo: "Mus gali dieną iš dienos užlieti dviguba barbarų banga — tai barbarų iš oro ir barbarų iš vidaus".

Kova su netaktu

     Netakto šaltinis — tai egoizmas, kurs į viską žiūri iš savo matymo ir patogumų taško, kurs neįsigilina į kitų padėtį ir neįsižiūri į jų reakcijas, į savo elgesį ir žodžius. Toks įsigilinimas ir įsižiūrėjimas yra pagrindinės svarbos, norint sumažinti netakto pasireiškimus. Tad yra svarbu tiesiai iš kito ar iš trečiųjų išgirsti, ką žmonės apie mus kalba, ką mums prikiša, nes tose kalbose dažniausiai yra bent dalelė tiesos. Žmonių kalbos — tai veidrodis (nors kartais ir nešvarus!), kuriame galima matyti savo dvasios veidą, nors kartais ir iškreiptą. Tokiais atvejais dažnai galime pamatyti tai, ko paprastai nematome, būtent, tai, ką reikia pataisyti. Jeigu kai kuriuose kultūringuose kraštuose politinė opozicija yra apmokama, tai kodėl turėtume per daug nervintis, kai esame apkalbami, jeigu tose kalbose yra bent dalelė tiesos? Taktas laimimas nuolatiniu budėjimu, savęs ir kitų stebėjimu ir girdimos iš trečiųjų kritikos vertinimu.

     Kovoti prieš netakto pasireiškimus mus ragina ir artimo meilė, nes mūsų netaktai užgauna artimo širdį, ją randais paženklindami, jie stingdo jo veido šypseną, ją grimasomis paversdami ir jų veido giedrą liūdesio debesimis pridengdami. O juk reikia budėti ir saugotis, kad net nesugriautum kito žmogaus kokios nors iliuzijos, į kurią, gal būt, yra atremtas jo buvimas ir jo ramybė.

     Taktingumas, būdamas dvasinės kultūros išraiška, tą kultūrą ir kituose ugdo. Viena paprasta mergina B. Shaw veikale sako: "Ar jūs žinote, kada tikrai prasidėjo mano auklėjimas? Tai nuo tos valandėlės, kai mane pavadinote panele... Kai atsistodavote, kalbėdamas su manim, kai man nukeldavo-te skrybėlę, kai niekada pirmas neidavote pro duris..." Džentelmeno sąvoka yra neįmanoma be taktingumo, taip kaip taktingumas neįmanomas be mandagumo. Bet prisimenant mandagumą, reikia pridėti, kad jis nėra lygiai tas pat, kas taktingumas. Mandagumas daugiau liečia išorinį elgesį ir yra daugiau išorinės nuotaikos išraiška, o taktas yra daugiau dvasios gelmių pasireiškimas. Gali būti mandagių, bet netaktingų žmonių, kurie gali elegantišku ir rafinuotu būdu nuolat kitus užgaulioti. (Manome, kad tokių asmenų negalima vadinti mandagiais, bet gal geriau tik rafinuotų manierų žmonėmis. Red.).

     Pilnas šimtaprocentinis taktas yra labai aukštos kultūros pasireiškimas, ir jam niekada nenusikalsti yra beveik neįmanoma. Tačiau savęs auklėjimo pastangos turi bent siekti didesnių netaktų išvengimo ir mažesnių netaktų skaičiaus sumažinimo. Kad ir per klaidas iš klaidų brisdami, turime siekti skaidresnės asmenybės sukūrimo.

     Atitaisymas. Praėjusių metų gruodžio mėn. numeryje, 332 psl. antros skilties trečioje eilutėje nuo viršaus, vietoje “yra nepalyginamai lengviau mylėti, kai kalbama”, turi būti — “yra nepalyginamai lengviau mylėti, kai tylima”. A. G.