prie šeimos židinio
D. Petrutytė
Patys mažiausieji vaikai yra apdovanoti psichiniu gyvenimu, būdingu tik jiems ir visai skirtingu nuo suaugusiųjų.
M. Montessori
PATS pirmasis uždavinys vaiko priežiūroje — tai perkėlimas svorio centro iš fizinės higienos į psichinės higienos lauką. Vaikas savo vystymesi pereina lyg tam tikras viena nuo kitos labai skirtingas plėtros pakopas. Kiekvienoje tų pakopų didelės reikšmės turi tai, kas vaiką supa: aplinka ir žmonės.
Tačiau šie dalykai niekada nėra taip svarbūs, kaip tuoj po gimimo. Anksčiau niekas negalvojo, kad kūdikis iki dvejų metų amžiaus galėtų turėti bent kokias dvasinio gyvenimo žymes. Šiandien jau yra įrodyta, kad tik ignoravimas šito labai aiškaus fakto ir padaro tai, kad vėliau žmoguje išsivysto įvairios ligos ir nukrypimai. Psichinės priežiūros trūkumas padaro tai, kad žmonės užauga nelygaus bei silpno charakterio, panašiai kaip fizinės priežiūros trūkumas išugdo šleivus, kreivus, kuprotus, nebylius ir palinkusius į įvairias ligas.
Vaiko psichinės sveikatos sritis tebėra dar visai neištirta. Tie, kurie šiandien jau ima tyrinėti vaiko dvasinį gyvenimą, dar nėra atkreipę reikiamo dėmesio į gamtą, tą neklaidingąją mokytoją, ir dėl to vėl nukrypsta į šunkelius, nes jie taiko psichologinius dėsnius vaikui, o ne iš vaiko ir jo sielos apraiškų kuria vaiko psichologiją. Montesorinis auklėjimas paėmė visai naują kryptį — studijuoti ir stebėti vaiką labai glaudžiame santykyje su gamtos mokslais, pritaikant jam reikalingą aplinką ir atitinkamą su juo suaugusiojo apsiėjimą, darant išvadas iš tam tikrose sąlygose esančio vaiko sielos apraiškų ir pritaikant auklėjimo dėsnius.
Gamtos mokslai pirmiausia mums nurodo, kad pats svarbiausias dalykas yra izoliuoti naujagimį pirmosiomis jo gyvenimo dienomis ("L. L." 1952 m., nr. 6, "Naujagimio priežiūra"; M. Montessori, "The Secret of Childhood"). Vienas svarbiausių dalykų čia yra tas, kad naujagimis nepajustų atstūmimo arba pasibaisėjimo, nes iš to vystosi regresiniai polinkiai. Kitais žodžiais tariant, vaikas nori grįžti ten, iš kur atėjo, t. y. į motinos įsčių. Todėl viskas turėtų būti paruošta taip, kad kūdikis pajustų naujojo pasaulio, į kurį jis atėjo, patrauklumą.
Pritaikyta, paruošta ir saugi aplinka, su rafinuotai švelniu suaugusiojo apsiėjimu, palengvina kūdikiui prie tos aplinkos priprasti. O nuo to priklauso fizinis ir dvasinis jo sveikatingumas ir nuolatinė intensyvi pažanga. Pirmaisiais gyvenimo metais yra skirtini įvairūs laikotarpiai, kurių kiekviename vaikas reikalauja ypatingos ir skirtingos priežiūros bei globos (Florence Brown Sherbon, "The Child").
Pirmasis laikotarpis yra labai trumpas ir dramatiškas epizodas vaiko gyvenime. Nesismulkindami trumpai peržvelgsime pagrindinius dėsnius.
1. Pirmomis dienomis po gimimo vaikas turi būti nuolatiniame kontakte su motina, nes tarp jų tebėra ypatingas vieningumo ryšys, kuris tartum magnetas traukia vieną prie kito. Be to, iš motinos spinduliuoja nematomos jėgos, su kuriomis vaikas yra susigyvenęs. Jos vaikui yra didžiausioji pagalba taip sunkiame prisitaikymo kelyje, ypač pirmomis jo gyvenimo dienomis.
2. Neturi būti didelio skirtumo šilimos, šviesos ir triukšmo atžvilgiu, nes prieš gimimą jis buvo supamas visiškos tylos, tamsos ir lygios temperatūros. Moderniose gimdyvių klinikose motina ir vaikas keletą dienų yra laikomi kambaryje, kurio sienos melsvo stiklo, kuriame kontroliuojama temperatūra, pamažu artinama prie normalios kambario temperatūros.
3. Stengtis be reikalo vaiko neliesti. Kuo mažiau jis liečiamas, tuo geriau. Todėl pirmame laikotarpyje jis visai neturėtų būti rengiamas, bet užtat turi būti parūpintas šiltas ir visiškai nuo triukšmo saugus kambarys.
4. Kūdikis neturi būti staigiai pakeliamas arba nuleidžiamas ir griežtai vengti vertikalinės jo padėties.
5. Motina ir kūdikis turi būti žiūrimi kaip du labai glaudžiai bendradarbiaują vieno kūno nariai.
6. Motina pati turi maitinti vaiką.
Tai yra paskutinis mokslo žodis pačios naujausios vaiko priežiūros atžvilgiu. Tačiau tokios griežtos izoliacijos laikotarpis yra trumpas. Po to jau motina su kūdikiu gedi grįžti į normalų gyvenimą. Čia įsidėmėtinas vienas svarbus dalykas, kad vaiko socialinė problema yra visai skirtinga nuo suaugusiųjų. Kaip suaugęs kenčia tarp neturtingųjų, taip vaikas kenčia tarp turtingųjų. Turtingųjų vaikai kenčia nuo specialios aprangos, visuomeninių papročių, nuolatinių draugų bei giminių vizitų. Pagaliau turtingosios klasės motina dažniausiai paveda savo vaiką auklės priežiūrai, o moderni miestietė atiduoda vaiką į lopšelį. Neturtinga ir paprasta motina savaime seka gamtos nubrėžtą taką, laikydama kūdikį prie savęs.
Į mūsų apsiėjimą su vaikais reikėtų žiūrėti kaip į didžiausios socialinės reikšmės turintį reikalą. Eibės šiandieninių socialinių klausimų kyla tik iš to, kad individui trūksta pakankamo prisitaikymo prie gyvenimo, sąlygų, kaip dorovinėje, taip ir kitose srityse. Tai pagrindinė problema, kuri turėtų atkreipti dėmesį į tai, koks svarbus yra kūdikio priežiūros mokslas, kuris turėtų būti kiekvienos civilizuotos bendruomenės pastovus susirūpinimo centras. Jis be paliovos turėtų būti studijuojamas, kuo stropiausiai gilinamas, sukaupiant tam reikalui visus materialinius ir dvasinius žmonijos išteklius.
Bet tingios dvasios žmonės šitaip kalba: "Žmonija jau egzistuoja tūkstančius metų, milijonai žmonių gyveno ir pragyveno be šitų naujoviškų auklėjimo teorijų. Aš taip pat išaugau padoriu žmogumi, nors mano motina nežinojo jokių Montessori. Nieko nepadarysi, kad šiandien tokie baisūs laikai, baisūs žmonės, baisūs ir vaikai. Taip visuomet buvo, taip ir toliau bus".
Tačiau ne laikai formuoja žmones, bet žmonės sukuria laikus. Vienintelio fakto užtenka tuo įsitikinti: niekur pasaulyje su vaiku nėra elgiamasi taip jo prigimčiai priešingai, kaip mūsų moderniausiuose kraštuose. Žemesnės civilizacijos kraštuose vaikas visuomet yra drauge su savo motina. Juodu yra neperskiriami, nes motina pati maitina savo vaiką. Motinos pienas ir meilė tampriai sujungia šias dvi būtybes, ir jų susipynimas lengvai ir natūraliai išsprendžia taip sunkią vaiko prisitaikymo problemą prie išorinio pasaulio. Visur, kur tik civilizacija dar nesutrypė šio švento papročio, motina ir vaikas yra viena. Ji niekam kitam jo nepatiki. Vaikas iš pat pradžios dalyvauja motinos gyvenime, jos darbuose ir kalbose. Motinos šnekumas yra didelė pagalba vaiko kalbos išsivystymui.
Kitas svarbus dalykas — vaikai niekados nenešiojami rankose, kaip yra daroma civilizuotuose kraštuose. Šiandien nepatenkinti ir nuolat verkšleną vaikai yra didelė vakarų pasaulio problema. Modernioji psichologija sako, kad vaikas verkia, darosi irzlus, ima šaukti iki uždusimo ar pamėlynavimo dėl to, kad jis kenčia nuo dvasinio ar protinio bado. Jį graužia nuobodulys nuo įkalinimo kambaryje ar kieme, kur jis nieko daugiau negali veikti, kaip tuščiai eikvoti savo jėgas. Vieninteliai tam vaistai — išlaisvinti vaiką iš vienatvės ir leisti jam džiaugtis socialiniu gyvenimu.
Keli vaikų stebėjimo pavyzdžiai šeimoje
Štai pora pavyzdžių, kurie šiek tiek padės mums geriau orientuotis santykiuose su vaikais. Gal jie įneš daugiau aiškumo, padėdami susirasti teisingą kelią ar kryptį elgesy su vaikais ne tik motinoms, bet ir kiekvienam, nors ir neturinčiam savo vaikų. Juk mes visi nuolat susiduriame su vaikais ir vienaip ar kitaip juos paauklėjame.
Paprastai mes nesame pratę stebėti vaiko, jo išraiškos, jo judesių, jo reagavimo į aplinką ir daiktus bei į jo paties kūno dalis. Neretas atvejis, kad gražiausias vaiko sielos apraiškas, vykstančias prieš mūsų akis, sutrypiame, lyg akli vešlius rožių pumpurus, sunaikiname neprotingais savo veiksmais ir netikusiomis kalbomis. Dėl to gal mes ir nekalti, nes niekas apie tai mums nekalbėjo ir niekas mūsų nepamokė, kaip su vaiku elgtis ir kaip jį stebėti.
Išoriniai vaiko inteligencijos pasireiškimai arba veiksmo intensyvumas mums aiškiai parodo didelę vidinę jėgą, kuri stumia vaiką palaipsniui lavinti visas funkcijas. Tikrasis vaiko veiklumas yra labai švelnus ir subtilus. Todėl jis yra labai greitai iškreipiamas ar visai užgniaužiamas. Bet kiekvienas toks vaiko veiklumo sustabdymas palieka žalingas pasekmes pasąmonėje, kurios vėliau iškyla į viršų, į sąmonę.
Pagalvokite, ar jūs kada nors matėte nerimtą, išsiblaškiusį, piktą ar kerštingą kūdikio žvilgsnį. Tikrai ne. Jis visuomet ramus, gilus, susikaupęs, tiriantis, pilnas švelnumo ir malonumo. Kiekvienas fiziškai ir dvasiškai sveikas vaikas yra patenkintas, meilus, tvarkingai judrus. Jeigu vaikas yra perdaug ramus, nejudrus, daug miega, tai šitokiais reiškiniais nereikia džiaugtis, bet susirūpinti. Antra vertus, jei vaikas yra perdaug drąsus, labai gyvų ir smarkių judesių, niekur nesusikaupiąs, bet kaip skersvėjis daužosi nuo vieno prie kito daikto, tai žinokite, kad šitoji vaiko energija jau yra iškrypusi iš normalios plėtros kelio. Supraskime ir Įsisąmoninkime, kad nė vienas tvarkingas vaiko judesys bei veiksmas nėra betikslis žaidimas.
Trijų mėnesių mažytė kartą pastebėjo savo rankutes. Labai stengėsi jas gerai įsižiūrėti, bet kadangi jos buvo per trumpos, tai jai teko žvairakiuoti. Nežiūrint nepatogumo, ji nuo savo stebėjimo neatsisakė, nors jis reikalavo gana didelių pastangų. Kambaryje buvo nemaža daiktų, ir kaip tik jos regėjimo lauke, kuriuos ji galėjo lengvai stebėti. Tačiau ji nesidomėjo jais, o savo mažytėmis rankutėmis. Iš jos dedamų pastangų aiškiai buvo matyti, kad ji aukojo savo patogumą ir save vargino, bet jos veidukas rodė aiškų vidinį pasitenkinimą savo užsiėmimu. Kiek vėliau šiai mažytei buvo bandoma į rankutes šį bei tą paduoti. Ji tą daiktą paliesdavo, palaikydavo, bet buvo aišku, kad tam daiktui pasilikdavo abejinga. Joks daiktas, atrodo, jos nedomino, nes ji tuojau jį paleisdavo iš savo rankučių ir nerodydavo jokio susirūpinimo, kur daiktas dingo.
Penkių mėnesių amžiaus mergytė ėmė bandyti čiupti daiktus, esančius arti ir toli. Labai dažnai šis veiksmas jai nepasisekdavo, bet jos veidelyje pasirodydavo labai protinga išraiška. Ji vėl iš naujo tiriamai apžiūrėdavo savo rankutę, lyg norėdama atspėti, kodėl vieną kartą jai pasiseka paimti daiktą, o kitą kartą ne. Aišku, kad jos dėmesį žadino rankos pirštų veikimo problema. Kai mūsų mažytei sukako šeši mėnesiai, ji gavo žaisliuką su sidabriniu skambučiu. Jis buvo jai paduotas, mandagiai parodant, kaip jį laikyti ir kaip skambinti. Po kelių minučių mergytė jį paleido iš savo rankutės. Žaisliukas buvo pakeltas ir vėl jai paduotas, nes šį kartą ji jo laukė. Bet ir vėl ji jį išmetė. Šis veiksmas kartojosi daugybę kartų. Tačiau motina kantriai žaisliuką padavinėjo, nes žinojo, kad šis vaiko pratiltas nėra beprasmis ir betikslis.
Iš tikrųjų, vieną dieną, kai motina jai vėl padavė žaisliuką, tai šį kartą, užuot vėl paleidusi jį kristi žemėn, smalsiai žiūrėdama į savo rankutę, ji pradėjo atlenkti po vieną pirščiuką. Atlenkus visus pirščiukus, žaisliukas iškrito. Po to vėl prašo žaisliuko, kurs jai tuoj buvo paduotas. Vėl prasidėjo to paties pratimo kartojimas, kurs tęsėsi ilgą laiką. Vaiką domino ne pats daiktas, bet pirštų žaidimas. Mergytė studijavo pirštų funkcijas, kurie vienu atveju laikė daiktą, o kitu jį išmesdavo. Šitas tyrinėjimas ją nepaprastai džiugino, ir ji galėjo su pasitenkinimu juo užsiimti ilgą laiką.
Išmintinga motina apsiribojo tik kantriu skambučio padavinėjimu. Tokiu būdu ji aktyviai dalyvavo savo dukrelės veikloje, žinodama, kokią didelę reikšmę turi pratimo kartojimas. Šitas pavyzdys parodo, kokie paprasti yra kūdikio dvasiniai reikalavimai. Bet jeigu šitoji motina nebūtų žinojusi, kad reikia vaiką stebėti, arba, ir žinodama, nebūtų buvusi pakankamai pastabi ir, kai pamatė, kad vaikas vargina akutes, būtų jos rankutes pakišusi po antklode, arba vėliau, kai mergytė pradėjo mėtyti skambutį, būtų jį piktai atėmusi ir daugiau nedavusi, arba būtų reikalavusi, kad juo skambintų pagal pačios motinos nurodymus, tai visas tas gražus vaiko inteligencijos vystymasis būtų likęs užgniaužtas. Vaikas, užuot nuoširdžiai džiaugęsis, gal būtų prapliupęs graudžiu verksmu, vadinamuoju "be priežasties", dėl kurio mes per daug nesisielojome. Arba dažnai tokiu atveju motina imasi ne verksmo priežasties ieškoti, bet vaiką užliūliuoti. Ir taip baisaus nesusipratimo skraistė jau pačioje kūdikystėje nusileidžia tarp vaiko sielutės, kuri yra švelni kaip mimoza, ir dėl to reikalinga kuo jautriausios pagalbos bei didžiausio švelnumo.
Pabandykime išmokti suprasti besiformuojančio vaiko sielos kalbą taip, kaip mes mokomės bet kokios svetimos kalbos. Tik tada mes pažinsime žmogiškuosius kūdikių reikalavimus ir tik tada įsitikinsime, kokios nepaprastos reikšmės turi kiekvienas mūsų žodis bei elgesys naujai besiskleidžiančiam gyvenimui. Žiūrėkime į kūdikį kaip į žmogų, kuris yra reikalingas ne tik pieno, bet ir dvasinio peno.
Kitas pavyzdys. Maždaug vienerių metų amžiaus berniukas kartą atidžiai apžiūrinėjo paveikslus, motinos padovanotus jam gimtadienio proga. Mažajam berniukui buvo labai patrauklūs vaikų atvaizdai, ir jis juos bučiavo. Pamatęs gėles, jis laikė jas prieš savo veiduką, lyg uostydamas. Iš to buvo aišku, kad berniukas žinojo, kaip elgiamasi su gėlėmis ir su vaikais.
Ten pat esantiems toks vaiko elgesys pasirodė labai juokingas, ir jie ėmė jam kišti bučiuoti bei uostyti visokiausius daiktus, be jokios tvarkos. Šitam vaiko veiksmui jie nepriskyrė jokios prasmės ar reikšmės. Jie jam davė uostyti spalvotus pieštukus ir bučiuoti popierių. Mažasis visai sumišo, ir pamažu protinga jo veido išraiška išnyko. Pirma jo sielutė džiaugėsi, galėdama atskirti daiktus ir bandydama tai išreikšti skirtingais veiksmais. Šitos pratybos rodo jo inteligencijos pažangumą. Išmintingas ir sąmoningas veiklumas jį darė laimingą. Tačiau dar jis nebuvo savo viduje pakankamai stiprus, kad galėtų atsispirti tokiam brutaliam suaugusiųjų elgesiui.
Pagaliau jis nebedarė jokio skirtumo, ką uostyti ir ką bučiuoti. Vaikas uostė ir bučiavo viską, juokdamasis, kai visi juokėsi. Dabar jis juokėsi drauge su tais žmonėmis, kurie sutrukdė jo dvasinį darbą, užkirsdami kelią į savarankišką vystymąsi. Jie padarė jį kvailiu juokdariu, besijuokiančiu iš savęs.
Ar toks elgesys yra nenuolatinis su mūsų mažaisiais? Mes tiesiog užgniaužiame tai, kas natūralu, kas žmogiška, kas veda prie dvasinių laimėjimų. Užuot jam padėję, mes sukeliame nereikalingą susijaudinimą, kuris dažniausiai baigiasi ašaromis. Mes tas ašaras vadiname vaikiškomis, neturinčiomis jokio pagrindo, tačiau labai klystame. Mes tų ašarų nesuprantame, kaip nesupratome ir nepastebėjome išmintingos vaiko šypsenos, kilusios iš patenkintos jo dvasios, kuri paveiksle įstengė atskirti vaikus nuo gėlių.
Taip, pačioje dvasinio gyvenimo pradžioje prasideda įkyrus grūmimasis suaugusiojo su vaiku, nes tikrojo vaiko veiklumo požymiai yra labai švelnūs ir nežymūs dvasinio gyvenimo pasireiškimai. Tad pagrindinė taisyklė yra ši: budriai stebėdami vaiką, supraskime ir pagerbkime kiekvieną jo išmintingą veiksmą ar norą ką nors sužinoti. Kiekviena motina, norinti gerai auklėti savo vaiką, pirmiausia turi pažinti vaiko dvasinį gyvenimą ir jo pajėgumą, mokėti stebėti jo apraiškas ir sugebėti jas teisingai suprasti bei įvertinti.
Redakcijos pastaba. Tęsiant šią temą, patartina paskaityti "L. L." praėjusiųjų metų gegužės mėn. numeryje buvusį tos pačios autorės straipsnį, vardu "Ryškesnieji vaiko dvasinės ir fizinės plėtros bruožai pirmųjų trejų metų laikotarpyje". Neturintiems progos jo paskaityti, čia paduodame bent pagrindines jo mintis bei praktiškus patarimus motinoms:
1. Nebandyti mokyti vaiką vaikščioti ir dirbtinai neskatinti jo tai daryti.
2. Be reikalo neimti vaiko ant rankų.
3. Stebėti vaiką ir domėtis tuo, kuo jis domisi.
4. Niekuomet nebandyti užkalbėti vaiko.
5. Neliūliuoti vaiko rankose ir nešokdinti jo, pasisodinus ant kelių.
6. Vengti įmantrių vaiko kilnojimo būdų, staigių aukštyn ir žemyn mėtymų, sukimo aplinkui, tampymo ar kilnojimo už rankučių ar galvutės.
7. Nesodinti vaiko nė valandėlei ant stalo, sofos, lovos ar kitų aukštų baldų. Vaikas — tai gyvasis sidabras, kurs kiekvienu akimirksniu gali iškrėsti netikėčiausią pokštą, dėl kurio gali tekti gailėtis visą gyvenimą.
8. Vaiko aplinka turi būti saugi fiziniu ir dvasiniu atžvilgiu.
9. Neduoti vaikui žaisti smulkių, aštrių ir dūžtamų daiktų.
10. Niekuomet nemėgdžioti vaiko kalbos ir nesijuokti iš jo išsireiškimų.
11. Vengti ginčų ir nešvelnių pasikalbėjimų mažo kūdikio akivaizdoje.
12. Visos kalbos su vaikais turi būti aiškios, trumpos, apie konkrečius daiktus ir konkrečius gyvenimo įvykius. Nesekti jiems jokių pasakų iki šešerių metų amžiaus.
Jeigu kas manytų, kad melagiai užgimsta, tai būtų netiesa. Juos mes patys išauklėjame. Jeigu auklėtojas nuodugniai pradės stebėti mažą vaiką, įsitikins, kad iš prigimties visi yra teisingi, tik pamažu išmoksta meluoti, dažniausiai nuo suaugusiųjų.