Spausdinti

idėjos ir žmonės

Alfonsas Grauslys

Meilė Tagorės kūryboje

    Tagorės kūryboje meilė turi dvejopą prasmę: tai yra tasai jausmas, kurs reiškia žmogaus meilę Dievui ir vyro meilę moteriai arba moters meilę vyrui. Tačiau ir vienu ir kitu atveju šios abi meilės yra giminingos, nes ir vienoje ir kitoje žmogus stengiasi išeiti iš savęs, iš savo egoizmo ir tiesti rankas į Begalinį. Tokiu būdu žmogus suranda savo tikrąjį "aš" ir, aukodamasis kitam, įprasmina savo gyvenimą. Gyvenimą įprasmindama, meilė nuramina žmogų, nes, anot Tagore, gyvenime visur yra klausiama "kodėl", bet prisipažinime "aš myliu" jau nėra klausimo "kodėl". Meilė yra gyvenimą apipavidalinanti galia, todėl "pasaulis gimė iš meilės, jis yra meilės nešamas, meilės jis siekia ir meilėje skęsta... Tartum pilna vyno taurė, gyvenimas yra pilnas meilės".

    Kalbant apie erotinę meilę Tagorės kūryboje, reikia pirmiausia pasakyti, kad ji yra labai dvasinga ir žmogų dvasinanti. Jo erotinės poezijos eilėraščiai yra nuostabaus dvasingumo, kuklumo ir švelnumo. Čia duodame tik porą mažų pavyzdėlių iš jo veikalo, vardu "Sodininkas". Štai kaip moteris kalba apie mylimą vyrą:

“Diena po dienos jis ateina ir vėl nueina. Eik ir įteik jam gėlę iš mano plauku.

Kai jis klaus, kas čia buvo, kas ją atsiuntė, prašau, nesakyk jam mano vardo, nes jis tik ateina ir vėl nueina.

Jis sėdi dulkėse po medžiu.

Išklok, mano drauge, gėlėmis ir lapais ten vieta jam atsisėsti.

Jo akys yra liūdnos ir liūdesiu apvelka mano širdį.

Jis nesako, apie ką galvoja.

Jis tik ateina ir vėl nueina.”

O štai kaip vyras kalba apie moters meilę:

“Kai ji greitais žingsniais pro mane praėjo, jos rūbo kraštelis palietė mane.

Ir štai iš širdies nežinomos salos staiga padvelkė šiltu pavasario kvapu.

Prabėgančio palietimo suplasnojimas mane užgavo ir akimirka praėjo, tartum vėjo nešamas atplėštas žiedo lapas.

Tartum jos kūno atsidūsėjimas ir jos širdies sušnibždėjimas palietė mano širdį.”

    Prie meilės temos Tagore sustoja visuose savo didžiuosiuose kūriniuose. Jo minėtas "Sodininkas" yra beveik ištisai meilės poezija. Vienas kritikas apie šį kūrinį sako, kad "nerūpestinga laimingai mylinčio palaima auksiniu juoku sklinda iš šių brangių eilėraščių". Tai visai nenuostabu, nes šis kūrinys yra parašytas jo laimingos moterystės pradžioje.

 

Zakristijos koridoriaus skliauto stuko lipdiniai ir freska.

    Savo dramoje, pavadintoje "Chitra", jis vaizduoja meilę, kaip gyvenimo turinį, kurs žmogų sukilnina ir pakeičia. Tame kūrinyje yra sudėtos visos Tagorės idėjos apie meilę, per kurią viena lytis dvasiniai papildo kitą. Toji meilė — tai sielų susijungimas ir paskendimas vienos kitoje, nes siela sielos alksta ir kai jai sielos vietoje duodamas tik kūnas, ji yra apgaunama ir apviliama. Štai dėl ko išorinis moters grožis Tagorės erotikoje nevaidina didelio vaidmens. Jo kūryboje besimylintieji nėra nepastovios kaukės apgaunami, jie nori vienas iš kito tai, kas yra esminga, pastovu, dvasinga. Minėtoje dramoje mylinčiajam mylimoji moteris — tai brangi dėžutė, į kurią jis nori sudėti visas savo geriausias svajones, jai patikėti savo ilgesius ir idealus, kad jo mylimoji jam būtų giliausio jo vidaus gyvenimo apvainikavimas. Todėl jis moka kartais kūnui pasakyti "ne!", norėdamas parodyti, kad meilės esmė yra ne ten. Besimylintieji dvasiniai praturtėja, savo giliausią dvasios pasaulį vienas kitam atiduodami, savąjį "aš" vienas kitam pavesdami ir vienas kitu gyvendami.

    Tą idėją, kad meilė nėra vien tik pojūčių nerimavimas, bet ir sielos pabudimas, jis dar labiau paryškina, vaizduodamas grynai dvasinę meilę, neišeinančią iš ilgesio ribų. Savo novelėje, vardu "Pergalė", šiai meilei pagarbinti jis pastato tikrą literatūrinį paminklą. Ten vaizduojamas poetas— dainininkas tik per užuolaidą nujaučia mylimos karalienės buvimą ir, visą gyvenimą jos ilgėdamasis, tik mirdamas tepamato jos veidą.

    Tagorės kūryboje besimylintieji išgyvena didelį džiaugsmą, ir jų pasikalbėjimas padvelkia Šv. Rašto "Giesmių Giesme". Tik prisiminkime tą pasikalbėjimą, kai jis jai sako: "Tu mano nepabaigiamai palaimintų sapnų melodija!" — o ji atsiliepia: "Tu mylimasis svety, mano žvilgsnio gilybėse!"

    Galima net tvirtinti, kad Tagore meilę garbina, nes ji naikina visas kastų ribas, joje tiek turtingų ir galinčių praturtinti galimybių, nes juk ir "lapas virsta žiedu, kai myli..." To garbinimo nesudrumsčia nė meilės skausmų ir kančių pažinimas. Kad ir patyręs tai, jog "mano kojos yra pavargusios dėl saldžios naštos mano širdyje", tačiau, nežiūrint kančios, jis ir toliau kviečia meile pasitikėti: "Pasitikėk meile, nors ji kančią neša! Neuždaryk jai savo širdies... Lai meilė budi tavo akyse iki ryto aušros..." Tiesa, jis žino ir tai, kad gali būti ir labai tragiškų meilės galimybių, todėl meile nežaidžiama: "Nepadėk savo meilės ant bedugnės kranto, nes ji gili..."

    Tagore ilgisi labai gilios meilės, tokios, kuri duotų toną visiems besimylinčiųjų pasireiškimams, kuri nuspalvintų viską, kuri, tartum medžio sultys, po visą medį sklisdamos, pasiektų kiekvieną šakelę, gamindamos žiedus ir vaisius.

    Savo prozos veikale, pavadintame "Namai ir pasaulis", jis parodo, kaip meilė vystosi ir, nežiūrint krizių, išlaikoma šeimos židinyje. Ten vaizduojama Nikhilo meilė Bimalei yra gili, pilna žmoniškumo, pagarbos ir tiesos. Bet Bimalė, klaidingų patriotizmo šūkių ir jų skelbėjo suviliota, pakliūva į netiesą, į sąžinės kompromisus ir atrodo, kad nustoja meilės, pradėdama elgtis taip, lyg visai nemylėtų. Tačiau vėl savo klaidą pamato ir grįžta meilei. Šiame veikale vaizduojamas Bimalės tipas be galo simpatingas. Jos sąžinės jautrumas ir baimė jauną žmogų papiktinti, jos gailėjimasis nusikaltus ir to gailesčio išugdytas nuolankumas, jos ryžimasis nusikaltimą atitaisyti šią moterį stato šalia simpatingiausių literatūros personažų. Reikia pasakyti, kad nedaug yra tokių rašytojų, kurie taip teigiamai būtų moterį vaizdavę, kaip Tagore.

    Pradėję nagrinėti meilės klausimą Tagorės kūryboje, esame minėję, kad religinė ir erotinė meilė, jo supratimu, yra giminingos, nes kur yra tikra meilė tarp vyro ir moters, ten turi būti arti ir Dievo meilė. Šį savo įsitikinimą Tagore paremia tuo įdomiu samprotavimu, kad džiaugsmas gimsta iš giminingų artimybių susijungimo, kai du vienas kitam skirti asmenys susitinka. Pirmiausia džiaugsmas išgyvenamas Dievo artimybėje, nes žmogus Dievui skirtas. Bet džiaugsmas taip pat išgyvenamas ir erotinėje meilėje, nes vyras ir moteris vienas kitam skirti. Štai kodėl Tagorės kūryboje religinė ir erotinė poezija yra taip artimos, nekartą net sunkiai atskiriamos, kad galime kalbėti apie religiniai erotinį jo kūrybos pobūdį. Tačiau, Dievo ir žmonių savitarpę meilę gretindamas, jis mato ir skirtumą, esantį tarp vienos ir kitos meilės. Štai kodėl viename savo eilėraštyje jis sako, kad žmonių meilė juos suriša, jiems atima laisvę, o Dievo meilė, būdama už žmonių meilę didesnė, žmogų išlaisvina.

    Kaip ten bebūtų, viena yra aišku, kad Tagorės skelbiama erotinės meilės sąvoka ir turinys retai kur kitų autorių veikaluose yra tokie kilnūs. O juk žmogaus gyvenimui kilnios sąvokos labai daug reiškia: jos žmogų formuoja ir nustato jo elgesio gaires.

Dievas Tagorės kūryboje

    Tagorės religinė pasaulėžiūra ypač išryškėja iš jo poezijos veikale "Gitanjali", už kurį jis yra gavęs Nobelio premiją. Tai yra tikri religiniai eilėraščiai, kai kurių lyginami su psalmėmis. Daugelį tų eilėraščių galima vartoti maldų vietoje. Kaip "Sodininke" buvo garbinama žemiškoji meilė, taip "Gitanjali" skelbia dieviškąją meilę.

    Iš "Gitanjali" matosi, kaip Dievas, tasai "gyvenimo Gyvenimas", įprasmina žmogaus buvimą, kaip patsai Jo buvimas ir artimybė žmogui jį įpareigoja dorovingai gyventi. Tame kūrinyje skamba vis didėjąs Dievo artimybės ilgesys ir tasai augustiniškas sielos nerimavimas, jeigu visas jo gyvenimas su viskuo jame dar nėra Dievo persunktas. Kartkartėmis jo Dievo ilgesys prasiveržia gaivalingu maldavimu: "Tavęs man reikia, tik Tavęs..." O kiek daug visame kūrinyje Dievo pagarbinimų ir Jam nusilenkimų! Kiek prašymų ir kūdikiško pasitikėjimo Dievu!

   "Tamsiojo kambario karalius" — tai drama, kurią tikrai galima pavadinti jo pasaulėžiūros kūriniu. Čia jis skelbia pasaulėžiūros susikūrimo laisvę ir tvirtina, kad daug yra kelių, vedančių į tą pačią tiesą. Tasai "tamsusis kambarys" tai yra giliausias žmogaus vidus, kur glūdi "karalius", t. y. aukščiausioji, amžinoji tiesa. Anot Tagorės, kiekvienas turi pats tiesą atrasti ir dorovinėm pastangom ją laimėti, nes kitų atrastoji tiesa dar nėra mūsų tiesa.

    Prie tų dorovinių pastangų, kaip jis kitur tvirtina, priklauso ypač nuodėmės vengimas. Nuodėmė, anot jo, tai yra žmogaus pasisakymas už laikinumą prieš amžinybę, kuri glūdi žmoguje. Nuodėmė mumyse užgesina tiesą ir debesimis aptemdo mūsų turimos Dievo sąvokos grynumą. Kaip šitos mintys yra artimos šv. Augustino ir kitų krikščionybės mistikų mintims! Tad Tagorės skelbiamas Dievas nėra pasiekiamas protu, bet doroviniu patyrimu, išgyvenimu ir intuicija. "Mes galime Jį pažinti, tik Jį mylėdami ir Juo džiaugdamiesi. O šiuos jausmus mes pergyvename, kai, savęs atsižadėdami, atsistojame veidas į veidą prieš Jį." Tai reiškia, kad savimeilės ir sauvalios pilnąjį savo "aš" atsižadėjimu pašalindami, mes laimime Dievą. O malda ir apmąstymu mes pasineriame Aukščiausioje Tiesoje. Tai taip pat jo mintys, labai giminingos krikščionių mistikams.

    Tagorės religinis pasaulis remiasi jo vidaus pasauliu ir tuo įsitikinimu, kurį savo dorovinių pastangų dėka jis pasisėmė iš žmogaus prigimties gelmių. O tose gelmėse glūdi Dievo sąvoka, kuri, anot jo, yra stebuklų stebuklas.

    Tagorės religinę pasaulėžiūrą ypač galima pažinti iš jo veikalo, vardu "Sadhana". Tai kūrinys, rodąs kelią į pilną dvasios tobulumą. Čia jis plačiau ir pagrindiniau nagrinėja jau minėtas savo pasaulėžiūros mintis. Remdamasis seniausių laikų indų religiniais Upanišadų raštais, Budos pamokymais ir Jėzaus Kristaus evangelijų ištraukomis, jis smaigsto gaires, kuriomis vadovaudamiesi, žmonės gali savo buvimu ir veiksmais susiderinti su Dievu, gyvenančiu žmogaus dvasios gelmėse. Tame veikale jis ypač suglaustai nusako indų dvasingumą ir jo skirtumą nuo vakariečių dvasingumo supratimo.

    Nėra rimtos pasaulėžiūros, kuri nebandytų atsakyti į didžiąsias, labiausiai žmogų slegiančias kančios ir mirties problemas. Ne vienam tos problemos sąmonėje susikerta su Dievo gerumu, teisingumu ir net patį Dievo buvimą padaro abejotinu. Reikia pripažinti, kad retai kas taip ramiai, logiškai ir įtikinančiai riša kančios klausimą, darniai jį suderindamas su Dievo buvimu, kaip R. Tagore savo "Sadhanoje". Jis sako, kad jau dėl to, jog pasaulis ir mes esame tvariniai, tad neišvengiamai netobuli, turime kentėti. Mes esame per daug įsižiūrėję į pasitaikančius netobulumus ir kančios apraiškas, visai pamiršdami tai, kas yra gera: gamtos įstatymus, tvarką, grožį ir džiaugsmą. Netobulumai ir kančios nėra tobulybės paneigimas, bet tik dalinės tobulybės pasireiškimas. Kančia nėra tai, kas pastoviai pasilieka, ji yra tik pereinamasis tarpsnis. Kaip per klaidas einame prie tiesos, taip per kančias palaipsniui siekiame gerovės. Kaip klaida pasitraukia, tiesai augant, taip yra ir turės būti su kančia, pažangėjant gerovei. Blogis, kančia, skausmas tai yra tik pereinamieji epizodai, kurie prieštarauja visumai ir iš jos išsiskiria. Be to, gamtoje viskas išsilygina, ir kančia randa vieną ar kitą atsvarą kieno nors užuojautoje ar meilėje. Mes perdaug vienpusiškai įsižiūrime tik į kančią (nes skausmas žmogaus dėmesį tik prie savęs sutelkia) ir pamirštame tą didįjį foną, kuriame yra tiek gėrio. Vienpusiškas įsižiūrėjimas visada yra klaidingas. Tiesa atrandama, kai įvykiai įvertinami visumos šviesoje. Kaip mūsų kūnui reikia kuro, kad degtų gyvybės liepsna, taip ir doroviniam gyvenimui reikia kuro. Tas kuras tai yra įvairūs priešingumai, nemalonumai ir kančios. Dorovinis gėris yra viešpataująs pradas žmogaus sąmonėje, nes jo idealą nešiojame savo širdyje. Kaip nedorovingume yra truputis dorovingumo prado, kaip klaidoje yra šiek tiek tiesos, taip ir kančioje yra gėrio. To gėrio gerumas ne iš karto paaiškėja, tam reikia laiko ir gyvenimiškos erdvės perspektyvos. Tagore taip pat nurodo, kaip kančia yra reliatyvus dalykas, kaip negalima jos blogumo suabsoliutinti, nes kai turima koks nors aukštas tikslas, tada kančia jam pasiekti pasidaro nebaisi ir net maloni. Svarbiausioji Tagorės pasaulėžiūros išvada kančios klausimu yra ta, kad kančia įprasminama ir gali būti net tiek įprasminta, jog mes galime pamatyti, kad kančia tai yra tik atvirkščioji džiaugsmo pusė.

    Savo kūryboje Tagore liečia ir mirties problemą. Kaip "Gitanjali", taip ir "Sodininko" poezijoje nemažas eilėraščių pluoštas yra apie mirtį. Mirtis — tai Dievo kvietimas žmogui:"Iš mėlyno dangaus žiūri į mane akys ir tylėdamos mane šaukia" (Gitanjali). Mirtis— tai atostogos, kurioms žmogus išvyksta. Todėl poetas kalba į artėjančią mirtį tokiais žodžiais, kurių niekas nėra įpratęs literatūroje girdėti. "O tu paskutinysis gyvenimo išsipildyme, mirtie, mano mirtie, ateik, pašnibždėk man! Diena iš dienos aš tavęs laukiau, gyvenimo džiaugsmus ir skausmus aš tau nešiau. Viskas, kas aš esu, ką turiu ir ko viliuos, visa mano meilė gilioje paslaptyje visada teka į tave. Visos gėlės jau nuraškytos ir vainikas jaunikiui paruoštas. Po vestuvių jaunoji palieka gimtuosius namus, kad viena nakties vienumoje sutiktų savo viešpatį" (Gitanjali). Tad mirtis, anot jo, yra sielos vestuvės, amžinas susijungimas su sužieduotiniu. Tai tikra didžiųjų krikščionybės mistikų kalba. Vienas biografas sako, kad Tagore buvo taip artimas ir draugiškas mirčiai, kad jųdviejų santykiuose buvo vartojama "tu".

    Kalbant apie Dievo supratimą Tagorės kūryboje, negalima neiškelti priekaišto, kuris ne vienam, skaitančiam jo raštus, atrodo, lyg būtų pilnai pagrįstas. Tas priekaištas sako, kad Tagorės Dievas nėra asmeninis, bet panteistinis, todėl jo gražūs posakiai apie Dievą yra tik žodžių žaidimas. Tačiau ne visiems taip atrodo. Kai kam panteizmu gali padvelkti ir šv. Povilo žodžiai Apaštalų Darbų knygoje, kai jis Atėnuose savo pamoksle apie Dievą sakė: "Jis yra netoli kiekvieno mūsų, nes mes Jame gyvename, judame ir esame" (17, 27-28). O vis dėlto iš viso šio apaštalo mokslo žinome, kad jis tikėjo asmeninį Dievą. Tiesa tokie Tagorės posakiai, kaip pvz. "žingsniai, kuriuos girdžiu per savo kambarį einant, yra tie patys žingsniai, kurie tartum pasaulių aidai eina nuo žvaigždės į žvaigždę" ir daugybė kitų, panteistiškai skamba. Bet jei Tagorės Dievas būtų panteistinis, t. y. jeigu viskas, vadinas, ir mes patys, būtų Dievas, tai kaip būtų galima suprasti tas jo nesuskaitomas maldas ir taip dažną kreipimąsi į Dievą? Kreiptis juk galima tik į tą, kurs girdi, kurs gali išklausyti ir padėti, t. y. į tą, kurs yra asmuo, skirtingas nuo pasaulio. Todėl savo įkurtoje mokykloje jis nustatė mokiniams kasdieninę maldą: "Duok man įsisąmoninti. Tu esi mūsų Tėvas. Leisk mano dvasiai Tave garbinti". Tad jeigu jo Dievas būtų panteistinis, kaip jis galėtų kalbėti apie Dievą — pasaulio sutvėrėją? O tai jis labai dažnai primena. Pagaliau jis tiesioginiai ir aiškiai pasako: "Aukščiausioji Tikrovė glūdi Dievo asmenyje, o ne gamtos įstatyme ir medžiagoje". Tad atrodo, kad savo panteistiškai dvelkiančiais posakiais apie Dievą, prieštaraudamas materializmui ir racionalizmui, jis norėjo stipriai pabrėžti visur esantį ir visa žinantį Visagalį ir mums labai artimą Dievą. Juk tik taip suprastas Dievas gali daryti įtaką žmogaus kasdieniniam gyvenimui. Gal dar galima galvoti ir taip, kad Tagorės panteizmas buvo tik dalinis, ta prasme, kad savo medžiagine dalimi mes esame drauge su visa medžiaga viena, nes esame valdomi tų pačių medžiagos įstatymų. Tačiau dvasios atžvilgiu esame nepriklausomi ir savarankiški. Tagorės poetinė kūryba yra taip Dievo persunkta, kaip, tur būt, nė vieno kito poeto pasaulyje. Atrodo, kad tikrai šiuo atžvilgiu yra išsipildęs jo maldos prašymas: "Padaryk mane savo poetu!"

    Nors Tagore nebuvo krikščionis, nors pagrindinės krikščionybės dogmos jam buvo tolimos, tačiau jis taip kilniai galvojo ir aštuonių palaiminimų evangelijos dvasia buvo taip giliai palietusi jo širdį, kad tikrai jį galima vadinti krikščionišku nekrikščioniu.

    Tai religingai Tagorės širdžiai ugdyti prisidėjo vienas katalikų vienuolis mokytojas, kuris jam padarė didelį įspūdį dar jaunystėje, mokyklos suole. Savo "Atsiminimų" knygoje jis tą vienuolį ispaną de Peneranda įspūdingai prisimena. "Kiek kartų žvelgdavau į jį, “visada atrodė, kad jo dvasia yra pasinėrusi maldoje, o visa jo esybė gilios ramybės persunkta". Ir toliau prisimena įvykį, kaip tasai mokytojas, pamatęs jį nerašantį, bet svajojantį, priėjo, sustojo ir pasilenkęs, švelniai uždėjęs ranką ant peties, maloniai paklausė: "Ar esi nesveikas, Tagore?" Tai buvęs tik paprastas klausimas, tačiau jis jo niekados negalėjęs pamiršti. "Aš jutau jame", rašo Tagore, "didžios sielos buvimą, ir net šiandien tas pats prisiminimas duoda man teisę įžengti į tylųjį Dievo šventyklos nuošalį".

    Gal dar labiau lemiančią jo širdies sureliginimui įtaką turėjo jo labai religingas tėvas. Jis jo neįtikinėjo, neįsakinėjo, o veikė tik savo pavyzdžiu. Jo tėvas tikrai buvo pavertęs religiją savo gyvenimo turiniu. Jis buvo religinės draugijos Brahmo-Samaj įkūrėjas. Tos dvasinės draugijos pagrindai buvo išreikšti trimis sąvokomis: 1. Aukščiausias sutvėrė viską iš nieko; 2. yra tiesos, išminties, gėrio ir begalinės galybės vienas amžinas Dievas, kurs viską persunkia; 3. mūsų išsigelbėjimas šiame ir kitame pasaulyje — tai garbinti šį Dievą. Ir jaunasis Tagore matydavo savo tėvą kasdien ilgai ir karštai besimeldžiantį bei giedantį senovės indų Upanišadų religines giesmes. Todėl anų laikų (19 šimtmečio) ateistiniai anglų raštai nedarė jam įtakos. Ateizmas jam atrodė nieku neparemtas tuščias tvirtinimas.

R. Tagorės kūrybos įvertinimas

Bažnyčios prieangio skliautai.

 

    Vertindami jo kūrybą, turime pirmiausia pastebėti, kad mes, vakariečiai, negalime jos pilnai pažinti. Svarbiausių jo kūrinių "Gitanjali" ir "Sodininkas" yra tik maža dalelė teišversta į vakarų Europos kalbas. Tai, kas išversta, yra išversta "baltomis eilėmis", o tokiame vertime, anot paties Tagorės, trūksta sielos, ir jo grožis žūsta. Gerai dar tai, kad tuos turimus, nors ir dalinius, svarbiausių jo penkių lyrikos kūrinių vertimus yra jis pats atlikęs. Bet juk jo kūryba yra daug platesnė negu lyrika.

    Tagorės kūrybos pobūdis yra romantiškas. Jam turėjo įtakos didieji anglų romantikai, pvz. W. Wordsworth, J. Keats, P. B. Shelley. Jis pats kai kurių yra vadinamas Indijos Shelley. Tagore yra skaitomas didžiausias naujųjų laikų Indijos poetas. Jo įtakoje yra kūrę daug kitų Indijos poetų. Jam, kaip ir daugeliui kitų, daug įtakos turėjo Indijos kovotojas už laisvę Mahatma Gandhi. To politinio vado kovos metodai, jėgos nevartojanti pasyvi rezistencija ir besąlyginis pasisakymas už tiesą, atsispindi ir Tagorės kūriniuose, kur jis nagrinėja nacionalizmo ir jo kovos būdų esmę.

    Tagore troško gyvenimą sudvasinti ir pagilinti. Jis biaurėjosi šių laikų gyvenimo beprasme tuštuma. Matydamas visokių Indijos kastų tarp žmonių kasamas bedugnes, jis norėjo, kad žmoniškumas pilnais žiedais sužydėtų žmoguje. Jis siekė sukurti sudvasintą, amžinomis vertybėmis persisunkusį žmogų, kuriame viešpatautų Dievas. Tik tada, jo įsitikinimu, visas pasaulio gyvenimas ir jo politika sukilnėtų ir sužmoniškėtų.

    Visa Tagorės kūryba — tai amžinybė, peršviečianti margą pasaulio ir žmonių gyvenimo uždangą. Nors toji Amžinoji Būtybė jo kūryboje reiškiasi gimtosios žemės spalvomis, kvapais, garsais ir šviesomis, tačiau, nežiūrint to, jo kūryba, atremta į žmogaus prigimtį, įtikinamai kalba į visus.

    Tagorės mokslas yra labai teigiamas, optimistiškas, nes jis visur ieško prasmės ir ją randa. Jis dvasines, pastovias ir amžinas vertybes stato aukščiau už valandos pasisekimus ir laimėjimus. Tiesa ir teisingumas yra jam virš visko. Formos atžvilgiu jis yra vadinamas "pustonių poetu". Jo poezija yra pilna vidaus muzikos. Visa jo kūryba, nors ir netobuluose vertimuose skaitoma, atrodo lyg auksiniais siūlais šilke išsiuvinėta pasaka. Gilinantis į jo kūrybą, negali negimti noras išsiveržti iš savęs ir pakilti į mėlynąsias beribes dvasios aukštumas. Tokie kūrėjai, kaip Rabindranath Tagore, tai ne tik Indijos, bet ir visos žmonijos pasididžiavimas. Jie yra tikra Dievo malonė žmonijai.