DR P. MAČIULIS

     Jau greit sueis metai, kai šitoj pat vietoj mes iškėlėm mintį, kad yra pribrendęs reikalas pakeisti lietuvių kalba mūsų bažnyčiose giedamas psalmes už mirusius (Officium defunctorum).

     Tą pačia proga "L.L." Redaktorius užsiminė ir apie kitas, šiuo metu lotyniškai tebeskaitomas, pvz. paskutinio patepimo labai gražias maldas, kurių mūsų žmogus — ligonis taip pat nesupranta.

     Savaime aišku, kad tai nebūtų koks "revoliucinis" perversmas bažnytinėje praktikoje, o tik tikslesnis jos pritaikymas mūsų laikams.

     Aną straipsnį rašydamas, buvau veik tikras kad mano iškeltu klausimu daugiau žmonių pasisakys. Pirmoj eilėj, suprantama, laukiau pasisakant dvasiškius, nes niekas kitas, o tiktai jie šį reikalą būtų įgalioti sutvarkyti. Laukiau pasisakymo ypač iš tų dvasiškių, kurie dažniau reiškiasi mūsų spaudoje, rašydami apie daugelį dalykų, nors retai teprasitariančių grynai religiniais bei apeiginiais klausimais.

     Tą mintį aš kėliau dėl to, kad, mano giliu įsitikinimu, būtų ir Dievui didesnė garbė iš žmonių sąmoningos maldos ir žmonėms, dalyvaujantiems gedulingose pamaldose, didelė atgaiva.

     "L. L." Redakcija, dėdama aną straipsnį, labai nuoširdžiai sveikino tą sumanymą ir jam pritarė, bet iki šiol niekas daugiau šiuo klausimu nepasisakė. Gyvenimas slenka sena rutinine vaga: žmonės, kaip visuomet, mūsų bažnyčiose tebesusirenka į pamaldas už mirusius, girdi kažkur už grotelių kažką murmant lotyniškai, deja, nieko nesuprasdami ir nuobodžiaudami bei laukdami, kad tik greičiau tos egzekvijos pasibaigtų...

     Šias eilutes rašantysis gerai nusimano lotynų kalboje ir žino koks nepaprastas grožis slypi Dovydo psalmėse, giedamose egzekvijų metu, todėl jam sunku apsiprasti su mintimi, kaip šis klausimas galėtų nerūpėti mūsų lietuviškųjų parapijų vadovams!

     Jau daug pridedamųjų pamaldų mūsų bažnyčiose yra suanglinta, o egzekvijos vis tebegiedamos lotyniškai, visai nesirūpinant, kad jų turinio mūsų žmonės visiškai nesupranta.

     Atrodo, jog dalykas nėra tiek sunkus, kad jo nebūtų galima deramai sutvarkyti, užtektų tik vieno mosto — iniciatyvos, kuri labai tiktų, jei jos neatsisakytų mūsų aukštoji dvasiškija. Vienų akademikų - dvasiškių pakaktų sudaryti bažnytinio giesmyno pertvarkymui komisiją, kuri ir didelio vargo nesutiktų, nes Dovydo psalmes juk mes jau turime išverstas į lietuvių kalbą.

     Tą pat būtų galima pasakyti ir apie Mišparus. Ir juos reikėtų sulietuvinti, norint suteikti žmonėms daugiau dvasinės naudos.

     Redakcijos pastaba. Autorius stebisi, kad mūsų dvasiškija yra tokia pasyvi ir vis nesiima iniciatyvos, kad būtų leidžiama lietuvių kalba atlikti kai kurias liturgines apeigas. Tačiau šis klausimas yra aktualus ne tik lietuviams, bet ir kitoms tautoms. Jau seniai yra galvojama lotynų kalbą pakeisti gimtąja žmonių kalba kai kuriose liturginėse apeigose. Šis tas jau yra padaryta, bet to dar neužtenka. Reikia tikėtis, kad dabar ruošiamo Bažnyčios visuotinio susirinkimo metu ir šis klausimas bus svarstomas. Žinoma, būtų klaidinga mums, lietuviams, visiškai pasyviai laikytis ir laukti, kad kiti šiuos klausimus keltų. Mūsų dvasiškija taip pat gali ir turi turėti teisę pasisakyti. Tikimės, kad ji tai padarys.