Spausdinti

Godfrey Diekmann, o.s.b

     Vertėjo pastaba. Šiandien Bažnyčioje bene gyviausias yra liturginis sąjūdispastangos padaryti mūsų pamaldas suprantamesnes, patrauklesnes, vaisingesnes. Sąjūdžio iniciatoriumi laikytinas Pijus X, neseniai paskelbtas šventuoju. "Liturginis pastatas", yra šio popiežiaus žodžiai, "turi būti apvalytas nuo jį biaurinančio, laiko bėgyje susirinkusio laužo, kad vėl sušvistų nauju spindesiu ir kilnia darna". Skaitytojams čia pateikiama paskaita, kurioje vienas žinomų amerikiečių benediktinų (benediktinai yra geriausi liturgijos žinovai) nušviečia, kodėl tikintieji, anksčiau dalyvavę Mišiose, dabar, Pijaus XI žodžiais, yra tapę "nebyliais klausytojais". Ji skaityta 1959 m. Notre Dame universitete įvykusioje Šiaurės Amerikos Liturginėje Savaitėje, kurios darbai yra išleisti Participation in the Mass vardo knygoje. Skyrelių antraštės yra pridėtos vertėjo.

A. Tamošaitis, S. J.

1. Drastiškas kontrastas ir jo priežastis

     Ankstyvaisiais šimtmečiais tikintieji atsakydavo "Amen" po kunigo maldų, ypač po Mišių kanono, kuris buvo kalbamas garsiai ir žmonėms suprantama kalba. Ryšys tarp altoriaus ir susirinkusiųjų buvo intymus, nuolat palaikomas dialogu tarp jų ir kunigo. Ir šv. Komunija buvo normali, savaime suprantama eucharistinės Aukos užbaiga.

     Apie 1110 m. regime drastišką kontrastą. Mišios yra tapusios veik išimtinai kunigo veiksmu. Kanone kunigas, it Mozė, vienas kopia į šventąjį kalną, o žmonės yra palikti jo papėdėje arba, geriausiu atveju, užsiėmę pamaldžiu Kristaus žemės gyvenimo įvykių mąstymu pagal dirbtinę, alegorinę kai kurių išorinių Mišių gestų interpretaciją. Vidinė Mišių centrinės dalies prasmė jiems uždara. Kanoną kunigas dabar kalba tyliai; Mišiose vartojama kalba, kurios žmonės nebesupranta; šv. Komunija tapusi retu įvykiu, rezervuotu keletui didžiųjų švenčių.

V. Vizgirda Vaisiai ir gėlės

 

     Iš kur šitas pakitimas? Yra pateikta įvairių aiškinimų; man atrodo, kad jie visi vienas kitą papildo. Sakyčiau, kad svarbiausios pakitimo priežasties turime ieškoti atsakyme į klausimą: "Ką jūs galvojate apie Kristų?" Šitas klausimas ir atsakymas į jį buvo ir pasiliks krikščioniškosios minties ir pamaldumo veidrodis.

     Didžiausia visų senųjų erezijų buvo arianizmas, paneigęs, kad Kristus yra Dievas. Kaip reakcija prieš ją, buvo pabrėžiama, vienašališkai pabrėžiama, Kristaus dievybė. Tame — tai turi būti aišku — nebuvo nieko priešinga tikėjimui. Tačiau dėl to kai kurios tiesos pateko į mažiau ryškų matymo lauką, kaip pvz. nustačius foto aparato objektyvą į kurį nors vieną dalyką, kiti tampa dažnai labai neryškūs. Kokios šimtmečių bėgyje iš to subrendo pasekmės?

2. Pasekmės Mišiose

     Jei Kristuje perdaug vienašališkai žiūrime į jo dievybę, mums lengva pamiršti, kad jis atėjo į žemę pirmoje eilėje ne tam, kad būtų garbinamas, bet kad, atsistojęs žmonių giminės pryšakyje, vestų juos atgal pas Tėvą, kaip jo įsūnytus vaikus. Kad ir kiek pats Kristus yra vertas garbinimo (ir jis buvo garbinamas nuo pat ankstyviausių  Bažnyčios šimtmečių) kaip Atpirkėjas — ir tokiu yra Mišiose — jis stovi žmonių pusėje, kad jiems tarnautų, kaip pats Paskutinėje vakarienėje pasakė: "Aš esu jūsų tarpe kaip tas, kuris tarnauja".

     Tačiau prieš arianizmą nukreiptos reakcijos klimate "Kristus nebestovi šalia žmogaus, kaip žmonijos atstovas ir advokatas, kaip žmogus, Kristus Jėzus, savo brolių pirmgimis, aukojąs jos auką triasmeniam Dievui. Dabar jis, taip sakant, yra perėjęs į Dievo pusę ir pats tapęs baisiu ir neprisiartintinu Dievu" (Karolis Adam, Christ Our Brother, 49 psl.). Dėkingą Atpirkėjo mums duotos aukos prisiminimą nustelbė į žmonių tarpą nužengiančios Dievybės mintis.

     Iš šitokio teologinio požiūrio neišvengiamai kilo Mišių klerikalizacija, tai yra, galvojimas, kad vien kunigai, kaip Dievo agentai, vaidina aktyvią rolę išgąstingame Dievybės nužengime ant mūsų altorių. Rolių paskirstymo dėsnis (taip aiškiai iškeltas 1958 m. rugsėjo mėn. Apeigų Kongregacijos instrukcijoje) — kad kunigas atlieka savo, diakonas ir subdiakonas savo, o tikintieji savo aktyvią dalį — buvo suvis nebežinomas. Mišių kanonas, kuriame įvyksta Dievybės nužengimo stebuklas, virto Šventųjų Šventąja, į kurią vien pašvęstas kunigas tegali įeiti. Kanonas, kuriuo Bažnyčia aukoja Tėvui auką, tapo periculosa actio — pavojinga malda, kaip ji vadinama kai kuriuose keltų dokumentuose; apie jos kalbėjimą celebrantui yra duota eilė įspėjimų.

     Iš to taip pat neišvengiamai kilo tylus kanono kalbėjimas, pirmąkart įvestas apie 800 m. Prancūzijoje. Tikintieji, buvo galvojama, neturi teisės sekti kunigo į Šventųjų Šventąją! Jiems užimti Amalarijus ir gausūs jo sekėjai išgalvojo tas alegorines interpretacijas, kurios įvairiu mastu tebedominuoja tikinčiųjų meldimąsi Mišiose iki pat mūsų dienų. (Vertėjo pastaba. Alegorinio kunigo gestų aiškinimo, net iliustruoto paveikslais, pilna senose maldaknygėse: "Kada kunigas, atsisukęs į žmones, sako Orate fratres, mąstyk, jog Pilotas rodo Viešpatį Jėzų žmonėms... Kada kalba prefaciją, mąstyk, jog Viešpats Kristus nuteisiamas mirti" ir pan. Taigi, ne graži, tiesioginė gestų prasmė — jog Orate fratres yra kunigo kvietimas drauge su juo melstis, jog prefacija yra padėkos himnas, — bet netiesioginė, perkelta, neturinti nieko bendra su tikrąja reikšme. Kitais žodžiais, kunigas daro viena, o žmonės mąsto kita).

     Mišių "klerikalizacija" privedė ir prie privačių kunigo maldų jose įvedimo, netgi, kaip žinome, prie kanono teksto pakeitimo. Gyvųjų paminėjime prieš pakylėjimą iš pradžių buvo šitie žodžiai: "Atsimink, Viešpatie, visus čia esančius, kurie tau aukoja šią padėkos auką — gui tibi offerunt''. Kai tikintieji liovėsi buvę aktyvūs aukotojai, šitie žodžiai kunigams pasirodė per drąsūs. Dėl to vietoj žmonių įdėjo save: "Kurių vietoje mes tau aukojame, pro quibus tibi offerimus".

 

3. Pasekmės apeigų kalboje ir komunijoje

     Tai, ir vien tai, mano nuomone, pilnai atsako į gimtosios kalbos nebevartojimo klausimą. III šimtmečio pradžioje buvo pereita iš graikų į lotynų kalbą. Tai įvyko be didelių diskusijų, kaip savaime suprantamas dalykas, nes graikų kalbos žmonės nebesuprato. Ir niekas neabejojo, kad jie turi teisę suprasti, nes Mišios yra veiksmas, atliekamas ne vien kunigų — nos servi tui, bet ir žmonių — et plebs tua sancta. Po penkerių šimtmečių lotynų kalbos niekas nebesuprato, išskyrus kunigus ir nedaugelį mokytų pasauliečių. Tačiau ji Vakarų liturgijoje pasiliko, nes nei aukštuosiuose, nei žemuosiuose sluoksniuose nebebuvo galvojama, kad tikintieji turi teisę Mišių maldas suprasti ir aktyviai jose dalyvauti. Tokiu būdu tarp altoriaus ir bažnyčios išaugo barjeras, kuris nebuvo efektingai pašalintas iki pat XX šimtmečio. Vėlesniosios gotikos bažnyčiose atsiradusi tvora, atidalijanti presbiteriją nuo likusios bažnyčios dalies, buvo vien to dvasinio barjero logiška išorinė išraiška. Dėl to ir niekam, išskyrus keletą prancūzų teologų, neatrodė keista, kai popiežius Aleksandras VII 1661 m. uždraudė versti Mišių maldas į gimtąją kalbą. Net Pijus IX atnaujino draudimą 1857 m. Tik 1897 m. Leonas XIII dekretą tylomis palaidojo.

     Tėvas Jungmann savo knygoje Missarum sollemnia nurodo, jog ankstyvaisiais šimtmečiais Bažnyčioje buvo įvesta disciplina arcani, slaptos drausmė, paslėpti šventus dalykus nuo pagonių. Tačiau, autorius iškelia, jau daugiau kaip tūkstantis metų yra įsigalėjusi kita slaptos drausmė, kurios tikslas — paslėpti šventus dalykus nuo tikinčiųjų, nuo pačių šeimos narių. Kristaus kančios mąstymas (kuris buvo rekomenduojamas), kad ir kaip girtinas ir reikalingas, yra esmingai mažiau vertas už aktyvų ir suprastą aukos atnašavimą drauge su mūsų Vyriausiuoju Kunigu, Kristumi.

     Dėl vienašališko Kristaus dievybės pabrėžimo tikintieji nebebuvo dalyviais aukos atnašavime. Ranka rankon su šituo faktu ėjo dalyvavimo mažėjimas jo Kūno ir Kraujo priėmime — Komunijoje. Tai vyko tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Mūsų Vyriausiąjį Kunigą, meilingai kviečiantį sėsti su juo už vieno stalo, pakeitė Dievas, teikiąsis pasirodyti nusidėjėlių tarpe, kad būtų jų garbinamas. Būdinga, kad kaip tik tame šimtmetyje, kuriame Eucharistijos adoravimas buvo žmonėse pasiekęs viršūnę, visuotinis Bažnyčios susirinkimas buvo priverstas įsakyti priimti Komuniją bent vieną kartą metuose.

4. Pasekmės Bažnyčios sąvokoje

     Kristaus dievybės pabrėžimas nustumia į užnugarį jo žmogiškąją prigimtį, dėl kurios yra žmonių pirmgimis. mūsų Brolis ir naujos, atpirktos žmonijos Galva. Dėl to ir mažai besuprantama, kad Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas — jo žmogiškumo pratęsimas laike. Mes gi žinome, kokią menką vietą ši tiesa užima krikščioniškoje sąmonėje, nors ji taip puikiai ir aiškiai išdėstyta šv. Tomo teologijoje.

     Tą liūdną padėtį tipiškai pailiustruoja įvykis Bazelio Bažnyčios susirinkime (1431-1439). Jame buvo pasmerkti, kaip skandalingi, "įžeidžią pamaldžias ausis", keli dalykai Augustino Favorini knygoje Apie Kristaus ir Bažnyčios vienybės paslaptį arba pilnutinį. Kristų. Joje autorius stengėsi atgaivinti šv. Augustino mokslą apie mistinį Kristaus kūną. Vienas iš susirinkimo konsultorių. Jonas Torquemada, pasmerkimą pateisino šitais žodžiais: "Tiek krikščioniškosios doktrinos dėstytojai, tiek tikintieji nuo pat mažens yra išmokę, kad Kristaus vardu galima suprasti vien Atpirkėjo asmenį. Dėl to Bažnyčios negalima vadinti antruoju Kristumi". (Vertėjo pastaba. Bažnyčia kaip tik yra antrasis Kristus. Tai moko visi didieji teologai. Pijus XII Mistinio kūno enciklikoje rašo: "Bažnyčia tuo pačiu tampa antruoju Kristumi. Kaip tik tai tvirtina apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams, vadindamas Bažnyčią tiesiog Kristumi").

     Dar kitas dalykas. Dingus džiaugsmingai sąmonei, jog esama gyvo Kristaus kūno nariu, žmogus Kristuje mato savo nuodėmėmis įžeistą Dievą, užuot matęs jame savo vyresnįjį Brolį, nešusį jo nuodėmes ir padariusi jį Dievo šeimos nariu. Į save dėl to žiūri vien kaip į nusidėjėlį. Kaip tik iš to ankstyvaisiais viduramžiais į liturgiją tiek gausiai įsibrovė vadinamų "apologijų", nuodėmingumo prisipažinimų; jos yra palikusios pėdsakų Romos Bažnyčios apeigose iki pat mūsų dienų. Dievo šventoji tauta, Pauliaus laiškų "šventieji" tapo vien nobis quoque peccatoribus. Savo dvasia mes dar tebegyvename Senajame Testamente: esame Dievo tarnai, užuot buvę jo vaikai.

     Silpnėjant Kristaus atperkančiam žmogiškumui tikinčiųjų sąmonėje, augo šventųjų garbinimas. Pamiršus Kristaus kunigystę bei patį Vyriausiąjį Kunigą atskyrus nuo žmonių ir nukėlus į neprieinamos dievybės plotmę, neišvengiamai atsivėrė praraja tarp jo ir žmogaus. Prireikė kuo nors tą prarają užpildyti, nutiesti tiltą tarp mūsų ir Kristaus. Tam buvo panaudoti šventieji (plg. Karolio Adam op. cit., 53 psl.).

     Patikslinimui norėčiau pridėti, kad ne visą tą vystymąsi tiesiogiai ir betarpiškai iššaukė perdėtas Kristaus dievybės pabrėžimas. Tačiau jis sukūrė teologijos ir maldos gyvenimo klimatą, kuriame minėti dalykai, logiškai vienas su kitu susiję, galėjo bręsti ir nešti vaisių.

V. Vizgirda Šv. Kazimieras (vitr.)

 

5. Tragingi rezultatai

     Mišios, nebesuprantamos ir be aktyvios tikinčiųjų dalies, tapo geru darbu, kuris atliekamas, paaukojant pinigų arba vien į jas ateinant. Vėlesniųjų scholastikų pabrėžimas, jog sakramentai iš savęs (ex opere operaio) teikia malonę, pasitarnavo kaip teologinis padrąsinimas praktiškai pamiršti, jog ir iš žmogaus pusės (ex opere operands) reikalingos pastangos šv. Mišių vaisingumui. Jos gąsdinančia apimtimi tapo automatišku įrankiu įsigyti laikinėms arba dvasinėms malonėms.

     Liuterio apeliavimas į tikėjimo reikalingumą bei asmeninį pasišventimą Kristui buvo taip pagrįstas (ir to meto aplinkybėse toks naujas dalykas), kad jo pamokslai rado nepaprastą atgarsį ir suūžė dvasinio atsinaujinimo banga, pasiaukojimu Kristui. Ką jis šiuo atžvilgiu skelbė, iš tikrųjų buvo sveikas krikščioniškas dėsnis, tik tragiškai atskirtas nuo visumos. Ir jo žodis buvo juo sėkmingesnis, kad pataikė į jautriausią žmonių vietą — jų kišenę, pristatydamas Mišias, kaip "dvasinį prekiavimą, paremtą kunigų godumu".

     Tokiu būdu vienos kartos bėgyje įvyko ištisa tragedija. Vienos kartos bėgyje didelė vokiečių tautos dalis buvo įtikinta, kad Mišios, kurios iki tol buvo laikomos brangiausiu krikščioniškojo tikėjimo turtu, yra nedora stabmeldystė, griaunanti tikrąjį pamaldumą. Jei Mišios būtų buvusios suprastos, jei tikintieji būtų buvę išmokyti jose drauge su Kristumi aukoti ir tuo transformuoti savo kasdieninį gyvenimą. Protestantų Reformacija nebūtų įvykusi, bent ne tokiu būdu ir ne tokia apimtimi. Žmonės atmetė, ko nesuprato.

*     *     *

     Kokia visa to pamoka? "Ką jūs galvojate apie Kristų?" Sakyčiau, kad mes visi turime pagrindo kasdien atsiklaupę padėkoti Dievui, kad mums šiame šimtmetyje yra davęs tokius Kristaus vietininkus — tris Pijus ir dabartinį popiežių Joną. Jie mus pamokė tinkamai į tą klausimą atsakyti — ne vien teologams, bet ir visai šventajai liaudžiai suprantamu būdu — ir tuo pradėjo Bažnyčios gyvenime tai, ką Pijus XII pavadino "atgimimo pavasariu".