(Tėvo B. Krištanavičiaus, S. J. kalba, pasakyta paminklo šventinimo proga)

     Statydami šį paminklą, mes, tremtyje gyveną lietuviai, siekėme trigubo tikslo. Visų pirma norėjome pareikšti pagarbą ir dėkingumą mūsų tautos didvyriams, paguldžiusiems savo galvas už gimtojo krašto laisvę. Antra, mes norėjome priminti draugams ir priešams įgimtas žmogaus teises į laisvę ir nepriklausomybę, kurios, baigiantis kolonializmo amžiui, visoms tautoms pripažįstamos, o mums paneigiamos. Trečia, mes norėjome sukurti svetimoje žemėje gimtojo krašto kampelį, kuris stiprintų mūsų dvasią, nuolatos primintų mūsų uždavinius ir burtų mus visus vieningam tautiniam darbui.

     Pagarba yra asmens prakilnumo pripažinimas. Reikšdami pagarbą mūsų tautos kovotojams, mes pripažįstame jų dvasios bei darbų prakilnumą ir jų heroiškas aukas, sukrautas ant Tėvynės aukuro. Žiūrėdami į Europos praeitį, pastebėsime, kad Lietuva yra viena iš mažiausių tautų, kuri ilgiausiai gyveno nepriklausomą gyvenimą. Kai kitos panašaus didumo tautos savo nepriklausomybės laikotarpį skaito metais ar dešimtmečiais, mes jį skaičiuojame šimtmečiais. Būdama apsupta didelių ir galingų kaimynų, lietuvių tauta išlaikė nepriklausomybę ne ginklu, karių skaičiaus ar teritorijos persvara, bet neįprastu savo vadų sumanumu ir ryžtingumu, heroiška kovotojų drąsa ir nuolatiniu visos tautos pasiaukojimu laisvei. Iš tiesų, kuri kita tokia maža tauta valdė tokius beribius žemės plotus? Kuris anų metų karalius ar kunigaikštis prilygo Mindaugui, Margiui, Kęstučiui ar Vytautui Didžiajam? Kuri taip negausi, prastai apginkluota savanorių kariuomenė atsispyrė tokiems dideliems priešams kaip lenkai ir bolševikai? Žiūrėdami į dvasios kovas, pasididžiuodami galime klausti, kurie kitų tautų atstovai prilygo vyskupui Valančiui, Kražiškiams, knygnešiui Jurgiui Bieliniui ar tai nepažįstamajai Sibiro tremtinei, kurios maldaknygėje atsispindi toji pati heroiška dvasia, kurią randame pirmųjų krikščionių amžiuose? Ne, nėra tušti ar pretenzingi, bet labai teisingi Vinco Kudirkos žodžiai, kuriais jis Lietuvą vadina didvyrių žeme.

     Tas lemiamas ginklų ir dvasios kovas, tas heroiškas aukas ir tuos mūsų tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę, mes norime šiandien pagerbti. Tebūna amžina garbė visiems mūsų tautos sūnums, pasiaukojusiems už Tėvynės laisvę!

     Gerbdami mirusius, mes negalime užmiršti dar tebegyvenančių nepriklausomybės kovų dalyvių: garbingų karo invalidų, narsių savanorių ir drąsių šaulių bei partizanų, kurie iki šios dienos įvairiais būdais kovoja už Tėvynės laisvę. Šią iškilmingą valandą ir jiems reiškiame pagarbą ir dėkingumą.

     Antra, statydami šį paminklą, mes norėjome priminti draugams ir priešams mūsų tautos teisę į laisvą, savarankišką ir suverenų gyvenimą. Tos įgimtos teisės paneigimas yra ne tik mūsų tautai daroma skriauda, bet ir visų laisvųjų tautų gėda. Šis paminklas, pastatytas svetimoje žemėje, yra priekaištas ne tik priešams, bet ir visiems laisvojo pasaulio oportunistams, kurie, kurdami naujas valstybes, palieka gyvybinį mūsų tautos klausimą nežinomajai ateičiai. Mūsų tautos darbuotojai, kreipdamiesi į Jungtines Tautas ar į pavienius laisvojo pasaulio valdytojus, prašo ne išmaldos, bet to, kas mums teisėtai priklauso. Nekreipti dėmesio į mūsų balsą reiškia prailginti mūsų tautos kančias ir prisidėti prie tautos agonijos. Reikšdami pagarbą mūsų tautos didvyriams, mes nejaučiame pagarbos tiems tautų valdytojams, kurie nedrįsta kelti mūsų klausimo tarptautiniame forume. Jėga, smurtas ir apgaulė nėra teisė, bet teisės paneigimas. Kas nusilenkia jėgai, kas aklas pavergtųjų tautų kančioms, kas kurčias pamintos teisės balsui, tas neįkvepia mums pagarbos, nes jis pats save žemina.

     Statydami šį paminklą, trečia, mes norėjome sukurti sau ir savo vaikams gimtojo krašto kampelį, kuris palaikytų mūsų dvasią, primintų svarbiausią mūsų uždavinį ir burtų visus — senąsias ir naująsias kartas — bendram ir vieningam tautiniam darbui. Tas paminklas yra vienybės simbolis, jis smerkia visus, kurie bendrą tautinį darbą daro neįmanomą. Argi mes nežinome, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo iškovota ne vienos partijos, srovės ar grupės žmonių, bet bendromis visos tautos pastangomis? Būtume trumparegiai, jei manytume, kad tik mes, mūsų partija ar srovė turi patriotizmo, politinės išminties ir geros valios monopolį. Jei laisvinimo darbe šaukiamės svetimųjų pagalbos, kodėl nepasitikėjimu, įtarinėjimais, besaikia kritika ir nuolatiniu juodinimu tos ar kitos partijos darbų trukdome savųjų bendradarbiavimą? Svarbiausias mūsų uždavinys tremtyje nėra tikrų ar tariamų praeities klaidų iškėlimas, bet bendras laisvinimo darbas. Dirbant tą darbą, mūsų ambicija tebūna ne partinė, srovinė ar asmeninė, bet valstybinė. Todėl, gerbdami mūsų tautos didvyrius, ištieskime rankas ne bergždžioms savitarpio kovoms, bet vieningam laisvinimo darbui.

     Šis paminklas pastatytas šalia Jaunimo Centro, kuriame yra Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla, Pedagoginis Lituanistikos Institutas, Čiurlionio Galerija, Laisvės Kovų Muziejus, Menininkų Klubas ir kitos kultūrinės institucijos. Susirenkantiems dirbti kultūrinio darbo tegul šis paminklas primena svarbiausią kiekvieno lietuvio uždavinį. Mes, vyresniosios kartos lietuviai, esame užaugę senojo — kauniškio paminklo pavėsyje. Tegul mūsų jaunimo dvasia bręsta prie naujojo paminklo, į kurį įmūrijom Gedimino pilies ir gintaro relikvijas. Tegul ji bręsta tos koplyčios — mūsų krašto simbolio — pavėsyje, prie kurios seniau guodėsi savanorių tėvai ir sesės, o dabar guodžiasi mūsų pavergtieji broliai.

     Žiūrėdami į tą savo krašto simbolį, mes regime tarsi visą Lietuvą. Mes regime mūsų tėvus ir protėvius, kurie tas koplyčias statė, puošė ir didelėje pagarboje laikė. Mes matome knygnešių karalių, sukniubusį po kryžiumi pakeliui į Vilnių, kur tuomet rinkosi Lietuvių Taryba. Mes matome senajame Karo Muziejaus Sodelyje garbingus karo invalidus, iš kurių krūtinių, skambant Laisvės Varpui, kas vakaras išsiverždavo ir Lietuvos Himnas bei Marija Marija.

     Susibūrę šiandien prie to savo krašto simbolio, mes jaučiame savo žemės dvelkimą, savo tėvų ir protėvių artumą, mūsų pavergtųjų brolių kančias ir dejones. Šią iškilmingą valandą mes kreipiamės ne į draugus ar priešus, bet į tautų Valdytoją ir į mūsų Tautos Kankinius Sibiro tremtinės žodžiais, įrašytais į šio paminklo dedikacijos aktą: "Viešpatie, duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą. Palaimink mūsų mylimuosius ir visą mūsų Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžiną poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę .