Spausdinti

rūpimieji klausimai

Pranys Alšėnas

     Kai neseniai gimęs pasaulio Išganytojas buvo nuneštas į bažnyčią, Jį paėmė į rankas senelis Simeonas ir tarė Marijai: "Štai, šitas pastatytas nupuolimui ir prisikėlimui daugelio Izraelyje ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama" (Luko 2, 34). Šie apie Kristų pasakyti pranašiški žodžiai tinka kiekvienam Jo pradėto darbo tęsėjuikunigui. Kunigo veikla, asmenybė ir pavyzdys daugeliui yra dvasinio prisikėlimo priežastis, bet, deja, kai kamir dvasinio nupuolimo. Kunigas yra prieštaravimo ženklas: vieni jį gerbia, kiti niekina; vieni, jį stebėdami, tikėjimą atranda, o kiti praranda. Kunigas yra problematiška ir mįslinga asmenybė, daugeliui sunkiai suprantama. Tai yra dėl to, kad jame slypi lyg dvi asmenybės: paprasto žmogaus ir Dievo atstovo. Ne vienam kunigas tampa mįslė arba net pasipiktinimo ženklas, kai tos dvi asmenybės sumaišomos ir kai neįstengiama atskirti kunigo prigimties žmogiškumo nuo jam suteiktos galios dieviškumo.

     Tad ir dedame šį straipsniuką, nors labai nepilną ir neišsamų, manydami, kad viena kita jo mintis padės skaitytojams pagalvoti ir surasti aiškesnį atsakymą į tą sunkų klausimą, kas yra kunigas, ir padės išspręsti daugeliui nesuprantamą mįslę.

Redakcija

     Kunigas yra žmogus, pasirinkęs tiesioginį Dievo tarnybos darbą. Taip, jis yra žmogus su visais žmogiškais privalumais: gerais ir blogais. Jis nėra apsaugotas nuo žmogiškų silpnybių, kaip ir kiekvienos kitos profesijos asmuo. Tačiau kunigo asmenyje tartum slypi kažkokia mistinė jėga, kažkoks tik vienam kunigui būdingas privalumas.

     Kartais tenka nugirsti kai kurių, nuo Dievo ir nuo tikėjimo nutolusių, sofistinius išvedžiojimus: esą, jie nustoję tikėti ir lankyti bažnyčią dėl to, kad kunigai negeri... Aišku, toks teigimas galvojančio žmogaus neįtikina. Tai tik strauso galvos kišimas į smėlį, tikintis tokiu būdu išvengti gresiančio pavojaus. Protingas žmogus supranta, kad kunigas, kaip jau minėta, yra toks pat žmogus, kaip ir visi. Jam atleistina, jeigu pasiduoda kokiai nors žmogiškai silpnybei, lygiai kaip ir kiekvienam mirtingajam. Tikėti Dievo ir Bažnyčios įsakymus yra visai kas kita. Tai nieko bendra neturi su kunigo asmenišku tobulumu ar netobulumu. Tų dviejų sąvokų jokiu būdu negalima suplakti. Jeigu žmogus dėl kurių nors priežasčių nenori gerbti, mylėti ir klausyti kurio nors kunigo, tai dar nereiškia, kad jis gali atsisakyti Dievo ir Bažnyčios.

     Čia norėčiau paduoti šiuo klausimu keletą minčių, išreikštų kun. T. E. Langer. Jis sako, kad kunigai yra kažkokie paslaptingi žmonės, jau iš anksto suskirstyti į tam tikras rūšis. Kunigų yra visur mūsų žemės rutulyje. Jų gali rasti įvairiausiuose užsiėmimuose: keliaujančius, skubančius, klūpančius, besimeldžiančius, besijuokiančius, pamokslaujančius, mokančius, kitiems atleidžiančius ir net futbolą spardančius.

     Maži vaikai bėga prie jų, sveikinasi, palenkdami galvutes arba pabučiuodami ranką. Paaugliai stebisi jų universalumu. Dažnai į juos kreipiasi ir suaugusieji įvairiausiais klausimais. Netikintieji ir nekatalikai dažnai žiūri į juos su tam tikra ironija.

     Kunigo asmenyje nuolat švyti protingumas net ir tada, kai jis dėvi tik sportinius marškinius. Jo akyse gali pajusti Kristaus kario narsumą, kai jis rankose laiko brevijorių. Jame matomas teisingumas, kai jis žaidime spardo sviedinį, ir orumas, kai jis dalyvauja kokiame nors parengime ar priėmime. Kunigas — tai akivaizdus tikėjimas ir viltis amžinybės laime su šypsniu lūpose. Jame galima pastebėti dosnumą ir širdies parodymą vargstančiam net tada, kai jis rankoje laiko sviedinį žaidimo aikštėje.

     Kunigas gali būti viskuo — pradedant kontempliatyviu vienuoliu ir baigiant žurnalo redaktorium. Jis gali būti tarpininku tarp darbininko ir darbdavio, gali būti net televizijos programų dalyvis, studentas, daktaras, profesorius ir t. t. Kunigai atsiranda iš tų pačių žmonių, iš tų pačių šeimų, kaip ir kitų profesijų asmenys. Žiūrėk, prieš kurį laiką jis buvo berniūkštis, lakstąs gatvėmis, klykaująs, pardavinėdamas ar išnešiodamas laikraščius, o šiandien — jis jau kunigas. Kunigas, galima sakyti, nepriklauso jokiai specialiai šeimai ar specialiam luomui — jis priklauso visiems.

     Kunigas sužino ir savo širdyje iki mirties išlaiko didžiausias paslaptis, patikėtas tik jam ir Dievui. Jis dalinasi džiaugsmais ir skausmais su visais. Jis gydo kančių padarytas žaizdas savo parapijiečiams ir bet kuriam žmogui. Juo pasitiki visi, ir vaikai ir jaunuoliai, laikydami jį artimiausiu draugu, patarėju ir užtarėju. Taip pat žino, kad nebus apvilti ir visokiausių kitų profesijų žmonės, jeigu kreipsis patarimo į kunigą. Todėl į jį ir kreipiasi visi: tiek seržantas kariuomenėje, tiek šepečių pardavėjas gatvėje.

     Kunigas yra labiausiai nusižeminęs sutvėrimas ir mistinis darbininkas tarp visų kitų profesijų. Jo darbo valandos ilgiausios, o alga mažiausia, bet jo viršininkas pats geriausias, nes tai yra pats Dievas. Jis myli visus žmones. Jis džiaugiasi kitais gerais ir rūpestingais kunigais, jis džiaugiasi mažais vaikais, o taip pat ir gerai pagamintu maistu (deja, ne visuomet taip būna). Pagaliau jis turi džiaugtis ir didžiuotis, kai kiti jį vadina tėvu.

     Kunigas yra viskas žmonėms Dievo akivaizdoje. Per jį į žmogų kalba pats Dievas. Jis galibūti nesuprastas arba klaidingai suprastas, tačiau jis visuomet atleis. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, jis yra taikos nešėjas žmogui. Jo žingsniai visuomet yra tarp žemės ir dangaus. Tad nenuostabu, kad jį turi mylėti Dievas. Jis yra prie altoriaus stovįs šventais drabužiais apsirengęs žmogus, keliąs Dievop Ostiją. Jis kalba į Dievą mūsų vardu, o Dievo žodžius perduoda mums. Didžiausią paguodą žmogui teikiąs kunigo veiksmas šioje žemėje yra tas, kai jis žmogui pasako: "Keliauk ramybėje — tavo nuodėmės tau atleistos".

     Tai toks yra kunigas. Bent tokį mes turėtume jį matyti ir taip jį suprasti.