Spausdinti

prie šeimos židinio

D. Petrutytė

"Ar vaikas turi sielą? Ne, jis jos neturi, jis pats yra siela.”

Florence Brown Sherbon, M.D.

     Ištardami žodį įsikūnijimas, mes tuo pačiu išreiškiame mintį, kad naujagimyje dvasia tapo kūnu, kad galėtų ateiti į šį pasaulį ir gyventi šioje žemėje. Krikščionybės moksle įsikūnijimas yra laikomas didžiausia, paslaptingiausia ir daugiausia pagarbos verta religine paslaptimi. Šitas dieviškosios Dvasios įsikūnijimas, išreiškiamas šiais žodžiais:"Et incarnatus est de Spiritu Sando: et homo factus est."

     Tačiau mokslas iki šių laikų vis dar į naujagimį žiūri kaip į būtybę, atėjusią iš nieko. Naujagimis laikomastik kūnu— bejausmiu kūnu, o ne įsikūnijusia dvasia. Naujagimis — tai medžiaga iš audinių, kaulų ir sąnarių, kurie ir sudaro gyvąją būtybę. Šitoks naujagimių apibūdinimas mums neduoda galutinio ir aiškaus atsakymo į klausimą: kas yra naujagimis, nes vis tiek pasilieka paslaptis — kodėl ir kaip iš nieko susidarė toks komplikuotas ir turįs gyvybę kūnas.

     Todėl, pagal Montessori, kūdikio priežiūros mokslas neturi apsiriboti vien tik kūnu, bet lygiagrečiai ar net dar su didesniu stropumu ir atsidėjimu turėtų būti rūpinamasi ir sielos gyvenimu, dvasinėmis žmogaus — kūdikio apraiškomis. Dvasia ir kūnas sudaro žmogų. Juodu neatskiriamai yra vienas į kitą įaugę, vienas kitu persisunkę, vienas į kitą įsišakniję. Negalimas prabuvimas čia žemėje nei kūno be dvasios, nei dvasios be kūno. Tų dviejų pradų tarpusavio santykiavimą galima būtų nusakyti trejopai: 1. dvasia nustelbia kūną, 2. kūnas nustelbia dvasią ir 3. dvasia ir kūnas vienas kitą papildo, vienas kitą atsveria; žodžiu, veikia harmoningai ir darniai. Bet tarp šitų dviejų neatskiriamai susijungusių pradų pirmavimas priklauso dvasiai. Tai mes randame ir Kristaus moksle, kur Jis, nenuneigdamas kūno, pirmenybę priskiria dvasiai, sakydamas: "Argi kūnas ne vertesnis už drabužį ir dvasia už kūną?" Kitoj Evangelijos vietoj vėl mes randame aiškiai pasakyta, jog Kristus į kūną nežiūrėjo kaip į priešą, kurį reikėtų kankinti ir marinti, nes pasakyta: "Žmogaus Sūnus ir valgė, ir gėrė, ir vilkėjo drabužius."

Zakristijos skliauto dalis su stuko lipdiniais ir freska “Puota pas fariziejų Simoną”.

     Amžių bėgyje vieni aukštino kūną, kiti jį niekino, o dabar pradedama ieškoti vieningumo ir darnos tarp kūno ir dvasios. Kalbamąjį vieningumą bus galima pasiekti tik tada, kada suaugęs supras, kas yra naujagimis. Į tai Montessori yra davusi mums tokį atsakymą, jog naujagimis yra ne kas kita, kaip dvasia, įterpta į kūną. Todėl ir pati pirmiausioji pagalba, teikiama naujagimiui, turi būti abipusė: dvasinė ir fizinė.

     Dvasinė ir fizinė higiena turi eiti ranka rankon nuo pat pirmosios žmogaus atėjimo akimirkos į šį pasaulį. Kad vaikas jau nuo pat pradžios turi tikrą sielos gyvenimą, tai paaiškėjo tik išmokus atskirti sąmonės sritį nuo pasąmonės. Šiandien jau daug kas tiki ir pripažįsta, kad daugybė impulsų ir vienokių ar kitokių psichinių tikrovių savo pradžią turi pasąmonėje.

     Vis tiek, kaip mes begalvosime ir kokiomis idėjomis save bemaitinsime, vieną dalyką turime pripažinti, kad jau naujagimyje vyksta instinktų žaismas, kuris neapsiriboja vien tik virškinimu, bet pasireiškia ir dvasiniais reiškiniais. Visų žinduolių jaunikliai labai greit, stumiami vidinio paskato, įsigyja savo giminės savybes. Tačiau vaiko — žmogaus vystymasis eina nepaprastai lėtai, nors juslių organai pradeda veikti, vos tik vaikui gimus. Nežiūrint į tai, kad kūdikis yra jautrus šviesai, triukšmui ir palietimui, jis vis tiktai ilgą laiką nevaldo savo judesių. Jis gana ilgai pasilieka visiškas bejėgis, negalįs nei pajudėti, nei stačias pastovėti, nei žodžio ištarti. Ilgai, ilgai jo balsas yra tik verksmas ir beformis šauksmas, nuolat besišaukiąs pagalbos.

     Ir tik po vienerių metų, ar net kiek daugiau, tas buvęs bejėgis kūnas atsistoja ir eina. Dabar jis jau nebėra visiškas bejėgis, bet tai yra kūnas mažo žmogaus. Pagaliau po keliolikos mėnesių iš to mažo žmogaus, tegalėjusio tik verkti, išgirsime balsą žmogaus, kuris jau kalba.

     Montessori, kalbėdama apie dvasios įsikūnijimą, kaip tik ir remiasi anais fiziškais plėtros faktais, tomis tikrovėmis, apie kurias kalbėjome praeitą kartą. Dvasios įsikūnijimas — tai paslaptingas vyksmas, kurio dėka bejėgyje vaiko kūnelyje pabunda energija, sutelkianti galią kūno sąnariams judėti, kalbos organams kalbėti ir elgtis pagal valios nurodymus.

     Argi nevertas mūsų dėmesio ir gilių studijų kad ir šis iš paviršiaus atrodąs paprastas reiškinys: ilgalaikis vaiko bejėgiškumas, visiškas negalėjimas pajudėti iš vietos. Paliktas sau, jis tikrai žūtų, kai tuo tarpu maži gyvuliukai, vos tik gimę, kad ir netvirtai, bet jau stovi ant savo kojų, o netrukus ima ir vikriai bėginėti, patys gali susirasti savo motiną ir tuojau pat, nors ir silpnokais balseliais, jie jau kalba savo giminei atitinkančia kalba. Kačiukai miauksi, ėriukai bliauna, arkliukai žvengia, žąsiukai gagena ir t.t. Silpni, tiesa, jų balseliai ir gana retai tegirdimi. Ir niekas nėra girdėjęs, kad pasaulį skrostų gyvulių naujagimių riksmas, skundo šauksmas, kaip tai esti su žmogaus kūdikiu. Gyvulių naujagimių išsivystymo laikas yra trumpas ir net galima sakyti, kad instinktas, kuris apsprendžia neskaitlingus gyvulių veiksmus, jau naupagimyje yra gyvas, jį įdvasina, jį gaivina. Iš anksto jau mes žinome, kaip krypuos antytė ir kaip šokinės kumeliukas ar kaip bėginės vištytė. Kiekviena, atėjusi į šį pasaulį, būtybė nėra vien medžiaginis kūnas, bet ji jau yra apdovanota funkcijomis, kurios yra priklausomos nuo instinktų ir skiriasi nuo fiziologinių funkcijų. Visi instinktai reiškiasi judesiais, kurie yra būdingi kiekvienai gyvulių rūšiai, jie yra daug pastovesni ir būdingesni už kūno pavidalą. Gyvuliai daug labiau išsiskiria savo judesiniais pažymiais negu kūno formomis.

     Visus judesinius požymius galima laikyti psichiniais, ir jie žinduolių gyvulių naujagimiuose atsiranda tuojau pat, jiems užgimus. Ir keistas dalykas, kad iš jų išsiskiria tik žmogaus naujagimis.

     Yra mokslininkų, kurie tvirtina, kad instinktiniai gyvulių judesiai esą įgyjami patirtimi, kurie jau buvo įsigyti anksčiau buvusių gyvių ir kurie persidavė ateinančioms kartoms. "Jeigu tai yra tiesa", sako Montessori, "tai kyla klausimas — kodėl žmogus taip mažai tepaveldi iš savo protėvių? Juk žmogus visuomet vaikščiojo stačias ir visuomet kalbėjo žmogiška kalba, tai atsižvelgiant į aukščiau minėtą prielaidą, ir žmogaus įpėdiniai turėtų visa tai paveldėti".

     Tačiau taip niekada nebuvo ir nėra, todėl, anot Montessori, yra nesąmonė manyti, kad žmogus, kuris pralenkia visus tvarinius savo sielos didybe, kaip vienų vienintelis gyvis, neturėtų savyje jokio plano sielos plėtros ir jos vystymosi kelių atžvilgiu. Tai yra nelogiškas prieštaravimas, už kurio slepiasi aiški tiesa: žmogaus dvasia snūduriuoja kažkur toli gilumoj, josios gemalas pirma turi subręsti ir dėl to negali taip greit imti reikštis, kaip gyvulio instinktas, tam tikrais iš anksto nustatytais veiksmais. Tas faktas, kad žmogus nėra valdomas tvirtų ir iš anksto nustatytų instinktų, kaip gyvuliai, reiškia, kad jis turi labai aiškią veikimo laisvę, kuri tik palengviau tegali pribręsti. Tai jau yra kūryba, patikėta kiekvienam pavieniam individui, kuri iš anksto nėra suvaržyta jokiais varžtais, nė apspręsta aklo likimo. Tačiau išorinės sąlygos ir suaugusiųjų elgesys turi lemiamą įtaką šiai kūrybai. Čia Montessori pateikia mums tokį palyginimą: daiktai, pagaminti rankomis, ir daiktai, pagaminti fabrikuose. Pirmieji yra originalai, antrieji — kopijos. Pirmųjų gamyba — lėta, kūrybinė, o antrųjų — greita, masinė, mechaniška.

     Ranka pagamintuose daiktuose visuomet atsispindi kūrėjo dvasia. Juose žymu kūrėjo rankos pėdsakai. Nesvarbu, kieno toji ranka bebūtų: gabios audėjos, siuvėjos, šaltkalvio ar pagaliau genijaus ranka, pagaminusi didingą meno kūrinį.

     Psichinis skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus yra tas, kad gyvulys prilygsta daiktams, gaminamiems ištisomis serijomis. Kiekvienas individas atgamina visiškai tokį pat kitą individą su visai tokiais požymiais. Tuo tarpu žmogus atitinka daiktą, pagamintą rankomis. Kiekvienas yra skirtingas, kiekvienas gyvena sava kūrybine dvasia, kuri tą žmogų padaro meno veikalu, meno kūriniu. Darbas lėtas, ilgas ir sunkus, nes tai nebėra atgaminimas tam tikro tipo, tai nėra pakartojimas anksčiau buvusio, bet tai yra kūryba kažko visiškai naujo, ir tas "kažkas" yra reikalingas vidinio pribrendimo, kad galėtų viešai pasirodyti.

     Kiekvienas žmogus yra mįslė, kiekvienas mums neša daugiau ar mažiau netikėtumų. Tačiau ilgą laiką mes nieko nematome, lygiai taip kaip ilgą laiką mes nematome ir didžiųjų meno kūrinių, kurie sukuriami dirbtuvėse, didžiausiame nuošalume, kur kūrėjai pirma juos tartum persunkia savo asmenybe ir tik po to leidžia visiems jais gėrėtis.

     Šį kūrybinį darbą, kurio metu įvyksta asmenybės susiformavimas, vaizduoja mums paslaptingasis įsikūnijimo vyksmas. Negalįs pajudėti naujagimis yra mįslė. Jo kūnelis slepia patį komplikuočiausią mechanizmą, išskirtiną iš visų žinduolių. Tačiau šis mechanizmas priklauso jam, kaip ir žmogus priklauso pats sau. Vienintelė žmogaus pagelbininkė įsikūnijimo vyksme yra jo paties valia.

     Kūnu vadiname daugybę judesinių organų, kurie fiziologijoj vadinami sauvalingais raumenimis. Šis išsireiškimas kaip tik nusako, jog valia juos judina. "Šis faktas", sako Montessori, "aiškiausiai mums nusako, kad judesys yra susijęs su sielos gyvenimu. Valia būtų bejėgė, jei ji neturėtų savo organų.

     Joks gyvulys, kad ir pats paprasčiausias vabzdys, negalėtų pasiduoti instinktams, jei jis neturėtų judesinių organų. Labiau išsivysčiusieji gyviai, o ypatingai žmogus, turi labai sudėtingą raumenų sistemą, ir tų raumenų skaičius yra labai didelis, ir veikimas sudėtingas. Kokio nors judesio ar veiksmo atlikime paprastai dalyvauja ištisos raumenų grupės. Vieni jų veikia kaip impulsiniai arba paskatinamieji, o kiti kaip sulaikantieji; vieni tarnauja tik judėjimui pirmyn, o kiti — tik judėjimui atgal. Tačiau, nežiūrint jų priešingos veikimo paskirties, kiekvieno jų dalyvavimas bet kokioj veikloj yra labai darnus ir tobulas. Kiekvienas impulsinis raumuo visuomet yra lydimas sulaikomojo. Prie kiekvieno, kuris juda pirmyn, yra prijungtas kitas, kuris juda atgal. Tokiu būdu judesio tobulinimui nėra galo. Kiekvienas tobulėjantis judesys įtraukia į darbą ištisas armijas priešpriešinių raumenų, veikiančių vienu ir tuo pačiu laiku. Todėl kiekvienu atveju tobulumas pasiekiamas tik ilgomis paruošiamomis pratybomis ir nuolatiniu kartojimu. Štai kodėl yra labai svarbu duoti vaikui iš pat pradžios prasmingus užsiėmimus, kurie atitiktų žmogaus prigimties reikalavimus.

Vienuolių choro skliauto freska.

 

     Iš to, kas anksčiau buvo pasakyta, matėme, kad įsikūnijimas vyksta pagal dvasinius dėsnius, pagal tam tikrus iš kažkur gaunamus tikslius nurodymus, aiškius paakinimus. Iš to seka, kad vaike yra sielos gyvenimas, kuris pirmauja kūno gyvenimui. Šitas dvasinis gyvenimas yra tartum pirmatakas kiekvienos jau pastebimos judesinės išraiškos, nuo kurios jis yra visai nepriklausomas.

     "Būtų klaidinga manyti", sako Montessori, "kad vaikas negali tiesiai laikytis tik todėl, kad jo raumenys esą silpni. Taip pat klaidinga yra ir toji prielaida, jog tai esanti vaiko prigimtis, kuri nepajėgianti sukoordinuoti jo raumenų. Priešingai, pats ryškiausias naujagimio pažymys — tai jo raumenų pajėgumas ir atsparumas, kurių dėka jis gali tuojau pat čiulpti ir ryti. Šių veiksmų atlikimui yra reikalingas didelis raumenų susiklausymas ir darnus jų tarpusavy veikimas".

     Skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus naujagimio turėtų būti įžiūrimas ne raumeniniame atsparume ir ne raumenų susiklausyme. Tas skirtumas greičiau glūdi pačioje prigimtyje: gyvulio prigimtis iš pat pradžios pajungta instinktui, o žmogaus - vaiko prigimtis atpalaiduoja jo judesius nuo bet kokios instinktinės prievartos. Žmogaus-vaiko atveju tie instinktai, tartum kažkur pasitraukia, o raumenys klusniai, bet budriai laukia naujų įsakymų. Jie laukia, kol valia juos pašauks savo tarnybon, ir tada jie pradės nuolankiai tarnauti, vykdydami susiklausymą pagal žmogaus dvasios nurodymus ir jos pareikalavimus. Valios uždavinys nėra tam tikros rūšies požymius išryškinti arba padėti jiems išsiplėtoti. Valios paskirtis yra išugdyti individualią sielą, iš esmės skirtingą nuo bet kurio žmogaus. Todėl ir apie vaiką, kaip ir apie žmogų, mes tik tiek tegalime pasakyti, kad jis vaikščios stačias, o ne keturiomis, ir kad jis kalbės.

     Bet ką nors daugiau pasakyti, nepajėgs nė pats geriausias stebėtojas, pasižiūrėjęs į tą gležną kūdikio kūnelį. Žmogaus kūdikis prisistato mums kaip painiausia mįslė, kaip didžiausioji paslaptis, kaip visai nelauktų ir nenumanomų netikėtumų nešėjas.

     Tačiau, pasižiūrėję į kokį nors naujagimį gyvuliuką, tuojau pat be klaidos ir be svyravimų galėsime tiksliai pasakyti, kas iš jo užaugs. Pvz. iš mažučio kačiuko užaugs žvalus gyvuliukas, kuris gaudys peles; iš mažo šuniuko užaugs budrus namų sargas; iš mažo tigriuko — plėšrus gyvulys, o iš mažo drambliuko užaugs didžiulis labai stiprus, bet taikus ir lėtas gyvulys...

     Bet kas galės įspėti, kuo užaugs žmogaus vaikas: ar jis bus šventasis, ar kraugerys tironas, ar jis bus meilės, ramybės ir santaikos nešėjas, ar keršto, pagiežos bei nesantaikos sėjėjas, ar jis džiugins, ar virkdys savo tėvus ir t.t. Žodžiu, stovėdami prie kūdikio lopšio, mes tegalime pasakyti, jog tai visokiausių galimybių užuomazga arba gemalas. Iš jo gali visko tikėtis, visko laukti. Šitame gemale glūdi visokiausieji pradai, kurie tik vėliau įsipavidalins, mus stebindami, ar gąsdindami. Vaikas valios pagalba išplėtos įvairiausias funkcijas, kurios padės jam santykiauti su aplinka ir tuo būdu įgalins jį semtis iš aplinkos medžiagą, kurios padedamas jis suformuos savo individualybę. Tokiu būdu vaikas tampa visiškai naujos esybės, visiškai skirtingos būtybės kūrėju.

     Tas įdomus faktas, kad vaikas po savo gimtuvių ilgesnį laiką pasilieka pasyvus, nors jau nuo seno yra pripažintas ir patvirtintas, tačiau, išskyrus įvairius filosofinius samprotavimus, gilesnio dėmesio į tai nėra atkreipę nei gydytojai, nei psichologai, nei auklėtojai. O vis dėlto praktiškai šią vaiko prigimties ypatybę lydėjo tam tikros pasekmės, kurios pasirodė esančios labiausiai pavojingos vaiko sielos gyvenimui. Ne tik klaidingai buvo pristatyti vaiko raumenys, t. y. jo kūnas, bet ir pats vaikas buvo palaikytas pasyviu ir neturinčiu jokio psichinio turinio. Ir dėl to jis buvo laikomas tuščiu indu, neprirašyta švaria lenta (tabula rasa) arba minkštu vašku, iš kurio lipdyk, ką nori. Taip galvodamas, suaugėlis įsitikino, jog tai jis yra tasai geradaris, kuris, prižiūrėdamas ir mokydamas, vaike sukuria dvasinį gyvenimą, išugdo jame sielą. Todėl suaugė-lis tikra žodžio prasme laiko save vaiko formuotoju. Jis tvirtai tiki, kad jis yra dvasiškos vaiko būties kūrėju. Ir šiandien, kai mokslas atidengė tiek daug žmogaus dvasios paslapčių, norom nenorom pasiekdamas ir kūdikystės amžių, išryškindamas jo reikšmę žmogaus gyvenimui, vis dėlto sunku žmonėms atsisakyti prietaro bei įsivaizduotos savo galios. Mes vis tariamės galį atlikti kūrybinį darbą vaiko atžvilgiu: skatindami jį, davinėdami jam patarimus, nustatinėdami, kaip ir kada jis turi pradėti vaikščioti, kalbėti, mokytis ir t.t. Taip elgdamiesi, mes tvirtai tikime "sutverią" vaike inteligenciją, protą, valią, meilę.

     Tokiu tai būdu, anot Montessori, suaugėlis savo sąskaiton prisirašė dieviškąją galią. Jis nuėjo taip toli, kad save laiko dievu vaiko akivaizdoje. Tai, kas pasakyta pasaulio tvėrimo istorijoj, "aš sutversiu žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą", suaugęs žmogus prisitaikė sau. Tik atidžiau patyrinėkime save ir tuojau pamatysime, jog vienintelis žmogaus rūpestis ir yra padaryti vaiką panašų į save. To siekdamas, jis moko ir baudžia vaiką, jis iš jo reikalauja to, ko pats praktiškai nepaiso. Žodžiu, iš vaiko reikalaujama labai daug ir dažnai be jokios išmintingesnės nuovokos, bet sau leidžiama tų pačių reikalavimų nesilaikyti. Visi galingieji vartoja tą pačią taisyklę: "Daryk taip, kaip aš sakau, bet nežiūrėk, ką aš darau."

     Iš tikrųjų jau laikas, kad mes, suaugusieji, pagaliau suprastume savo paskirtį vaiko atžvilgiu. Kad mes, užuot tempę vaiką, lyg batsiuvys odą, ant tam tikro kurpalio, labiau gilintumės į vaiko prigimtį ir jo paskirtį. Tai darydami, pamažu įsitikinsime, kad vaikas pats iš pat pradžios savo rankutėse laiko raktą į tą paslaptingąją individualinę būseną. Tikrai jo galioje yra vidinė dvasios plėtra ir iš anksto nustatytieji dėsniai, pagal kuriuos vyksta jo vystymasis. Mūsų būtina pareiga suprasti: 1. kad šie daigeliai, šitosios užuomazgos yra nepaprasto švelnumo ir ypatingo jautrumo, 2. kad bet koks mūsų valingas įsikišimas į vaiko gyvenimą bei nuolatinis ir perdėtas mūsų galios įsivaizdavimas suardo normalios plėtros planą, nukreipdamas jos eigą bloga kryptimi.

     Montessori nuomonė yra tokia, jog mes, suaugusieji, jau pačioje pradžioje suardome dieviškuosius arba prigimties planus bei tikslus, ir dėl to žmogus jau karta iš kartos auga su iškraipyta siela. Jos nuomonė, jog tik čia, o ne kur kitur, glūdi didžiausioji ir esminė žmonijos problema. Šios, problemos teigiamas išsprendimas priklauso nuo pripažinimo šio dėsnio: vaiko vidaus gyvenimas jau tada yra veiklus, kada jis dar nepajėgia išoriniai jo pareikšti. Taip yra dėl to, kad jis savo susiformavimui ir išsivystymui yra reikalingas slaptumos ir vienumos.

     Bet, deja, šio didžiojo žmogaus uždavinio atžvilgiu naujagimis, atėjęs į šį pasaulį, neranda jam specialiai paruoštos aplinkos. Jis nėra pagarbiai sutinkamas, kaip iš tikrųjų priderėtų įsikūnijusiai žmogaus būtybei. Niekas nemato šito didžio stebuklo ir niekas nelaiko tai nuostabiu dalyku.

     Įsikūnijęs vaikas yra tas dvasios gemalas, kurio tolimesnis vystymasis visiškai priklauso nuo aplinkos ir nuo mūsų susipratimo. Visi gerai žinome, kad fiziškasis gemalas yra reikalingas ypatingos aplinkos — motinos įsčios. Dvasiškasis gemalas irgi yra reikalingas saugios, gyvybingos, meile kvėpuojančios ir dvasišku maistu turtingos aplinkos.

     Šiandien mes tik stebimės tuo mažuoju, švelniuoju ir patraukliuoju kūneliu, stengdamiesi jam suteikti aukščiausios rūšies fizinę globą ir priežiūrą. Tačiau mūsų rankos, kurios liečia tą švelnutį kūnelį, dažnai elgiasi su juo kaip su žaisliuku, kaip su bejausmiu padarėliu. Bet ateina diena, ir gal jau netolimas tas laikas, kada suaugęs žmogus, žiūrėdamas į tą bejėgį kūnelį, pajus kažką didinga ir verta gilios pagarbos. Tada jis pagrindinai pakeis savo elgsenos būdus santykyje su vaiku: jis artinsis prie jo giliai susikaupęs, nuolankus ir pilnas šventos baimės, kad savo neapdairumu nesužalotų prasiskleidžiančios dvasios švelnučio pumpurėlio, arba kad savo neapgalvotais ir šiurkščiais veiksmais nepasėtų blogio sėklų. Kai suaugęs praregės ir supras, jog vaikas — tai dvasios gemalas, bepradedąs savomis jėgomis įsikūnyti ir kai šis įvykis jį giliai sujaudins, tada jis tiktai pajus, kokią didžiulę atsakomybę jis turi jaunosios kartos atžvilgiu.

     Vaikas savo paties pastangomis siekia pasisavinti aplinką, ir kaip tik šitos jo pastangos išugdo asmenybės vieningumą, arba jos suskaldymą. Tai priklauso nuo aplinkoje sutinkamų kliūčių. Mažiau kliūčių — vieningesnė asmenybė, daugiau kliūčių — labiau surizgusi asmenybė. Tai ženklas, jog tarp individo ir aplinkos vyksta žaismas, kuris formuoja ir tobulina individą.

     Tasai žaismas — tai pirmapradis kūrybingasis veiklumas, atitinkąs mažytę pūslelę — širdį fiziniame gemale, kuri maitina gemalinį kūnelį, užtikrindama jo vystymąsi. Panašiai vyksta dvasinės individualybės plėtojamasis, kurio ašis yra veikla. Jinai reguliuoja ir palaiko aiškų santykį su išoriniu pasauliu — aplinka.

     Šitokios rūšies veiklą Montessori yra pavaizdavusi: "Prie šito lėto dvasinės plėtros darbo nuolat budi dvasia, kontroliuodama visą aparatą ir saugodama jį nuo bet kokio vienpusiškumo, labai stropiai prižiūrėdama, kad judesys nepasinertų tingume ir kad nepasidarytų mechaniškas. Dvasia nuolat davinėja įsakymus, paliepimus. Jos uždavinys - išlaisvinti judesį iš instinkto valdžios ir padėti įvykdyti darnų judesinį susiklausymą. Šitoksai veiksmas pagimdo vaike naujas energijas — jautrinius laikotarpius, kurių dėka yra įvykdomas, privedamas prie galo, didžiulis dvasios įsikūnijimo darbas. Tokiu būdu žmogaus asmenybė formuojasi pati, kaip ir fizinis gemalas. Vaikas tampa žmogaus kūrėju, žmogaus tėvu".

     Gerai įsidėmėkime, kokia didelė atsakomybės našta yra užkrauta ant mūsų pečių, nes mums yra patikėta vaiko fizinė ir dvasinė gyvybė. Iš to išplaukia šventa mūsų pareiga visu atsidėjimu ir nuoseklumu studijuoti ir suprasti vaiko sielos reikalus ir jų ryšį su kūnu ir pagal tai paruošti jam atitinkamą aplinką. Čia eina kalba apie mokslą, kuris šiandien tebėra užuomazgoje, bet kuris turės dar labai plačiai išsivystyti. Šiuo atveju žmogui teks panaudoti visą savo išmintį, suvedant į vieną tašką daugybę mokslo patirčių, kol jis galės pasakyti paskutinįjį mokslo žodį, kaip formuojasi Žmogus. "Ir kaip tik šitas paskutinysis jo žodis bus pats pirmasis, nuo kurio prasidės užpildymas tuščių žmogaus istorijos lapų" (Montessori).

Administracija labai nuoširdžiai prašo, kad tie skaitytojai, kurių prenumerata yra pasibaigusi, kaip galima greičiau ja atnaujintu, nelaukdami specialių ir net pakartotinų paraginimų. Neprisirengimas atlikti šios pareigos mums labai apsunkina darbą. Už šio reikalo supratimą būsime labai dėkingi.